– Kodėl pasirinkote būtent vaistininko profesiją?
– Dar vaikystėje susipažinau su vaistažolėmis, nes mano amžinatilsį bobutė turėjo 13 vaikų ir žinojo daug liaudiškų metodų ligoms gydyti. Iš jos daug sužinojau, pažinau vaistažoles ir man tai buvo įdomu. Bet tuomet apie vaistininkystę negalvojau, norėjau būti vaikų gydytoja.
Mokantis aštuntoje klasėje, į mokyklą atėjo dirbti nuostabi chemijos mokytoja, kuri pati kažkada labai norėjo būti vaistininke. Ir nors jai nepavyko, bet meilė vaistininkystei nedingo ir dirbant chemijos mokytoja – sudomino tuo net 7 mokinius, tarp jų ir mane. Tai įrodymas, koks svarbus yra mokytojo vaidmuo vaiko gyvenime.
Iki šiol esu šiai mokytojai dėkinga, nes neįsivaizduoju savęs niekur kitur. Manau, kad vaistininkai atlieka labai svarbią misiją – padėti ligoniams, todėl kasdien stengiuosi tą ir daryti.
– Papasakokite, kaip atrodo vaistininko darbo diena vaistinėje.
– Diena prabėga labai greitai. Jau 20 metų vadovauju didžiulei „Gintarinės vaistinės“ tinklo vaistinei, esančiai Vilniuje, Santariškėse, prie Onkologijos instituto, kur kasdien ateina daug skirtingų pacientų. Kiekvienas darbuotojas vaistinėje turi savo pareigas, bet visiems svarbiausia – pasirūpinti ateinančiais žmonėmis atsakingai, rūpestingai, profesionaliai ir empatiškai.
Ligoniai ateina į vaistinę su individualiomis sveikatos problemomis ir poreikiais, vaistininkas turi aprūpinti juos gydytojo išrašytais vaistais, jei tokių nėra vaistinėje – surasti, užsakyti. Būna, kad ligoniai neturi recepto, tada turime parinkti tinkantį nereceptinį vaistą. O kur dar tie, kurie nori pasikonsultuoti, pasitarti, pasipasakoti, domisi galimais gydymo ar sveikatinimosi būdais, maisto papildais, vaistažolėmis. Tik spėk suktis.
– Iš pacientų turbūt tenka išgirsti pačių įvairiausių klausimų?
– Išties būna labai įvairių situacijų. Kadangi mūsų vaistinė yra šalia Onkologijos instituto, dažnai ateina sunkūs ligoniai, tad būna ir visokių emociškai jautrių situacijų. Su metais įgyju vis daugiau patirties, kaip ne tik profesionaliai, bet ir kuo empatiškiau padėti onkologiniam ligoniui. Pavyzdžiui, kai išduodame narkotinius vaistus, įvardijam juos kaip vaistus nuo skausmo, nes ne visi nori, kad aplinkiniai girdėtų apie jų vartojamus vaistus ir ligas.
Pasitaiko situacijų, kai pacientai ateina ir pasisako, kad vartojo ne jiems išrašytus, svetimus vaistus. Pavyzdžiui, į vaistinę atvykusi pacientė prasitarė, jog mirus vyrui, suvartojo jam skirtus, tačiau likusius vyriškus hormonus. Kai paklausėm, kodėl taip pasielgė, nes tie vaistai jai visai netinka, atsakymas nustebino – „tai negi išmesi tokius brangius vaistus“.
Būna, kad žmonės tiesiog neįsimena vaistų pavadinimų. Pavyzdžiui, ateina ir prašo „Nimesil“. Paklausus, kas yra, ką skauda, išgirsti, kad šio vaisto reikia virškinimui, dar pakalbėjus išsiaiškini, kad galvoje turėtas „Mezym“. Todėl atėjus į vaistinę vertėtų vaistininkui ne tik pasakyti reikiamo vaisto pavadinimą, bet ir priežastį, dėl ko tą vaistą vartosite.
– Kartais pacientams galbūt nepatogu teirautis dėl savo problemos – kaip juos prakalbinate?
