Išskirtinį atvejį dabar nagrinėja mokslininkai, o pats italas neabejoja, kad išgyventi jam padėjo ilgi pasivaikščiojimai. Nuo tada, kai išgirdo nieko gero nežadančią diagnozę, vyras pėsčiomis jau nuėjo daugiau kaip 30 milijonų žingsnių, tai yra per 20 tūkstančių kilometrų.
Jis nepasveiko nuo vėžio, tačiau auglys nustojo plisti, o A.Spinelli ir toliau keliauja, savo keliones vadindamas himnu gyvenimui.
Su vėžiu kovojantis Forestas Gampas – taip italų žiniasklaida apibūdina A.Spinelli. Buvęs fotožurnalistas Italijoje tapo kovos su vėžiu simboliu, neeilinės ištvermės pavyzdžiu ir vilties žinutės nešėju, kad gyventi su šia sukrečiančia diagnoze galima.
Ne tik gyventi, bet ir pėsčiomis apkeliauti daugybę šalių – tiek, kiek nesugeba įveikti net sveikieji, kiekvieną dieną vertinant kaip likimo dovaną.
Į kelią italas išėjo po negailestingo medikų nuosprendžio, kai sveikatos problemomis nesiskundusio jauno vyro kasoje buvo aptiktas pažengęs piktybinis auglys. Medikai pasakė, kad jis neoperuojamas, leisdami suprasti, jog išeities nėra.
Tačiau Andrea į netikėtai užklupusią ligą nusprendė reaguoti savaip, klausydamasis vidinio balso, kuris jį stumte stūmė sunkiame gyvenimo etape nesustoti, o tiesiogine to žodžio prasme keliauti lyg garsiojo filmo „Forestas Gampas“ herojus.
„Taip, būtent kaip veikėjas iš šio nuostabaus filmo. Tada medikui pasakiau, kad eisiu į ligoninę pėsčiomis, apie 12 kilometrų, sudėjus atstumą pirmyn ir atgal. Mane palaikė išprotėjusiu, bet ką jie galėjo atsakyti žmogui, kuris visada jautėsi gerai ir netikėtai sužinojo, kad jo kasą atakuoja neoperuojama adenokarcinoma?
Gydytojas suprato, kad dariau tai, ką jaučiau: negalėjau būti operuojamas, man buvo likę nedaug gyventi, todėl neprieštaravo mano norui eiti, – Italijos žiniasklaidai yra sakęs A.Spinelli. – Man davė 20 dienų, o aš vis dar esu čia.
Nuo tada, kai išgirdau diagnozę, atlaikiau daugybę sunkių chemoterapijos procedūrų, kurios truko 19 mėnesių.
Pastarasis magnetinio rezonanso tyrimas parodė – aš neturiu metastazių. Todėl einu į priekį. Žinoma, pėsčiomis.“
Italo kelionių bagažas šiuo metu jau siekia 21 tūkstantį 200 kilometrų, įveiktų žingsniuojant. Visus juos Andrea nukeliavo sirgdamas, lydimas negailestingo palydovo – agresyvaus, neoperuojamo kasos vėžio.
Šią gąsdinančią diagnozę jis nuolat nešėsi ant pečių tarsi nuolatinę savo kelionių palydovę kuprinę. Tiesa, nueitą atstumą A.Spinelli pradėjo skaičiuoti ne iš karto, o tik 2017-ųjų sausį.
Nuo to laiko jo žingsniamatis sukosi nuolat, sustodamas tik tuomet, kai tekdavo vykti į ligoninę būtinų procedūrų, tarp jų – ir varginančios chemoterapijos. Savo neeilinę ligos istoriją daugybę sekėjų turintis italas sutiko papasakoti ir Lietuvos skaitytojams.
„Nueitus kilometrus pradėjau skaičiuoti nuo 2107-ųjų vasario ne dėl to, kad ką nors pademonstruočiau, o dėl to, kad sergu. Paprastai einama per daug neviešinant, bet įvertinus ligą, kurią nešuosi su savimi, tai žinoti yra svarbu.
Neskirstau savo kelionių į sudėtingiausią ar ilgiausią, nes kiekviena jų skirtinga ir, jei atvirai, nežinau, kur baigsis.
Mano kelionė neturi terminų, ji baigsis tada, kai nebeturėsiu jėgų“, – atvirai kalbėjo A.Spinelli.
Pradėjęs nuo daugybę skausmų kėlusių 12 kilometrų kelionių pėsčiomis iš namų į ligoninę ir trumpų klajonių po kalnus vėliau italas nueidavo vis didesnius atstumus, kartais įveikdamas ir 40 ar 50 kilometrų per dieną.
Kelionėse su juo visada kuprinė, pavadinta Babalu, didžiulė medinė lazda Testimonium, apklijuota kelionių prisiminimais, ir 16 žiedų – po vieną už kiekvieną įveiktą chemoterapijos kursą.
„Išgirdus diagnozę mano pirmoji kelionė buvo horizontalioje padėtyje, dar gulint ant ligoninės lovos, tai yra kelionė mintimis, noras pabėgti į kalnus, kurių atspindį mačiau ligoninės lange.
