Agnė gimė ir iki 7 m. augo Vilniuje, vaikų globos namuose, o jos būklę dar sunkino tai, kad nuo mažens buvo kurčia (jos biologinė mama ir viena iš sesių taip pat buvo kurčios). Vėliau ją įsivaikino kauniečiai, taip pat turintys klausos negalią – juos Agnė dabar vadina „mylimais tėvais“, jos mamytė jai yra ir geriausia draugė.
Su savo biologine mama Agnė taip pat pabendrauja, atleido jai už tai, kad ją vienintelę iš vaikų, kurių turėjo 5, paliko globos įstaigoje.
Pašnekovės vaikystėje nebuvo tiek paslaugų kurtiesiems, kiek jų yra dabar, tad buvo nelengva. Su girdinčiais kaimynais kieme tekdavo bendrauti kūno kalba arba rašant ant žemės. Nors mokėsi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokymo centre, dauguma mokytojų buvo girdintys ir jų žodžius jai tekdavo mėginti išskaityti iš lūpų – tik vėliau pagal įstatymus jie turėjo išmokti gestų kalbos, o mokiniams palengvėjo.
Sportuoti Agnė pradėjo dar vaikystėje. „Lankiau baseiną, be to, nueidavau ir į merginų krepšinio treniruotes, paskui pradėjau rimčiau žaisti krepšinį. Mane įsivaikinę tėvai mane labai palaikė ir skatino, nes bijojo, kad aš, būdama labai judri ir nenustygstanti vietoje, galiu nueiti blogu keliu. Mokytojai irgi palaikė, nes viską spėdavau ir puikiai sekėsi mokytis. Dar ir organizuodavau šventes mokykloje, buvau jos tarybos narė – buvau labai aktyvi“, – pasakojo Agnė.
Taigi ji žaidžia krepšinį jau 30 metų. Dar 2002 m. su Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komanda dalyvavo pirmajame Graikijoje vykusiame Pasaulio kurčiųjų moterų krepšinio čempionate, kur iškovojo sidabrą.
Tiesa, šią komandą Agnė kuriam laikui buvo palikusi – padarė 4 m. pertrauką ir išbandė orientavimosi sportą, bet visgi pajuto, kad jos širdžiai mielesnis krepšinis. Tuomet paragavo krepšininkės legionierės duonos – 2010–2013 m. su pertrauka buvo išvykusi į Islandiją ir Švediją, kur sėkmingai žaidė už tų šalių komandas.
Užsienyje įgavusi naudingos patirties ir grįžusi į Lietuvą moteris vėl įsiliejo į Lietuvos kurčiųjų moterų komandos sudėtį.
Tiesa, nors už šią komandą ji žaidžia jau labai ilgai, joje yra dvi moterys, žaidžiančios dar ilgiau.
2011 m. Agnė buvo metams tapusi ir komandos kapitone, kai tuometė lyderė išėjo vaikų priežiūros atostogų. Prieš metus komandos kapitone A.Valkūnienė išrinkta antrą kartą.
„Pareigos nėra lengvos, reikia atsiduoti savo komandai, ją palaikyti ir suvienyti. Bet mūsų komanda šauni, pastaruoju metu dar patobulėjome, ir aš tikiu jos sėkme“, – sakė kapitonė.
Šiuo metu komandai gerai sekasi – ji žaidžia Sostinės krepšinio moterų lygoje (SKL) ir kol kas lentelėje pirmauja, o moterų B lygoje užima septintą vietą, nors čia varžosi su negalios neturinčiomis sportininkėmis.
Visgi pats įsimintiniausias Agnei jos komandos pasiekimas – kai 2019 m. Lenkijoje vykusiame Kurčiųjų moterų pasaulio čempionate pusfinalyje turėjo žaisti su JAV krepšininkėmis ir jas nugalėjo, o paskui tapo vicečempionėmis. Antrą vietą jos ne kartą užėmė ir kituose čempionatuose.
Žinoma, pergalės labai džiugina, bet džiugina ir pats procesas – pasak pašnekovės, sportuodama ji geriau jaučiasi, atsiranda daugiau energijos. „Kai įveikiu sporto sunkumus, tai ir gyvenimo sunkumus įveikiu. Ir kitiems linkiu niekada nepasiduoti, turite pabandyti, ir galiausiai jums pavyks. Noras visada nugali kliūtis, o tada tai tampa įdomiausia ir geriausia patirtimi“, – sakė Agnė.
