Miunchene gimusiai, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje ir JAV gyvenusiai vokiečių žurnalistei ir rašytojai buvo nustatyta viena grėsmingiausių ligos formų – intravaskulinė didelių B ląstelių limfoma. Ji labai retai diagnozuojama galvos smegenyse. Pasaulyje nėra nustatyta nė 100 jos atvejų.
Bet netikėtai galvos smegenys tapo silpniausia rašytojos kūno vieta. Katharina nuolat stokojo žodžių – vieninteliam sakiniui parašyti prireikdavo net 40 minučių. Ji nebegalėjo vaikščioti tiesiai, krito nuo dviračio, kamavo tokie stiprūs galvos skausmai, kad užgožė viską, ką iki tol buvo patyrusi.
Tačiau nė vienas gydytojas nieko nerado. Katharinai pradėjo tirpti pirštai, po to plaštaka, paskui ranka ir visa kūno pusė – tai trukdavo daugelį valandų. Magnetinio rezonanso tomografijos ir kompiuterinės tomografijos tyrimai tapo K.von der Leyen kasdienio gyvenimo dalimi. Gulėdama zirziančiuose vamzdžiuose ji net užmigdavo.
Kathariną vargino vis labiau stringanti kalba: „Aš, kuri visą gyvenimą nestokojau žodžių ir net kalbėdavau per miegus, kai neišsišnekėdavau per dieną, staiga ėmiau sunkiai rinkti žodžius, mikčiojau ir kartais iš mano burnos nepasigirsdavo jokio garso. Nebebuvau savimi, tiesiog niekas – be įkvėpimo blyksnių, greitos orientacijos, žodžių.“
Ji dar kartą nusiminusi kreipėsi į savo šeimos gydytoją ir išgirdo tokį atsakymą: „Tai nenuostabu, juk visada taip greitai kalbėjote ir jūsų burna tiesiog nebespėja.“
Katharinos negalavimų priežastys liko nežinomos. Ji nuolat jautėsi pavargusi ir net neturėdama jokių ketinimų numesti svorio darėsi vis liesesnė, mieguista. Trumpi pasivaikščiojimai su šunimis sukeldavo nesutramdomą gilaus miego troškimą.
„Esu treniruotas žmogus. Nežinau, ar šunis laikau dėl to, kad noriai vaikštau, ar noriai vaikštau dėl to, kad turiu šunis. Bet jau nuo vaikystės su keturkojais nužingsniuodavau ne vieną kilometrą ir per pasivaikščiojimus niekada nepavargdavau.
„Keista, kai nebeatpažįsti savęs. Mano santykius su kūnu, vaizdžiai sakant, ištiko krizė. Jaučiausi tarsi jo apgaudinėjama, bet negalėjau nieko įrodyti“, – pasakojo K.von der Leyen.
Po vieno iš varginančių savaitgalių Katharina nusprendė atlikti tyrimus ligoninėje. Bet pirmiausia jai teko sunkia širdimi prašyti draugų ir pažįstamų, kad jie pasirūpintų jos augintiniais – šunimis, vištomis, ožkomis ir avimis.
Katharina atsigulė į ligoninę ir iš lovos ilgai nebepakilo. „Buvau gydoma siekiant kortizonu sumažinti smegenų pabrinkimą, nes galvos skausmai vis stiprėjo.
Kortizonas mane veikė kaip dopingas. Kalbėjau taip greitai, kad kai kuriems mano pašnekovams tai kėlė baimę ir nerimą. Vienas draugų išsakė kitam abejonę, gal išprotėjau, nes šnekėjau kvailystes.
Šis nuramino: „Ne, visiškai ne, tiesiog kažkas tūno jos smegenyse“, – pasakojo K.von der Leyen.
Bet vieną rytą, po aštuonių savaičių laukimo, prie jos lovos sustoję šeši gydytojai ir du slaugytojai džiugiais veidais pranešė, kad pagaliau nustatė diagnozę – intravaskulinę didelių B ląstelių limfomą, kurios pagrindinė pasireiškimo vieta yra inkstai.
Liga tokia reta, kad nebuvo nei tyrimų, nei standartinio gydymo, nes iš sirgusiųjų per pastaruosius 100 metų tik nedaugelis išgyveno.
