Birutė pasakojo, kad ji neprigirdi nuo gimimo, kaip ir jos tėvai. „Nešioju klausos aparatus, be kurių jaučiuosi kaip be rankų ir be kojų. Klausos aparatai padeda suprasti pašnekovus, nes man, kaip ir kiekvienam, komunikacija yra labai svarbi. Nors ir su jais, būna, kažko nesuprantu, tad visuomet stengiuosi žiūrėti pašnekovui į lūpas. Kartais, kai bendrauti tenka ilgiau, tai ir vargina. Anksčiau kompleksuodavau, jei kažko neišgirsdavau, bet metams bėgant ir mano pačios, ir visuomenės požiūris į kurčiuosius keičiasi – dabar man nebaisu kelis kartus paklausti, jei kažko nesuprantu“, – atvirai pasakojo Birutė.
Mokėjimas gerai skaityti iš lūpų ir išlavintas kalbos suvokimas padėjo jai baigti bendrojo lavinimo mokyklą bei universitetą. „Mokykloje jaučiausi saugiai, nes mokiausi kartu su geriausia drauge, kuri buvo mano siena, jei kas nors bandydavo šaipytis“, – atsiminė Birutė.
Po to ji baigė Lietuvos sporto universitete sporto rekreacijos ir vadybos bakalauro studijas (vis dar susimąsto apie magistrantūrą, tik reikia rasti tam laiko).
Tokias studijas ji pasirinko, nes jau buvo pamilusi sportą.
Iki 4 klasės Birutė lankė baseiną – sekėsi neblogai, bet plaukioti nusibodo, norėjosi daugiau veiksmo. Vėliau išbandė rankinį, krepšinį, o galiausiai – tinklinį, kuris ją sužavėjo ir įtraukė.
„Gal įtakos turėjo tai, kad patekau pas nuostabią trenerę Jolitą Virbickienę. Ji buvo viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, taip pat ji man buvo autoritetas. Be to, tinklinis buvo man pažįstamas – jį žaidė mano teta, seneliai ir mama. Turbūt jis buvo užkoduotas genuose, taigi, tapo mano gyvenimo būdu. Labai dėkinga esu savo tėvams – jie manęs nespaudė, bet sudarė sąlygas reikštis tose srityse, kurios mane traukė“, – pasakojo Birutė.
Į rinktinę ir į čempionatą
Jaunoji tinklininkė stengėsi, tobulėjo, didėjo jos noras siekti vis daugiau. Pastangos buvo įvertintos, mergina pakviesta atstovauti Lietuvos jaunučių tinklinio rinktinei.
Nuo 2001 m. ji buvo „Heksos – KCSM“ komandos narė. Su šia komanda tapo daugkartine Lietuvos čempione.
Sportuojančią Birutę atsitiktinai pastebėjo Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto atstovai – taip ji pradėjo dalyvauti kurčiųjų varžybose. 2005 m. ji Lietuvos vardą gynė pirmajame tarptautiniame Europos kurčiųjų paplūdimio tinklinio čempionate Turkijoje su porininke Sigita Lukošiūte užėmė 13 vietą.
„Nuo tada treniravausi su dar didesniu įkvėpimu. Po dvejų metų Graikijoje vykusiame antrajame Europos kurčiųjų paplūdimio tinklinio čempionate tapome vicečempionėmis. Taip iki dabar su porininke Ingrida Milkintaite stengiamės kartelę laikyti aukštai“, – pasakojo Birutė.
Komandoje jos yra dvi, ir abi – skirtingos, tad stengiasi būti išmintingos ir suprasti viena kitą, kad sėkmingai galėtų dirbti kartu. „Esu maksimalistė, kiekvieną veiksmą noriu padaryti kuo geriau, tobuliau, daug reikalauju ir iš kitų, tad kartais perspaudžiu. Su porininke ir pasipykstame, ir nekalbame. Bet tai trunka trumpai, viena be kitos negalime, turime viena kitai padėti ir palaikyti, juk siekiame bendro tikslo“, – neslėpė Birutė.
Pašnekovė labai dėkinga ir treneriui Pauliui Matuliui, kuris, pasak jos, yra nuoširdus ir žmogiškas, taip pat ir kantrus, juk kantrybės tokiame darbe tikrai reikia. Taip pat treneris supratingas – kai pamato, kad sportininkės jau pavargusios, leidžia porą dienų pailsėti, kad paskui į treniruotes grįžtų su naujomis jėgomis.
Žaidžia per liūtį ir per kaitrą
Intensyviai sportuodama Birutė kurį laiką ir dirbo – buvo Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre mokytojo asistentė, Prienų kurčiųjų organizacijos pirmininkė.
