Dabar, praėjus 30-čiai metų, nužudytos moters dukra pirmą kartą ryžosi apie šią netektį prabilti viešai, tikėdamasi surasti jos motinos gyvybę atėmusius žudikus.
40-metė Kelly Hill atskleidė naujų detalių apie lemtingąją 1994-ųjų gruodžio 23-iąją, kai jos mama buvo pagrobta, padegta ir palikta numirti bažnyčios šventoriuje. Medikai nustatė, kad net 94 proc. moters kūno buvo apdegę, o po 12-os valandų jos gyvybė užgeso. Tačiau prieš mirtį ji spėjo papasakoti pareigūnams apie savo žudikus.
Valgykloje dirbusi T.Mertens paskutinėmis savo gyvenimo valandomis policininkams pasakė, kad ją užpuolė du maždaug 30-ies metų stambaus sudėjimo juodaodžiai su, kaip teigė auka, „jamaikietišku akcentu“. Ji taip pat prisiminė, kad prieš ją užpuldami jiedu kalbėjo jai nepažįstama užsienio kalba.
Tačiau nepaisant milžiniškų pastangų susekti moters žudikus, šio nusikaltimo kaltininkai nebuvo surasti ir nubausti. Dabar T.Mertens duktė K.Hill išdrįso kalbėti viešai, tikėdamasi sulaukti teisingumo. Ji vis dar nepraranda vilties, kad nusikaltėliai bus įkalinti.
„Net negaliu įsivaizduoti, ką turėjo jausti mano mama, kai ji buvo padegta gyva. Tikiuosi per savo gyvenimą sulaukti teisingumo, – tikino K.Hill. – Taip, ant jos kapo stovi gražus paminklas, bet, praėjus 30-čiai metų, mes vis dar nežinome, kas tai padarė. Kartais atrodo, kad ją paprasčiausiai pamiršo.“
T.Mertens, jos vaikinas Joey Kavanaghas ir poros vaikai Kelly ir Danielis, kuriam dabar 41-eri, į Ročdeilį atsikraustė 1994 m. gruodį. K.Hill prisimena, kad jos motina labai mylėjo ją ir jos vyresnįjį brolį. Pasak dukters, T.Mertens buvo tyli ir nemėgstanti išsišokti. Be to, ji beveik neleisdavo laiko su savo draugais.
K.Hill tikino, kad dieną prieš užpuolimą jos motina jai pasakė šiurpų perspėjimą. „Savo mirties išvakarėse ji man paliepė: „Jeigu kas nors man nutiks, eik tiesiai pas močiutę arba tetą Sharon“, – tikino dukra. – Tuomet to nesureikšminau. Tačiau dabar dažnai susimąstau, ar ji galėjo nujausti, kas jos laukia.“
Gruodžio 21-osios rytą T.Mertens iškeliavo į Birmingemą pasiimti dokumentų iš šeimos ankstesnių namų. Nors jie jau kelias savaites gyveno Ročdeilyje, moteris vis dar turėjo senųjų namų raktą ir reguliariai atsiimdavo šiuo adresu atkeliavusį paštą.
„Tą rytą ji namus paliko apie 8 valandą ryto. Mes dar miegojome, – pamena K.Hill. – Prisimenu tik užsidarančių durų trinktelėjimą. Nubėgau prie lango ir stebėjau, kaip ji nueina. Ji mane pamatė, atsisuko ir pamojavo. Tai buvo paskutinis kartas, kai ją mačiau.“
Manoma, kad T.Mertens planavo grįžti tą pačią dieną, tačiau galiausiai ji nusprendė pasilikti pas savo seserį Tiną, kuriai dabar 56-eri. Gruodžio 23-iąją ji grįžo į savo senuosius namus. Būnant ten į jos duris pasibeldė du vyrai. Jie reikalavo pasakyti, kur yra Joey.