K.von der Leyen buvo aptiktas galvos smegenų auglys, kuris atkeliavo iš inksto. Vėliau migravo ir taip smarkiai išplito smegenyse, kad per magnetinio rezonanso tomografiją, kurių atlikta devynios, buvo nematomas.
„Auglio diagnozė staiga susiejo mane su daugybe pasakojimų apie ligą, vargą, kančią ir visais tais, kurie buvo išgelbėti arba mirė. Apie šią ligą iki praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio nebuvo viešai kalbama ir požiūris į vėžį iki šiol kitoks nei į bet kokią kitą ligą.
Su vėžiu siejame blogą žinią. Žinoma, tai kvaila. Juk kiekvienais metais dešimtys tūkstančių miršta nuo gripo. Kosinčių pacientų nekamuoja klausimas, kodėl būtent juos užklupo ši liga“, – svarstė K.von der Leyen.
Jai buvo paskirtos aštuonios chemoterapijos. Pirmosios stacionare, kitos – ambulatoriškai. Nuo tada Katharina pradėjo kovoti su savo liga, lyg tai būtų, kaip ji sako, naujas jos darbas, kurio ji neieškojo.
Moteris nepuolė į neviltį, tikėjo, jog gydytojai padarys viską, ką gali, kad išsaugotų jai gyvybę. Jai niekada nekilo minties neapkęsti vėžio, ką girdėjo iš sergančiųjų šia liga. Katharina verkė dėl ją kamuojančių skausmų ar sudaužytos širdies, bet niekada dėl to, kad susirgo vėžiu.
K.von der Leyen sakė, kad sužinojus diagnozę buvo akimirka, kai ją sukaustė mirties baimė. Tai nutiko karštą birželio pradžios dieną. Katharina gulėjo ligoninėje, viena intensyviosios terapijos skyriuje, o už lango parke žaidė ir klegėjo vaikai.
Staiga jai toptelėjo mintis, kad jos atveju galbūt ir šiuolaikiškiausia medicina yra bejėgė, kad jos laikas Žemėje baigėsi. Kathariną apėmė siaubas, jos visas kūnas drebėjo.
„Kasdien yra šimtai galimybių mirti. Ši žinia iš tikrųjų gali nuslopinti mirties nuo vėžio baimę. Manau, kad tokie netikėti, didžiuliai ankstesnio gyvenimo trukdžiai turi prasmę: pranokstame savo jėgas tuomet, kai neturime kito pasirinkimo. Niekuomet nesame laisvesni nei tada, kai kovojame dėl savo gyvybės“, – įsitikinusi K.von der Leyen.
Nuo pat ligos pradžios Kathariną labai palaikė šeima ir draugai. Jai nuolat buvo skambinama, visi stengėsi ją aplankyti, siųsti žinutes ir bendrauti su gydytojais, kai ji būdavo per silpna.
K.von der Leyen buvo apipilta nuostabiausiomis, kartais ir juokingomis dovanomis. Jai nuolat buvo siunčiamos tinklalaidės, įgarsintos knygos ir serialai. Vėl pasirodė buvę draugai, kuriuos Katharina jau laikė prarastais, ir tai ją labai guodė.
Jos kaimynai bažnyčiose uždegdavo žvakučių už jos sveikatą, jų vaikai dovanodavo piešinius.
Žmonės, su kuriais mokėsi gimnazijoje, susisiekė su Katharina per feisbuką arba instagramą – daug ir tokių, kurių ji asmeniškai nepažinojo. Ji visiškai nesijautė vieniša ir tai suteikė dvasinės stiprybės.
„Tačiau atsirado ir tokių, kuriuos mano liga pribloškė, – ir tą, kuris tuo metu man buvo brangiausias. Paskambinęs po pirmosios chemoterapijos jis pranešė, kad nebegali viso to atlaikyti, nenori šios atsakomybės ir nebėra įsimylėjęs manęs, aš privalau tai suprasti“, – pasakojo K.von Leyen. Toks mylimojo poelgis nesulaukė pritarimo iš jos aplinkos.
„Nudžiugau, kad tuojau pat prišoko stacionaro gydytojos su raminamaisiais. Bet galėjau suprasti jo baimes, nes jų turėjau ir aš. Todėl nėra prasmės įsižeisti, nes išsiskyrimas buvo susijęs ne tiek su manimi, kiek su juo: jo baimėmis, nerimu, taip pat jo požiūriu į gyvenimo negandas“, – kalbėjo K.von der Leyen.
