Miglė ir Vakarė mokslus tuoj baigs: jos mokosi magistrantūros antrame kurse. Restauravimo specialybė joms patinka tuo, kad čia yra ir meno, ir mokslo (reikia išmanyti apie chemines medžiagas ir pan.), ir istorijos.
Merginų pasirinkimą lėmė tai, kad abi buvo meniškos prigimties ir norėjo studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. Kurį laiką dar paabejojusius, kokią studijų kryptį rinktis, galiausiai apsistojo ties restauravimu. Savo pasirinkimu jos liko patenkintos.
Vėliau, kai reikėjo apsispręsti dėl konkretesnės specializacijos, abi pasirinko sienų tapybos restauravimą.
„Turbūt smagiausia mūsų darbe būna ta dalis, kai tiesiog skalpeliu valai nuo paviršiaus seną tinką ar dažus – ir dar nežinai, ką po jais rasi. O tada prieš akis atsiveria gražios freskos, nutapytos prieš kokius du šimtmečius, detalė – kai ta paslaptis atskleidžiama, net širdis suvirpa“, – sakė Vakarė.
Abi studentės sutarė, kad didžiausią įspūdį joms paliko žvalgomieji darbai Palūšės bažnyčioje. Tos medinės bažnyčios vidus buvo tiesiog grubiai uždažytas dažais. Kai restauratoriai sumanė pasidomėti, gal ko yra po jais yra – atrado įspūdingą XVIII a. barokinę tapybą, šventųjų bei dvasininkų portretus, nutapytus aliejiniais dažais (sienų aliejinės tapybos Lietuvoje labai mažai). Bažnyčia išpuošta visa – ne tik sienos, bet ir lubos, altoriai.
Restauravimo katedra VDA veikia nuo 1999 m. Seniau vieną kitą restauratorių paruošdavo tapybos, skulptūros ar kitos katedros, o nuo 2014 m. šios specialybės Vilniaus dailės akademijoje galima mokytis jau nuo pirmo kurso.
Restauruoja ir rankines, ir baldus
Pirmaisiais studijų metais būsimieji restauratoriai – jų būna nedaug, iki dešimties (stojančiųjų pernai buvo kiek daugiau nei 20) – daugiau mokosi bendro pobūdžio restauratoriams būtinų dalykų. Jiems svarbios žinios apie įvairias darbų atlikimo technikas bei technologijas, paveldosaugos dokumentavimą, restauravimo etiką: pavyzdžiui, kartais, atidengęs kokio seno vienuolyno sieną, randi ne vieną, o kelias viena ant kitos užtapytas freskas – tad kaip pasirinkti, kurią restauruoti, o galbūt verta išsaugoti visas?
Pirmaisiais metais daugiau panagrinėję teorinius dalykus, antraisiais metais studentai daugiau prisiliečia prie praktinių konservavimo ir restauravimo darbų, o trečiame turi pasirinkti norimą specializaciją. Tai gali būti molbertinės tapybos ir medžio polichromijos, sienų tapybos, skulptūros arba tekstilės restauravimas. VDA fakultete Telšiuose dar rengiami metalo dirbinių ir meninių baldų restauratoriai.
Nemažai žmonių linkę įsivaizduoti, kad tekstilės restauratoriai dirba daugiausia ties gobelenais. Iš tikrųjų jų darbo pobūdis daug įvairesnis, štai dabar vienos studentės baigiamasis darbas – tarpukario operos solistei priklausiusios rankinės restauravimas. Taip pat tekstilininkai restauruoja bažnytinius drabužius, teatro lėles, įvairius aksesuarus ir kt.
Vilniaus dailės akademijos Vilniaus fakulteto Restauravimo katedra bendradarbiauja su Prano Gudyno restauravimo centru ir kitais socialiniais partneriais, kur studentai semiasi naudingų įgūdžių ir vyresnių kolegų patirties.
Pasirinkta kruopštumo reikalaujanti specialybė netrukdo atsiskleisti ir meniškai besimokančiųjų prigimčiai – studijų metu jie mokosi piešimo, tapybos, lipdybos pagrindų, sukuria savų darbų, su kuriais dalyvauja VDA rengiamose parodose.
