„Kai buvom dviese, geriau buvo“
Močiutei Verutei – 90 metų, pakalbinta ji graudinasi: „Viena gyvenu. Sriuba čia gi didžiausia pagalba. Kai buvom dviese, geriau buvo.“ Tie žodžiai apie neseniai palaidotą mylimą dukrą. Ji turėjo negalią, Verutė ją slaugė 50 metų. Lengva nebuvo, bet buvo dviese. Ir maltiečiai padėjo – šilta sriuba į jų namus keliauja jau septinti metai.
Kol duktė buvo gyva, veždavo dvigubas porcijas, kad abiem užtektų. Dabar, po netekties, senolei kaip duonos kasdieninės reikia palaikymo ir paguodos – juk ne kiekvienas gali išklausyti skaudžias motinos, palaidojusios savo vaiką, emocijas. „Nors metai mano dideli, stipri buvau, kol dukrelė buvo gyva, žinojau, kad turiu sukaupti jėgų – jai reikės atiduoti. Ir skaudėdavo ką nors tik tuomet, kai jai skaudėjo. Dabar jau visi galai nebelaiko.“
„Man mažai Verutės blynai būdavo patys skaniausi“
Maltietė Vita močiutę Verutę prisimena iš vaikystės. „Mano tėtis kaimyniškai bendravo su Verutės vyru. O kur tėtis – ten ir aš. Savo mamytės neatsimenu, mirė kai man vos 8 mėnesiai buvo. Vyrai būdavo ką nors meistrauja, o aš su Vida (Verutės dukros vardas) bandutes iš purvo „kepu“. Tuose namuose netrūko nieko – ir meilės, ir gerumo, ir ką tik pamelžto pieno čia negailėjo. Tėčio auginama ne visada buvau lepinama blynais su grietine ir uogiene... Vyriškai gyvenom. Bet mano tėtis buvo geriausias kaimo vairuotojas – prisimenu, kaip tėvelis mokė Verutę vairuoti. Leisdavo mums, vaikams, sėdėti gale... Dabar be mašinos nė dienos neįsivaizduoju. Seneliams sriubą vežioju, kartais ir juos pačius su reikalais pavėžinu.“
Užaugusi Vita kūrė savo gyvenimą ir tik 2018 m. išgirdo apie Verutės bėdą – socialinė darbuotoja kreipėsi, kad Užpaliuose vargsta moteris su neįgalia dukra, reikia sriubos. Vyrą palaidojusi Verutė, viena bandė iš pensijos išgyventi. Daržiuką prie namų turėjo, vis kokią bulvę ar morką išsiraudavo. Bet su metais mažėjo jėgų, o kartu traukėsi ir daržiukas. Taip Vita vėl pradėjo lankytis Verutės namuose – jau septintus metus vežioja sriubą.
Po dukros mirties nebeliko rūpesčio gyventi
„Važiuoju į Vyžuonas. Namukai nedideli, bažnyčia, mokykla... Iš tolo šviečia geltonai dažytas medinukas. Verutės... Prisimenu, priekyje būdavo sodas ir patys skaniausi obuoliai. Prie žemų durų pasitinka katinas. Keistai murkteli ir nesusidomėjęs smukteli į virtuvę. Pasirodo močiutė – sulinkusi, su kuprele, labai šviesių besišypsančių akių. Kiek prisimenu, – pasakoja Vita, – niekas jos piktos nematė, net mūsų, vaikų, nemokėjo barti. Abi apžiūrime atvežtą sriubą – žirnienė. Ar skani bus, klausiu. Verutei visos sriubos gardžios. Ji nori iš karto sėsti valgyti – kambarys prisipildo naminio maisto kvapų. Džiugina ir baltos duonos puskepalis: kokia minkšta, nebūna tokios Užpalių krautuvėje.“
Verutė pakabina kelis šaukštus ir „subara“ klibantį stalą: „Toks šlubas, kaip aš pati. Bet kažkada prie jo visiems vietos užtekdavo. Susiburdavo visa šeimyna – ir tau, Vitele, su tėčiu čia duonos negailėjom. Dabar viena likau. Be sveikatos visai.“
Kol dukra buvo gyva, Verutė nė neužsimindavo apie savo sveikatą. Visas jos gyvenimas buvo apie dukrelę, apie jos reikalus. Ir dabar – užvalgiusi kalbą užveda apie ją. Prisiminimai: ką mėgo, ką sakė, kaip su katinu žaidė. Po dukros mirties nebeliko rūpesčio, noro, energijos. Vita vis dažniau randa nesuvalgytos sriubos lėkštę – apetitas prapuolė. Vasarą išlydėjusi anapilin dukrą, ir pati Verutė pasidavė.
Nuo nėra kada iki nėra kur – akimirka
Kai jau straipsnis buvo parengtas, skubiai paskambino Vita ir pranešė – močiutė Verutė reanimacijoje. Insultas – daktarai nieko gero nežada. Visa Verutės energija per gyvenimą buvo atiduota dukrai. Neliko dukros – neliko noro gyventi.
Maltiečiai kviečia nepavėluoti padėti, kol senoliai dar su mumis, kol kantriai laukia mūsų pagalbos. Skirkite 1,2 proc. maltiečių draugystei su senais vienišais žmonėmis. Pagalba jiems reikiamu momentu yra kritiškai svarbi, nėra kompromisų – pakentėk, palauk, žmogau. Ji kartais prilygsta pirmajai pagalbai: juk be jos neišgyvensi, kai negali pakilti iš lovos, pasiruošti maisto, kai vienatvė atima norą praverti namų duris. Tokios pagalbos tiesiog neturime teisės atsakyti.
Šiandien mums rūpi globalūs dalykai, tad kartais sunku pastebėti „mažą“ žmogų. Bet juk visi pasauliniai dalykai prasideda savame kieme. Tad suskubkime neplanuotą kartą pasimatyti su artimaisiais, nors ir nėra kada. Skubėkime ten, kol yra kur. Nes nuo nėra kada iki nėra kur – akimirka.
Maltiečių paramos gavėjo identifikacinis kodas (numeris) – 190740859. Paramos gavėjo pavadinimas – Maltos ordino pagalbos tarnyba.