Fiziškai pradėjau keliauti atgavęs jėgas po išgyvenimui būtino gydymo.
Auglys nustojo plisti po 16 mėnesių trukusios chemoterapijos ir radioterapijos, tačiau liko neoperuojamos būklės“, – sakė A.Spinelli.
Italo žingsnius skaičiuojantis žingsniamatis tiesiogiai sukasi specialiai jo kelionėms sukurtame tinklaraštyje, kur galima rasti daugybę įspūdingų nuotraukų ir pasakojimų apie šio neeilinio kovotojo keliones.
Bene įsimintiniausia iš jų – prie vandenyno, kai po alinančio ir ilgo gydymo kurso vyras savo piktybinę ligą nusivedė prie Atlanto, sugebėdamas įveikti du tūkstančius 200 kilometrų.
„Atėjau pėsčiomis iki vandenyno, nors ir turiu neoperuojamą vėžį. Priešais Atlantą surikau, o jis man atsakė: „Tu išprotėjęs, bet tik nesustok.“
Noriu pasidalyti šituo entuziazmu su tais, kuriems pasisekė mažiau nei man. Net jei mano vėžys pažengęs ir neoperuojamas, daugybė žmonių yra tokios pat būklės, bet, kitaip nei aš, neturi tokios vidinės jėgos. Mano žingsniuose esate ir jūs, būsite iki paskutinio mano jėgų trupinėlio“, – savo sekėjus socialiniuose tinkluose tuomet drąsino A.Spinelli.
Pesimistiškiausias medikų prognozes paneigęs vyras yra įveikęs ir svarbiausius Europos piligrimų takus, nors prieš ligą nebuvo tikintis. Jis atvirai pripažino – didžiulę įtaką jam padarė būtent tos vietovės, kuriomis keliavo šventieji, tokie kaip Pranciškus Asyžietis.
Prieš prasidedant pandemijai A.Spinelli spėjo įgyvendinti ir dar vieną savo svajonę – antrą kartą įveikė sudėtingą Šv.Jokūbo kelią („Camino de Santiago“), vedantį į viso pasaulio piligrimus traukiantį Ispanijos Santjago de Kompostelos miestą.
„Šitą dar vieną ilgą kelionę pėsčiomis pradėjau 2019-ųjų rudenį. Kaip įprasta, startavau iš Friulio-Venecijos Džulijos regiono Italijos šiaurės rytuose, kuriame gyvenu, kad pasiekčiau Santjagą. Pasirinkau sunkųjį maršrutą, Italijoje keliavau Aukštaisiais Dolomitais, o vėliau šiaurine Ispanijos dalimi“, – apie kelionę pasakojo A.Spinelli.
Keliones jis tęsė ir per pandemiją, kuri Italijai smogė ypač stipriai. Tiesa, negalėjo nutolti toli nuo namų ir, kaip ir visi, privalėjo pildyti judėjimo deklaracijas, kuriose žymėjo, kad vaikščiojimas pėsčiomis jo imuninei sistemai gyvybiškai būtinas.
„Išgyvenu šitą pandemiją paisydamas visų taisyklių.
Atsakingai toliau keliauju pėsčiomis tarp įspūdingų Friulio-Venecijos Džulijos regiono miškų. Kol kas. Balandžio 20-ąją pagaliau turėjau galimybę pasiskiepyti nuo COVID-19. Ko dar galėčiau prašyti?“ – šypsodamasis klausė A.Spinelli.
Jis papasakojo ir apie dar vieną permainą savo gyvenime – įsibėgėjus pandemijai keliautojas pardavė butą ir kartu su visur jį lydinčia žmona Sally bei šunimi Lucky persikėlė gyventi į kemperį, kad galėtų būti arčiau gamtos.
„Nuo 2020-ųjų sausio iki balandžio man medikai ir vėl turėjo taikyti gyvybę gelbėjančią chemoterapiją. Auglys buvo suaktyvėjęs, todėl mano onkologas Giovanni Lo Re nusprendė man skirti 4 mėnesius terapijos.
Taigi dalį pandemijos išgyvenau gydomas, be galimybės šalia turėti žmoną. Visa tai mus privertė priimti svarbų sprendimą. Pardavėme namus, kad galėtume padengti banko paskolą, ir už lėšas, kurias surinkome per specialų fondą, nusipirkome kemperį, kuriame šiuo metu gyvename“, – atskleidė vėžiu sergantis vyras.
Netradiciškai su piktybine liga kovojantis italas nustebino ne vieną mediką. Jo atvejis apibūdinamas kaip išskirtinis visame pasaulyje, buvo ne kartą nagrinėjamas ir aprašytas ne tik žiniasklaidoje, bet ir medicininiuose leidiniuose.
Vieną tokių publikacijų moksliniame internetiniame tinklalapyje „Journal of Metastasis and Treatment“ paskelbė italą ilgus metus gydantis onkologas G.Lo Re. Straipsnis buvo publikuotas tuomet, kai keliautojas grįžo iš savo piligriminės kelionės Šv.Jokūbo keliu.