– Pastaruoju metu pacientai, sakyčiau, išdrąsėję, bet, be abejo, kartais žmonėms būna sunku ir patiems sau pripažinti savo ligą, jau nekalbant apie išsipasakojimą kitiems. Ypač tai būdinga vyrams, moterys atviresnės. Bet kol vaistininkas neišsiaiškins priežasties, negalės padėti.
Žmogus pasipasakoja tada, kai mato, kad vaistininkui tikrai rūpi jo problema ir yra nuoširdus noras padėti. Tada paslapčių nebelieka.
Be to, žmonės skirtingi ir jų poreikiai taip pat. Vienas nori tik paimti vaistus ir greitai eiti, kitas – viską detaliai išsiaiškinti, o trečias – net ir užsirašyti.
– Ar turite „etatinių“ pacientų – tų pačių, kurie vis sugrįžta ar kuriuos teko lydėti jų ligos ir sveikimo kelyje?
– Tikrai yra pacientų, turinčių „savo“ vaistininką. Liūdi, jei jiems atėjus, būna ne ta pamaina, kai kurie net išeina ir grįžta vėliau. Mes, vaistininkai, irgi jau pažįstame, pas ką koks ligonis ateina, vardais kai kuriuos žinom, kartais girdi vaistinėje sakant, pavyzdžiui, „tavo Marytė atėjo“.
Manau, kad tai gerai, nes kuo artimesnis ryšys, kuo ilgiau trunka bendravimas, tuo geriau gali padėti žmogui.
Labai dažnai pacientai ateina padėkoti. Būna ir liūdnų padėkų. Turėjome pacientę, kuri penkerius metus sirgo onkologine liga ir visą laiką ateidavo vaistų, patarimų. Ir vieną kartą atėjo jos mama su gėlėmis. Mums iš karto mintis – pacientei pagerėjo. Pasirodo, situacija buvo priešinga, pacientė mirė, bet mama atėjo mums padėkoti, kad buvome su ja jos ligos kelyje ir padėjome kiek galėdami.
– Kokių savybių reikalauja darbas su žmonėmis, ypač sveikatos sektoriuje, kur gyventojai ateina į vaistinę gal ir ne visada gerai nusiteikę, prastai besijausdami?
– Apskritai vaistininkui svarbu turėti daug kantrybės, meilės žmonėms, empatijos. Vien iš pareigos tokio darbo nepadirbtum, būtų sunku ir pačiam, ir pacientams. Aišku, pasitaiko ir vaistininkams emociškai sudėtingų situacijų ar periodų, tuomet praverčia darbdavio organizuojamos nemokamos psichologų konsultacijos.
Mes dažnai „Gintarinėje vaistinėje“ susiduriame su onkologiniais pacientais ir puikiai suprantame, kad jų nuotaikos gali būti pačios įvairiausios – iš kur ten, žmogau, būsi geros nuotaikos, išgirdęs diagnozę „vėžys“.
Aš ir pati jau 10 metų gyvenu su liga, turiu daug asmeninės patirties, todėl man atrodo, kad Dievas mane paliko šioje žemėje, kad galėčiau padėti kitiems.
O vaistininkas tikrai gali padėti, tik svarbu įsiklausyti į tai, ką sako pacientas, nes taip galima ligą „pagauti“ kuo anksčiau. Taip pat vaistininkui svarbu suprasti, kada jis gali padėti, o kada pacientui būtina kreiptis į gydytoją. Būna, žmogus ateina, sako, kad dūsta, prašo vaistų nuo kosulio, o jau matau, kad būtina rimtesnė pagalba. Arba skundžiasi, kad išbėrė, atsirado guzas, dėmės, kraujuoja iš virškinamojo trakto. Daugeliui žmonių tai nelabai ką sako, o vaistininkas suklūsta, nes tai gali būti pirmieji ligos požymiai, ir nukreipia žmogų pas gydytoją išsiaiškinti priežastį.
Yra buvę atvejų, kai vėliau tokie žmonės atėjo, dėkojo, džiaugėsi, kad dar nebuvo piktybinė liga, bet pavėlavus galėjo supiktybėti. Sako – išgelbėjote man gyvybę. Gyvybės gal neišgelbėjau, bet smagu, kad žmogui nereikėjo nueiti sunkaus gydymo kelio, ir gera išgirsti „ačiū“.