Gaivina rūmus ir bažnyčias
A. Mandeika aprodė VDA esančias jaukias restauratorių dirbtuves. „Štai čia, pradėję mokytis sienų tapybos restauravimo, studentai nutapo freskas – ir paskui jas išdaužo (nors pačiam tą daryti dažnai būna gaila, geriau duoti kolegai) – o paskui bando po vieną sluoksnį jas atgaivinti, atkurti“, – pasakojo docentas. Trečiakursiai, ketvirtakursiai, prižiūrimi kvalifikuotų specialistų, jau imasi ir rimtų darbų solidžiuose objektuose. Kartais, kad atidengtum ploną, vadinamą „prikepusį“ dažų sluoksnį, jį tenka rėžtuku krapštyti po vieną kruopelytę.
Studentų indėlis Lietuvos dailės ir architektūros paveldo restauravime yra apčiuopiamas. Jie, prižiūrimi profesionalų, nemažai dirbo restauruodami Bernardinų bažnyčios sienų tapybą ir skulptūrinį dekorą bei itin įspūdingą vienuolyno koridorių. Taip pat dirbo jau atgimusiuose Antakalnyje esančiuose Sapiegų rūmuose.
Kiti viešieji objektai, kuriose matomas ženklus studentų indėlis – VDA gotikinės salės sienų tapybos, Kauno Šv. Jurgio bažnyčios lipdybos, Perlojos bažnyčios sgrafito technika atlikto interjero dekoro, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios bokšto skulptūrinio dekoro, Rasų kapinių centrinės koplyčios sienų tapybos ir skulptūrinio dekoro, Vilniaus Dominikonų vienuolyno skliautų tapybos ir kt. restauravimas.
„Išėjęs pasigrožėti senais Vilniaus pastatais, daugelyje vietų pamatysi meno kūrinių, prie kurių atgaivinimo prisilietę ir mūsų studentai“, – pastebėjo doc. A. Mandeika.
Dirba jau nuo antro kurso
Nors restauratorių darbas yra susijęs su praeities objektais, studentai susipažįsta ir su naujomis technologijomis. Vis tobulėja restauravimui skirtos medžiagos – pavyzdžiui, pradedamos naudoti nano kalkės, sutvirtinančios silpną tinką.
Prireikus restauratoriai naudojasi moderniomis VDA esančiomis kompiuterizuotomis CNC staklėmis, iš medžio išdrožiančiomis trimačius objektus.
A. Mandeika atsiminė, kad šios staklės pravertė, kai reikėjo atkurti Bernardinų bažnyčios šoninio altoriaus angelui nulūžusį medinį sparną – vienas sparnas buvo išlikęs, o kitas, kaip buvo žinoma, buvęs analogiškas. Tiesa, paskui studentas turėjo jį išbaigti, nes visus subtilius išlinkimus ir įgilinimus staklėmis išgauti per sunku.
Kitą sykį staklės pasitelktos, kai reikėjo atkurti Kaune Šv. Jurgio bažnyčioje ant medinio pagrindo tapyto paveikslo fragmentą. Į paveikslą buvo mestas kirvis ar panašus daiktas ir dalies lentos neliko – tas lūžio vietą atkartojantis fragmentas buvo atkurtas staklėmis, prieš tai nuskenavus 3D skeneriu. Na, o trūkstamas paveikslo fragmentas vėliau nutapytas, kadangi buvo išlikusi jo nuotrauka.
Restauravimo specialybės studentai, kaip ir daugelis kitų, gali pasinaudoti galimybe pagal mainų programas išvykti studijuoti ir atlikti praktiką Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitur arba rinktis postudijinę praktiką.
Studenčių Miglė ir Vakarės pokalbio pabaigoje paklausiau, ar baigusios tokią gana retą specialybę jos nebijo, kad bus sunku rasti darbą. Merginos atsakė, kad tikrai ne, jos dirba jau nuo antro kurso – po praktikos gavo darbą vienoje restauravimo įmonėje, vėliau perėjo į kitą, ir dėl ateities joms ramu. Sienų tapybos restauratoriams yra darbų bažnyčiose bei vienuolynuose, o ypač jų šiuo metu laukia privačių savininkų įsigyti ir gaivinami Lietuvos dvarai.