„Paskutinė mano darbovietė buvo dokumentų tvarkymo, saugojimo ir naikinimo įmonė „Archyvita“ – ten dirbti labai patiko, darbas buvo įdomus, įvairiapusis ir prasmingas. Nenorėjau jo mesti, bet susilaukusi sūnaus po vaiko priežiūros atostogų supratau, kad fiziškai visko nespėju – negalėjau būti gera ir dviejose veiklose, ir namie, bent jau aš taip nemoku. Teko rinktis vieną darbą, kuriam atsiduočiau visa jėga, ir pasirinkau tinklinį – nežinia, kiek dar galėsiu sportuoti, o dirbti dar bus laiko“, – pasakojo trimečio Domanto mama.
Būtent savo sūnumi, o ne pergalėmis, ji didžiuojasi labiausiai. Sporte ji linkusi džiaugtis ne tiek trofėjais bei prizinėmis vietomis, kiek kelionėse sukauptais įspūdžiais ir patirtomis gražiomis emocijomis bei palaikančiais draugais ir artimaisiais.
„Kelionėse būdavo visko – paauglystėje teko pamiršti ir aprangą, ir pasą (teko prašyti, kad artimieji atvežtų iki muitinės). O didžiausias iššūkis paplūdimio tinklinyje yra orai – tenka žaisti per stiprų vėją, kai kamuolio negali suvaldyti, ar per lietų, jo nematant. Bet žaidi, nes nėra kito pasirinkimo. O kartais būna labai karšta – ne visi pietų šalyse karščius atlaiko, nualpsta ir žaidėjai, ir teisėjai“, – pasakojo Birutė.
Ir sakė, kad patį didžiausią įspūdį jai paliko 2009 m. Taivane, Taipėjuje vykusios kurčiųjų olimpinės žaidynės. Atvykę treniruotis prie vandenyno sportininkai rado praūžusios audros pėdsakus, aikštelių nebebuvo, o po dviejų dienų laukė varžybos. Bet taivaniečiai – labai darbštūs žmonės, jie taip greit viską sutvarkė, kad varžybos ir aptarnavimas buvo aukščiausio lygio.
„Žaidynių atidarymas ir uždarymas buvo kažkas nuostabaus, to daugiau gyvenime nesu mačiusi. Pati šalis ir žmonių kultūra – labai aukšto lygio, sunku nupasakoti, reikėtų tai pajusti“, – sakė Birutė.
Tačiau ji pastebėjo, kad sportininko gyvenimas nėra paprastas, jame nuolat juntama įtampa. „Kiekvienų svarbesnių varžybų palydovai – jaudulys, baimė, jog nepavyks parodyti norimų rezultatų. Todėl, jei nori laimėti, privalai paprasčiausiai tikėti ir mėgautis tuo, ką darai. Manau, sportas pirmiausia turi teikti malonumą – jei jis taptų našta, reiktų pasirinkti kitą užsiėmimą“, – kalbėjo daug pergalių iškovojusi tinklininkė.
Darbščios ir atsakingos
Treneris P.Matulis pasakojo, kad Birutę pažįsta jau seniai, nes, kaip ir ji, nuo jaunų dienų žaidė tinklinį, ir jų keliai neišvengiamai susikirsdavo. Kai sportininkė atsikraustė iš Kauno į Vilnių, jo paprašė, kad priimtų ją ir porininkę treniruotis.
Ar treneriui, iki tol dirbusiam su girdinčiaisiais, nebuvo baugu pradėti dirbti su turinčiomis klausos negalią moterimis? „Į tai žiūrėjau kaip į iššūkį, kurį buvo įdomu priimti. Ir tikrai su jomis susikalbame, dažnai ir be žodžių vieni kitus suprantame. Iš tiesų žaidimo specifika kiek skiriasi, nes varžybų metu girdintieji žaidėjai susišaukia tarpusavyje – „aukščiau“, „plačiau“, „bėk ten“, o kurtieji taip negali, jiems reikia turėti labai stiprų tarpusavio ryšį, kad pajustų, kada kurioje aikštelės vietoje turi atsidurti“, – paaiškino P.Matulis.
Birutei su Ingrida tai gerai pavyksta ir jos neretai nudžiugina trenerį savo rezultatais. „Jau sunku suskaičiuoti, kiek buvo pergalių Europos čempionatuose, o bene svarbiausios mums yra kurčiųjų olimpinės žaidynės – ten jos yra užėmusios antrą ir trečią vietas“, – sakė pašnekovas.
Dabar B.Aleknavičiūtė ir I.Milkintaitė kasdien ruošiasi rugpjūčio pabaigoje Prahoje vyksiančiam Pasauliniam kurčiųjų paplūdimio tinklinio čempionatui.
Kokie bus lietuvaičių rezultatai šiame čempionate, treneris prognozuoti nesiryžo. Pasak jo, sportininkės yra darbščios ir atsakingos, tikrai sąžiningai dirba, stengiasi, tobulina techniką ir yra motyvuotos – bet realūs rezultatai paaiškėja tik rungtynių metu.