Tada jie užrišo moteriai akis, įsodino ją į „Ford Escort“ automobilį ir vežė apie 100 km iki Češyro grafystės. „Jie sustojo Kongltone, o automobilyje turėjo benzino kanistrų, – aiškino duktė. – Jie nuvežė ją prie bažnyčios ir kažkada po pietų ją padegė.“
Nors moterį pastebėjęs praeivis iškvietė greitąją medicinos pagalbą, jos gyvybės išsaugoti nepavyko – ji mirė Kūčių dieną, maždaug apie 16 val. K.Hill teigė, kad jos tėvas J.Kavanaghas jai ir jos broliui sakė, kad jų motina buvo sužeista autoavarijos metu.
Ji pasakojo: „Praėjus dviem dienoms po to, kai mama išvažiavo, kažkas pasibeldė į mūsų duris. Buvo vėlu, galbūt apie 22 val. Duris atidarė tėtis. Mes su Danieliu buvome svetainėje, o mano tėtis buvo pakviestas į policijos automobilį. Ten jis sužinojo, kas nutiko. Jis grįžo į kambarį ir pasakė: „Jūsų mama pateko į avariją.“
K.Hill pripažino, kad tą akimirką, kai jai buvo vos 11 metų, jos vaikystė baigėsi: „Turėjau suaugti akimirksniu. Nežinojau, ką reikia daryti, kad pakeisčiau mamą. Neturėjome jokių kalėdinių dovanų. Pamenu kaip dantų šepetuku plaudavau savo ir Danielio mokyklines uniformas, nes neturėjome skalbimo mašinos. Man niekas nepapasakojo apie mėnesines.“
Po dvejų metų K.Hill ir jos brolis pabėgo iš savo tėvo namų ir apsigyveno su kitais giminaičiais. Moteris atviravo: „Neturėjau nuolatinės vietos, negalėjau susitaikyti su mūsų auklėjimu, o galiausiai, kai man buvo 15, aš pastojau.“ J.Kavanaghas mirė 2020 m. birželio 6 d. dėl širdyje susidariusio kraujo krešulio.
Dabar K.Hill siekia susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę ir sulaukti teisingumo. „Sulaukusi 40-ies, supratau, kad daugybę dalykų galėjau daryti kitaip, – apgailestavo moteris. – Dabar man sekasi gerai. Esu susituokusi, mokausi kirpėjos specialybės.“
„Aš labai norėjau būti su savo mama – dėl to aštuonis ar devynis kartus buvau paguldyta į ligoninę. Vis dar noriu, kad šie žmonės būtų nubausti. Bet tai padarysime tik jeigu ir toliau apie tai kalbėsime ir neleisime, kad jos vardas būtų pamirštas“, – sakė K.Hill.
Ji pridūrė: „Jeigu turite kokios nors informacijos, prašau ja pasidalinti, kad mano mama sulauktų teisingumo.“ Jau 30 metų trunkantis policijos tyrimas, pagal kurio medžiagą buvo sukurtas dokumentinis filmas, „Crimewatch“ nusikaltimo vietos rekonstrukcija ir dėl kurio daugybę kartų buvo kreiptasi į aukštesnes instancijas, paskutinį kartą buvo atnaujintas 2019 m.
Češyro policijos tyrėja Kate Tomlinson per 25-ąsias T.Mertens mirties metines sakė: „Tracy buvo žiauriai ir negailestingai nužudyta. Ji buvo nepaprastai drąsi ir prieš pat savo mirtį papasakojo policininkams apie savo užpuolikus. Ši informacija buvo ypač naudinga tyrėjams.“
Pareigūnė tęsė: „Bėgant metams, šį tyrimą vis atnaujindavome, atsirasdavo žmonių, turinčių informacijos – jiems noriu padėkoti už jų pagalbą. Tačiau, nepaisant išsamaus darbo, niekam nebuvo pateikti kaltinimai dėl Tracy nužudymo.“
Parengta pagal mirror.co.uk