„Tai nutiko gruodžio viduryje. Po kelių dienų susitikau su Italijos sveikatos apsaugos viceministru Pierpaolo Sileri. Įteikiau jam minėtą straipsnį ir savo pirmąją knygą „Se cammino vivo“ („Jeigu einu – gyvenu“).
Jis pažadėjo man padėti skleidžiant žinią apie mano patirtį, tačiau netrukus, kovo mėnesį, prasidėjo pandemija“, – pasakojo A.Spinelli.
Minėtoje mokslinėje analizėje kalbama apie tai, kaip fizinis aktyvumas gali daryti įtaką ligos eigai.
Pasak A.Spinelli, dabar jau akivaizdu, kad jo imuninė sistema į kasdienį ėjimą reaguoja labai pozityviai ir neleidžia agresyviam kasos vėžiui plisti po kūną blokuodama metastazes: „Aš toliau tęsiu savo keliones pėsčiomis, nors dabar stengiuosi nenutolti nuo Šiaurės Italijos kalnų.
Vėžiui nepavyko mano kūne išplisti į mestastazes ir būtent dėl savo ypatingos imuninės sistemos dabar esu laikomas tam tikra prasme balta varna. Tačiau dažnuose susitikimuose su žmonėmis sakau, kad fizinis aktyvumas neįveikia vėžio. Nors mano kūnas reagavo būtent taip.“
Vyras sakė neatradęs jokio stebuklingo gydymo būdo, nes liga nepasitraukė. Tačiau pabrėžė, kad ėjimas buvo tarsi vaistas, kuris padėjo jam sunkiu metu.
„Judėjimas padeda atsigauti kūnui ir mintims. Būtent jos čia atlieka pagrindinį vaidmenį – reikia nesileisti, kad tave užvaldytų neviltis, nepapulti į depresijos spąstus. Rankų nuleidimas gali tik paspartinti ligą. Labai svarbu reaguoti, kokiu būdu – tai jau antraeilis dalykas.
Aš pasirinkau eiti“, – savo receptu dalijosi piligrimas.
Jis tikino, kad vėžio diagnozės dažnai neleidžia pamiršti stiprūs skausmai, tačiau einant gaminasi laimės hormonais vadinami endorfinai, kurie padeda lengviau pakelti kančias.
Su vėžiu italų keliautojas grumiasi ne tik žingsniuodamas, bet ir kiek galima daugiau viešai kalbėdamas apie ligą, kuri kasdien nužudo daugybę žmonių.
Savo pavyzdžiu jis siekia sulaužyti vėžį gaubiančius tabu.
Išskirtinę ištvermę liudijančią savo istoriją A.Spinelli aprašo kelionėms skirtame tinklalapyje ir dviejose knygose. Už suteiktą viltį socialiniuose tinkluose jam dėkoja tūkstančiai sekėjų. Vyras tikina apie savo ligą pasakosiantis tol, kol turės jėgų, ir laikys save nugalėtoju, jei jo patirtis bus naudinga bent vienam likimo draugui.
„Kai man aiškino, kas man darosi, jaučiausi taip, lyg valdyčiau lėktuvą, kuris krinta. Bet aš neleidau sau kristi į neviltį. Juk jeigu einu, tai gyvenu. Dabar parašiau dar vieną knygą „Il caminante“ („Keliautojas“), kuri yra idealus pirmosios knygos tęsinys.
Joje pasakoju apie savo susitikimus, santykius su medikais, apie mane išgelbėjusį fizinį aktyvumą, apie baimes, viltis, jėgas, kurios mane stumia į priekį nepaisant visko.
Manęs dažnai klausia, kaip galiu būti toks ramus. Daug dalykų man nutiko šiame naujame gyvenimo etape, daug žmonių pažinau, išgyvenau daug slogių momentų, taip pat ir malonių, daug dramatiškų pokyčių.
Tačiau visada stengiausi išlaikyti pusiausvyrą, kad ir kas nutiktų. Norėčiau tik vieno – kad šalia apibūdinimo „išgyvenęs“ mane prisimintų kaip keliaujantį Andreą. Piligrimas, keliauninkas – štai kas aš esu“, – pristatydamas savo naują knygą sakė A.Spinelli.
Sako keliones italas vadina himnu gyvenimui ir tikina taip atsidėkojantis už kiekvieną likimo dovanotą dieną. Ant jo kemperio, keliaujančio po Šiaurės Italijos kalnus ir simboliškai pavadinto „Žuvėdros guoliu“, užrašyta: „Man vėžys... Paskutinis dalykas, apie kurį galvoju, yra tai, kad greitai išeisiu.“
„Labai daug žmonių seka mano keliones, bet aš negaliu duoti kokių nors ypatingų patarimų. Galiu tik būti šalia kaip draugas, kaip liudijimas, kad, nepaisant ypač sunkios diagnozės, viltis visada yra. Pirmiausia reikia keliauti mintimis“, – pabrėžė ištverme ir optimizmu visus stebinantis A.Spinelli.
Jis neabejoja tik dėl vieno – kad nori nueiti dar daugybę žingsnių, nes nėra iš tų, kurie lengvai pasiduoda.
