Jurijus Smoriginas nusijuokė, kad jis į pensiją yra išėjęs net du kartus – juk yra baleto artistas, o jiems, kaip žinia, darbą tenka palikti labai anksti – sulaukus 39 m. „Iš anksto nusiteikiame, kad mūsų tai laukia, bet vis tiek atėjus tam momentui buvo labai skaudu – rodos, skraidai sau scenoje kaip drugelis, ir staiga tau nuplėšia sparnus... Nors be darbo nesėdėjau, susiradau kitų. Antrą kartą išėjau į pensiją kaip visi, priartėjęs prie 64 m. – tas kartas buvo daug mažiau skausmingas, to fakto nesureikšminau ir darbus tęsiau“, – pasakojo „Vilniaus baleto“ vadovas.
Jis sakė, kad pirmoji jo pensija buvo labai maža, gal 115 rublių. „Tuo metu laikėme katę Sarą ir juokaudavome, kad mano pensijos pakanka tik jos ėdalui. Dabartinė mano pensija, lyginant su kai kuriais, visai nebloga – na, bet aš pusę jos sumoku už automobilio lizingą, nes kilo noras įsigyti naują mašiną. Aš galiu sau tai leisti, kadangi vis dar dirbu“, – neslėpė energingasis choreografas.
Ir pridūrė, kad jis yra verslus iš prigimties. „Žinot, aš esu iš Kauno. Ten Smetonos laikais buvo daug gamyklų, fabrikų, ir žmonės, kurie netingėjo, turėjo galimybių suktis – tad turbūt verslumas yra mano genuose“, – sakė J.Smoriginas.
Energija trykštančio choreografo klausiu, ar jis ir dirba dėl to, kad nenori sėdėti namie, ar visgi dėl pinigų? „Žinoma, dėl pinigų. Man jie patys savaime nėra vertybė, bet man norisi gyventi tauriai. Pavyzdžiui, turiu sodybą, bet norisi ir kažkur toliau išvykti – per kiekvieną gimtadienį keliauju į Paryžių, taip pat pamėgau Kiprą – o jį pamėgo ir daug kitų lietuvių, tad kainos ten labai išaugo“, – dėstė J.Smoriginas.
Ir pridūrė, kad jis nesipuikuoja savo gerove, tiesiog deda pastangų, kad gyventų taip, kaip nori. Pavyzdžiui, jis jau keliolika metų jaučia kelio skausmus. Bet turi rytinį ritualą, kuris padeda jaustis geriau. Šį ritualą jis vadina „ryto sportuku“ – tai jo sukurtas pratimų kompleksas, kuris padeda neištižti ir dar atjaunina kokiu dešimtmečiu.
J.Smorigino gyvenime būdavo ir sunkių etapų, kai finansiškai jo šeimai būdavo striuka, nė už butą neturėdavo kuo sumokėti, na, bet jis ieškodavo išeičių ir jų rasdavo. Tad dabar nori pasimėgauti gyvenimu ir nė negalvoja apie tai, kas būtų, jei turėtų gyventi nuo pensijos iki pensijos. Ir seniau daug nesuko galvos, dėl to, kas bus, kai išeis į pensiją – neabejojo, kad sprendimų atsiras.
„Suprantu, kad kai kuriems žmonėms išėjus į pensiją tikrai nelengva, jie nebedirba, nes darbo nelabai ir rastų, o gal sveikatos ar energijos nėra. Jie skundžiasi mažomis pensijomis, na, bet negali kažin ko reikalauti iš mūsų valstybės – ji yra jauna, nepriklausoma tik 30 m., ir tikrai neturi galimybių užtikrinti kiekvienam tokios gerovės, kaip senosios Vakarų šalys. Todėl aš vadovaujuosi posakiu, kad jeigu užsidaro durys – atsidaro langas, o jeigu užsidaro langas – atsidaro „fortkė“ (orlaidė – red.pastaba)“, – dėstė energingasis pensininkas.
Daug priklauso nuo požiūrio
Joana Bartaškienė žvaliai pasakojo, kad į pensiją ji oficialiai išėjo jau prieš 14 metų. „Tuo metu vyko Veterinarijos akademijos, kurioje dirbau, reorganizacija, atleidinėjo žmones, ir aš užleidau vietą jaunesniems – nuėjusi pas vadovą pasakiau, kad atleistų mane, nes jau turėjau 41 m. darbo stažą (dirbau nuo 18-os). Išeiti į pensiją man nebuvo skaudu, nes tuo metu jau turėjau klubą, kuriame vedžiau aerobikos treniruotes, ir žinojau, kad turėsiu ką veikti. Taigi dirbu ir sustoti nežadu“, – sakė Joana.
Ji veda aerobikos treniruotes vyresnėms moterims (po jų visuomet kartu eina išgerti kavos ir paplepėti), dalyvauja įvairiuose projektuose, važinėja po visuomenės sveikatos centrus bei trečiojo amžiaus universitetus ir aiškina žmonėms, kad ir vyresniame amžiuje galima džiaugtis gyvenimu. Juk išėjus į pensiją atsiveria naujos galimybės – gali mokytis kalbų, pradėti tapyti, daugiau laiko skirti kitiems pomėgiams.