Po antrosios chemoterapijos – po dešimties savaičių Miuncheno universitetinėje klinikoje – Katharina galėjo vėl sugrįžti į namus.
Po dešimtmečius trukusio klajokliško gyvenimo Katharina jau aštuoneri metai gyvena nedidelėje sodyboje tarp Miuncheno (Vokietija) ir Zalcburgo (Austrija), tarp pievų ir galvijų.
„Kiekvienas šuo, prie kurio pasilenkdavau, ar višta, kurią pakeldavau, kiekvienas pradžioje juokingai trumpas pasivaikščiojimas – vos 30 metrų, po kurių norėdavau tiesiog prigulti kelkraštyje, padėjo man auginti raumenis.
Kas nors iš pažįstamų ar bičiulių tik palinguodavo galvą, bet nieko nesakydavo, kai tiesiog savo malonumui per savaitę nusipirkdavau tris naujus viščiukus. Turėjau galvos smegenų auglį, galėjau sau viską leisti“, – pasakojo K.von der Leyen.
Po poros savaičių kuokštais pradėjo kristi plaukai. Nenorėdama to matyti Katharina plikai nusiskuto galvą. Bet tai jai nesukėlė šoko. Labiau ji išgyveno dėl to, kad netrukus neteko blakstienų ir antakių.
„Visada buvau kiek tuščiagarbė, džinsų ir sportinių marškinėlių mergina. Dabar privalėjau kažkaip kompensuoti savo plaukų ir svorio praradimą. Vilkėjau sukneles ir sijonus, nuo saulės gyniausi šiaudinėmis skrybėlėmis ir margaspalvėmis skarelėmis.
Nenorėjau nešioti frotinės žiurkėnais išdabintos pižamos, kaip tai darė daugelis mano likimo draugių. Nenorėjau būti neįgalioji, kuri dėl ligos paaukojo savo asmenybę“, – prisipažino K.von der Leyen.
Ji retsykiais ne tik siaubingai atrodė, bet ir taip jautėsi. Tačiau Katharina nebuvo pasirengusi būti esamos padėties auka. Kuo mažiau ją gąsdino atvaizdas veidrodyje, tuo geresnė buvo diena.
„Susipažįstame su savimi taip, kaip anksčiau net nesvajojome. Liga man įrodė, kokia esu stipri, kiek daug galiu iškęsti skausmo, abejonių ir baimių. Man nereikėjo nerimauti dėl to, kas bus toliau, nes tai nebus taip blogai. Dabar esu draugiškesnė, ramesnė ir kantresnė. Anksčiau dažnai atsisakydavau sudėtingais tapusių santykių ir draugystės. Dabar svarstau, kaip juos vėl sugrąžinti į įprastas vėžes. Staiga pajutau, kad tam turiu laiko“, – sakė K.von der Leyen.
Pasak jos, smegenų auglys niekuo nepadeda tapti geresniu žmogumi. Bet prabėgus tam tikram laikui beveik 60 procentų ligonių mano, kad visa tai kažkaip buvo ir naudinga. Tai tarsi savotiškas apsivalymas, žmogaus branda po patirto skaudaus likimo smūgio. Tai – medžiaga, iš kurios kuriamos geriausios knygos, filmai ir muzika.
Dabar, praėjus beveik dvejiems metams nuo ligos pradžios, remiantis nuolat atliekamais magnetinio rezonanso ir kompiuterinės tomografijos tyrimų rezultatais, K.von der Leyen yra sveika.
„Kartais, kai nutirpsta rankos, trumpam sukausto siaubas, ar tai negalėtų būti sugrįžtančios ligos simptomas? Tačiau mane itin atidžiai stebi medikai, tad iškart nurimstu. Gali būti, kad per chemoterapiją atskiros sergančios ląstelės nebuvo sugautos ir vėl išplito. Turiu susitaikyti su tuo, kad nežinau, kas gali nutikti. Jaučiuosi taip, kaip ir visi kiti Žemės planetos gyventojai“, – prisipažino K.von der Leyen.
Parengė Ona Kacėnaitė