Reikalavimai – tokie patys
Lietuvos kurčiųjų moterų krepšinio komandos treneris Andrius Vaicekauskas – patyręs specialistas, treneriu dirbantis jau 18 m. Šiuo metu, be kurčiųjų komandos, jis dirba ir su Šakių „Vyčio-VDU“ vyrų, „Žalgirio“ mokyklos mergaičių bei „Aisčių“ moterų komanda. Seniau jis dirbo vien su vyrų komandomis, maždaug prieš penkerius metus pradėjo treniruoti ir moteris bei mergaites, o prieš tris sezonus – ir klausos negalią turinčias moteris.
„Darbo specifika skiriasi minimaliai, juk ir moterų, ir vyrų, ir kurčiųjų, ir girdinčiųjų krepšinis yra tas pats, na, tik žaidžiant šiek tiek skiriasi greitis ir fiziniai duomenys. Man labai įdomu išbandyti ir kiek kitokią darbo specifiką, manau, taip tobulėju kaip treneris“, – sakė A.Vaicekauskas.
Ir pridūrė, kad mano, jog reikia kelti moterų krepšinio lygį, kiek tai įmanoma, ir stengiasi tą daryti.
Treneris jau yra pramokęs gestų kalbos tiek, kiek jos reikia krepšinyje. Be to, varžybose paprastai dalyvauja ir gestų kalbos vertėjai.
„Aš komandos moterims iš karto pasakiau, kad jos man yra tokie patys žmonės, kaip visi kiti, ir reikalausiu tiek pat, velnių duosiu taip pat, kaip visiems kitiems“, – nusišypsojo treneris.
Ir pridūrė, kad prireikė laiko, kol žaidėjos prie jo įprato, perprato jo sistemą, bet dabar jų žaidimas džiugina akį. Ir iš teisėjų bei sekretoriato teko girdėti pagyrimų, kad moterys per pastaruosius metus tikrai patobulėjo ir dabar žaidžia gražų krepšinį.
„Man rodos, didžiuliai nuopelnai atitenka Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto prezidentui Edvinui Kriūnui, kuris, užėmęs šias pareigas, pradėjo labai rūpintis kurčiųjų sportu, pakeitė nusistovėjusią tvarką, trenerius. Tikrai matosi rezultatai – vyrai krepšininkai juos parodė iš karto, merginos dar taip nepasižymėjo, bet jei jos žais tokį krepšinį, kaip žaidžia dabar, šiame Europos kurčiųjų moterų krepšinio čempionate (jis vyks birželio 21–29 d. Malagoje (Ispanijoje)) tikrai galime pasiekti gerų rezultatų“, – vylėsi A.Vaicekauskas.
Treneris nori pagirti ir visas žaidėjas. Ypač stipriai, jo nuomone, į priekį eina Gražina Jočytė, Ramunė Eskertaitė, Deimantė Navikaitė, Rugilė Vosyliūtė.
Gal visgi dirbdamas su moterimis, ir dar turinčiomis klausos negalią, treneris būna švelnesnis, nei dirbdamas su vyrais? „Aš esu pakankamai griežtas, reiklus treneris, būna, ir velnių duodu. Visgi laikui bėgant supratau, kad kartais geriau ne pykti, o išaiškinti, kas negerai. Bet jeigu bandysi kažką aiškinti labai švelniai, tikriausiai ir girdinčios moterys tavęs neišgirs, nesiklausys. Kai kurios merginos ir pačios sako, kad ant jų reikia užrėkti, kad pradėtų geriau žaisti“, – pasakojo A.Vaicekauskas.
Tikisi nudžiuginti medaliais
Komandos kapitonė Agnė, paklausta, ar naujasis treneris – ne per griežtas, atsakė: „Asmeniškai aš neįsivaizduoju labai švelnaus trenerio – mano sportinėje karjeroje beveik visi buvo griežti, ir tai mane motyvuodavo bei duodavo geresnių rezultatų.“
Ir pridūrė, kad ji pati prieš porą metų svarstė, gal jai jau metas pasitraukti iš profesionalaus krepšinio ir sportuoti tiesiog savo malonumui, – visgi jos amžiaus sportininkės jau laikomos „priešpensinio“ amžiaus. Tačiau atėjus naujajam treneriui ji pamatė, kad tai – aukščiausio lygio specialistas, treniruotėse taikantis išskirtinius metodus, ir nusprendė, kad dar pasiliks. Pasak Agnės, naujas vadovas daug aiškiau išdėsto, ko tikisi iš komandos, kokia turi būti gynybos sistema ir pan., o tada ir rezultatai geresni.
„Su šiuo treneriu dar nesame iškovojusios didesnių pergalių, bet aš labai tikiuosi, kad birželį vyksiančiame Europos kurčiųjų moterų krepšinio čempionate, kuriam rimtai ruošiamės ir stengiamės, pavyks trenerį nudžiuginti medaliais“, – vylėsi A.Valkūnienė.