Bet kaip džiaugtis gyvenimu, jei pensija maža? „Na, labai daug kas priklauso nuo požiūrio. Ir mano pensija, nors didžiąją laiko dalį dirbau vyr. dėstytoja, pradžioje buvo labai maža, būdavo gėda kam ir pasakyti – apie 300 litų. Dabar ji jau padidinta, vidutinės pensijos ne tokios jau mažos, žmonės gauna ir 500–600 Eur“, – kalbėjo Joana.
Pasak jos, tiems, kurių pensija maža, galima būtų susirasti papildomą pajamų šaltinį, tarkim, prižiūrėti vaiką, lydėti vaiką į būrelius ar pan. – kai kurios Joanos bičiulės taip daro.
„Arba gal jums gali padėti jūsų atžalos – daugelis žmonių vaikų pinigų neprašo ir net jeigu tie pasisiūlo paremti, atsako, kad nereikia. Bet kodėl gi ne – juk tėvai vaikais rūpinosi, stengėsi dėl jų, tad sulaukę vyresnio amžiaus tikrai gali naudotis jų parama. Sakau savo moterims, kad jeigu jau siūlo, tai tikrai verta paimti – gal norėsis investuoti į savo išvaizdą ar pakeliauti, o gal tuos pinigus pataupysite ir, jei vaikams ateis sunkesnis etapas, patys juos paremsite“, – dėstė žvalioji senjorė.
Ir pridūrė, kad ji supranta, jog tiems, kurie gyvena vieni, tikrai gali būti sudėtinga, ypač jei gyvena kokių 3 kambarių bute ir žiemą tenka daug mokėti už šildymą. „Tačiau išeičių yra, juk galima tokį butą parduoti ir nusipirkti 1 kambario. Būna, žmogus prieštarauja, kad nori palikti butą anūkui – na, tada tegul anūkas už jį ir moka!“ – pastebėjo pašnekovė.
Apskritai ji materialinių dalykų linkusi nesureikšminti, nes labai daug priklauso nuo nusiteikimo ir pozityvaus mąstymo. Svarbu rasti džiuginančių užsiėmimų, neužmiršti bendravimo ir kuo mažiau skųstis mažomis pajamomis ar silpna sveikata. Trenerė pabrėžė, kad gerai jaustis tikrai labai padeda ir sportas ar tiesiog ilgesni pasivaikščiojimai. „Mano pačios kraujospūdis aukštas ir vaistai jo neveikia, bet sportas tikrai padeda. Būna, nueinu į treniruotę su 170 mmHg – o po jos būna 110“, – tikino ji.
Specialistai ragina susimąstyti iš anksto
Taigi abu pašnekovai nestokoja energijos, dirba, ir išėję į pensiją, ir sunkiu gyvenimu nesiskundžia. Bet yra ir daug tokių žmonių, kuriems ir gerokai jaunesniame amžiuje išsiruošti į darbą nelengva, tad tikrai norėsis pailsėti ir pasidžiaugti gyvenimu, išėjus į pensiją. Tik ta pensija, pažvelgus į prognozes „Sodros“ skaičiuoklėje, bus anaiptol nedžiuginanti.
Nuomonės apie sprendimą, kaip užsitikrinti orią senatvę, paklausėme draudimo bendrovės „Compensa Life“ Verslo plėtros vadovo Mariaus Dubnikovo.
„Ori senatvė galėtų būti apibūdinama kaip būsena, kurioje esminis dalykas – neprarasti savigarbos jausmo, kai žmogus išeina iš darbo rinkos. Verta sutelkti dėmesį į turimas asmenines stiprybes, per gyvenimo kelionę įgautą patirtį ir išmintį, kuria galima dalintis, ir pradėti gyventi savo malonumui.
Riba tarp orios ir nelabai orios senatvės yra labai subjektyvi ir priklauso nuo kultūrinio, asmeninio ir visuomenės požiūrio į senėjimą, bet oriai senatvėje paprastai jaučiasi žmonės, kurie gali leisti sau veikti tai, ką nori, o ne tai, ką finansiškai išgali.
Kad senatvėje nereikėtų savęs labai riboti, reiktų iš anksto apgalvoti, kaip užsitikrinti 70–80 % savo buvusių pajamų.
Tam, kad išėjus į pensiją pinigų užtektų ne tik pragyvenimui, bet ir pramogoms ar net didelių svajonių įgyvendinimui, pavyzdžiui, įsigyti sodybą ir mėgautis gamtos ramybe, pakeliauti po pasaulį ar turimą hobį paversti verslu, reikėtų iš anksto pradėti rūpintis papildomomis pajamomis senatvėje. Tuomet gyvenimas išėjus į pensiją gali būti kokybiškas, smagus, kupinas įprastų pramogų ir malonumų.
Lengvas būdas kaupti ateičiai savarankiškai – investicinis gyvybės draudimas. Jo dėka galima taupyti ateičiai neturint ypatingos investavimo patirties ir nedidelėmis sumomis, tačiau svarbu tai daryti kiekvieną mėnesį tik pradėjus dirbti ir tam skirti 10 % savo darbo užmokesčio.
Kai kaupiama su investicinio gyvybės draudimo sutartimi, kaupiamos lėšos investuojamos į pasirinkto rizikos lygio investicines kryptis ir ilgainiui pradeda uždirbti papildomus pinigus, tad iki pensinio amžiaus galima sukaupti labai nemažą sumą pinigų,“ – teigia Marius Dubnikovas.
