Pirmąsyk maistu ir jo gamyba Aurimas susidomėjo dar trečioje klasėje, kai dovanų gavo savo pirmąją receptų knygą, kuri buvo skirta berniukams: „Tikslaus pavadinimo jau nebeprisimenu, bet ta knyga paskatino mane eksperimentuoti virtuvėje. Pabandžiau. Patiko. Ir taip meilė maistui lydi mane iki šių dienų.“
Besimokydamas 11 klasėje Aurimas kartu su mokyklos drauge nusprendė savo pomėgį paversti pajamų šaltiniu. Grigiškių „Šviesos“ gimnazijos moksleiviai, paskatinti mokytojos, įsitraukė į „Junior Achievement“ programą ir mokykloje atidarė savo gamybos konditerinių gaminių parduotuvę.
„Tuometinėje mokykloje turėjome visas sąlygas sėkmingai išbandyti ne tik savo konditerijos, bet ir verslumo įgūdžius. Kepėme paprastus, bet mokiniams skanius gaminius – vaflius, keksiukus, sausainius, kaneles, tinginius ir pan. Juos patys gaminome gimnazijos maisto ruošimo patalpoje, kuri buvo patikrinta ir pritaikyta maisto gamybai. Pirmadieniais–ketvirtadieniais kepdavome, o antradieniais–penktadieniais viską parduodavome“, – pasakoja Aurimas.
Studijos, hobį pavertusios būsima profesija
Išsirinkti, kur ir ką studijuoti, nebuvo lengva, prisimena Aurimas. Anot jo, informacijos internete – labai daug. Nuolat girdimos aplinkinių nuomonės taip pat nepadeda lengviau apsispręsti.
„Svarsčiau, kad galbūt norėčiau studijuoti kažką susijusio su verslu, su chemija. Bet, galiausiai, teko sau pačiam pripažinti, jog maistas yra ta sritis, į kurią noriu gilintis ir dirbti. Turėjau dar vieną norą – likti mokytis Vilniuje. Na, o Vilniaus kolegija atsirado lemtingo atsitiktinumo dėka – apie Maisto technologijų programą man papasakojo teta. Pasiskaičiau, pamačiau, kad turėsime daug praktikos ir nieko nelaukiant nusprendžiau čia studijuoti“, – sako Aurimas.
Studentas prisimena, jog pirmosios paskaitos – nustebino: „Supratau, kiek daug dar nežinau apie maistą. Net kalbant apie produktus, kuriuos daugelis kasdien naudojame virtuvėje – miltai, aliejus, cukrus, pienas ir pan. Bet ši nuostaba suteikė ir dar daugiau motyvacijos bei noro gilintis į šią sritį. Džiaugiuosi, kad priimiau tokį sprendimą. Dėl to šiandien galiu daryti tai, kas man labiausiai patinka – eksperimentuoti net su pačiais paprasčiausiais produktais ir, svarbiausia, maloniai nustebinti šių kulinarinių eksperimentų ragautojus.“
Paklausus, kuo tiksliai užsiima, ką kasdien dirba maisto technologai, Aurimas nusišypso: „Galimybių spektras – labai platus. Maisto technologai gali tapti ir šefais, ir dirbti pramonėje, valstybinėse kontrolės įstaigose. Mitas, kad šios programos studentai tik mokosi kepti bandeles. Tikrai ne. Tai ir būtinų gamybai dokumentų rengimas bei vertinimas, gamybos proceso priežiūra. O kalbant apie tas pačias bandeles – juk kažas turi užtikrinti, jog tos pačios įmonės Vilniaus ir Kauno padaliniuose bandelės būtų gaminamos vienodai skanios. Tai ir padaro maisto technologai.“
Vien tik studijų – negana
Dar gimnazijoje Aurimas taip pat aktyviai įsitraukė ir į mokinių savivaldos veiklą – ėjo gimnazijos mokinių prezidento pareigas. Todėl, įstojęs į Vilniaus kolegiją, taip pat pradėjo svarstyti apie galimybę prisijugnti jau prie studentų atstovybės veiklos.
„Tiesa, norėjau bent jau pirmame kurse pabūti šiek tiek ramiau. Nepavyko. Kursiokai išrinko grupės seniūnu, vėliau atsidūriau ir studentų atstovybėje. Iš pradžių joje buvau socialinių ir akademinių reikalų koordinatoriumi, vėliau – skirtingų sričių vadovu. Galiausiai tapau ir prezidentu“, – pasakoja Aurimas.
VIKO studentų atstovybės prezidento pareigas Aurimas eina jau daugiau nei metus. Anot jo, tai – nelengvas, bet labai akiratį praplečiantis darbas: „Per šį laikotarpį padarėme nemažai. Prisijugėme prie Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“, veikėme ir pasisakėme įvairiose VIKO tarybose, komisijose, darbo grupėse. Kilo studentų stipendijos, pasiketė jų paskirstymo tvarka, parengėme tvaraus vystymosi tikslų strategiją.“
Poilsiui – tapyba ir gamyba
Nors maisto gamyba šiandien – Aurimo specialybė, šią veiklą jis vis dar laiko savo hobiu: „Anksčiau net būdavo šiek tiek neramu – kas bus, jei pomėgis taps darbu, ar niekas nepasikeis, ar ir toliau jis patiks. Galiu nuraminti šiandien su tuo pačiu klausimu susiduriančius jaunuolius – niekas nepasikeičia. Jei turite veiklą, kurią mylite, ja ir užsiimkite. Hobio tapimas darbu malonumo iš jūsų neatims.“
Taip pat laisvalaikiu Aurimas tapo: „Baigiau menų mokyklą. Tapyba – galimybė pabūti pačiam su savimi. Kai kuriuos savo darbus išdrįsau ir pasikabinti ant kambario sienų. Kol kas apsilankę svečiai tik pagirdavo. Matysis, ar ir šis hobis ateityje netaps dar viena papildoma veikla.“
Dar vienas saviraiškos būdas, kurį naudoja Aurimas – turinio kūrimas „Instagram“ socialiniame tinkle. Savo @lab.2a paskyroje jis dalinasi naudingais patarimais apie maistą, jo gamybą: „Pastebėjau, kad net ir pačiam kartais būna sunku išsaugoti visą surinktą informaciją, todėl sukūriau šią „Instagram“ paskyrą. Norėjau sukauptas žinias ne tik kaupti sau, bet ir pasidalinti jomis su kitais. Pavadinimas taip pat pasirinktas ne šiaip sau – „lab“ – laboratorijos trumpinys, „2a“ – nes Aurimas Azončikas.“
Šiais metais Maisto technologijų programos studijas baigiantis Aurimas planuoja ir toliau gilinti savo žinias šioje srityje studijuodamas magistrantūroje.
„Noriu susipažinti su kuo daugiau žmonių, pažinti maisto technologijų pasaulį. Kol kas tai daryti norėčiau Lietuvoje, o toliau – matysis. Kulinarinis pasaulis – labai platus ir skanus. Todėl ir man pačiam įdomu, kas laukia ateityje“, – šypsosi Aurimas.
