Apie pasiekimus sporte Juliui vis dar primena taurės ir diplomai, be to, mokydamasis psichologijos jis rašė atsiskaitomąjį darbą apie aukšto meistriškumo sportininkų psichologinį pasirengimą.
Na, o apie dalyvavimą realybės šou jam primena žmona, žinoma stilistė Viktorija Šaulytė-Mockė (30 m.), su kuria ir susipažino per filmavimą. Nors daugelis galvojo, kad judviejų 2016 m. užsimezgę santykiai ilgai netruks, o gal jie apskritai suvaidinti siekiant televizinių reitingų, gyvenimas parodė, kad viskas labai rimta.
2020 m. pora susituokė, o iki tol, pasak Juliaus, Viktorija jį visą laiką palaikė, nors kai jis galvojo apie karjeros permainas ir rinkosi naują kelią, lengva jai nebuvo.
„Su manimi apskritai nėra lengva, nesu minkštas ir patogus žmogus. Bet mus į priekį turbūt veda tai, kad santykiuose negniaužiame vienas kito unikalumo bei poreikių ir leidžiame būti savimi. Mes tame santykyje – kaip draugai, kuriems kartu įdomu, bet mes nenorime vienas kito versti elgtis pagal savo įsitikinimus.
Dabar, kai išmanau psichologiją, suprantu ir tai, kad kartais veliuosi į ginčą ir darau nesąmonę – galbūt noriu atsikirsti ar įkąsti – bet vis tiek tą darau. Tai man atrodo kaip žaidimas. Santykiai yra gyvi, jie negali būti kaip vienas ir tas pats metų laikas, nėra blogai kartais susikivirčyti. Na, o pasipykę mes greitai susitaikom, tad, matyt, mūsų ryšys pastatytas ant tvirto pagrindo“, – pasakojo Julius.
Dabar jis gali kalbėti apie save ir savo santykius per psichologijos prizmę. Bet kaip taip nutiko, kad boksininkas tapo psichoterapeutu? Apie tai su juo pašnekėjome plačiau.
– Kuo norėjote tapti, kai dar mokėtės mokykloje, ir kaip viskas pakrypo toliau? – pirmiausia paklausiau Juliaus.
– Na, didžiausias mano planas buvo kažkaip baigti mokyklą (šypsosi), nes geras mokinys nebuvau. Tuo metu man rūpėjo pasiekti aukštumų sporte, taip pat norėjosi ateityje imtis kažkokio verslo.
Aktyviai sportavau nuo 13-os, mokyklos laikais jau dalyvaudavau varžybose – praktikavau Tailando boksą (Muay Thai) ir kikboksą, tai panašūs stiliai.
Po mokyklos, natūralu, įstojau mokytis į Lietuvos sporto universitetą Kaune sporto vadybos, bet ten man nelabai patiko. Tada įstojau į kūno kultūros pedagogiką Vilniuje, tuometiniame Pedagoginiame universitete. Baigiau, sportavau pats ir dirbau treneriu.
– Koks ringe iškovotas titulas jums pats brangiausias?
– Turbūt didžiausias mano pasiekimas – „King of Kings“, pasaulio sunkiasvorių čempiono titulas. Bet man labai brangios ir pirmosios pergalės, kai dalyvaujant būdavo ir baimės, ir sumišimo, nes dar gerai nesuvokiau, kaip viskas vyksta, bet buvo ir daug jaunatviško nuoširdumo.
– O kaip jūs atsidūrėte realybės šou?
– Tuo metu intensyviau sportavau, laimėjau Lietuvos čempionatą, bet vasarą laukė atostogos ir norėjosi prasiblaškyti. Tada kaip tik sulaukiau pasiūlymo ateiti į realybės šou atranką, ją perėjau ir sudalyvavau.
Lengva tikrai nebuvo, filmuotis teko 24 valandas per parą 3 mėnesius – buvo ką veikti.
– Gal po realybės šou ir užsinorėjote karjeros permainų bei kitokio gyvenimo?
– Ne, tai nebuvo katalizatorius pokyčiams. Katalizatorius buvo tas, jog pasiekiau, ko paauglystėje norėjau. Su tomis sporto žvaigždėmis, kurias seniau stebėdavau televizijos ekrane, sėdėdavau viename persirengimo kambaryje ir galvodavau – ok, aš jau čia, o kas toliau? Jau įrodžiau ir sau, ir kitiems, kurie manimi netikėjo, kad galiu to pasiekti – ir tą įrodęs tarsi išsilaisvinau.
Tada prasidėjo mano vidiniai monologai, ką veiksiu toliau. Na, galiu pereiti į kitą lygą, dar kažką nuveikti – bet vis tiek viskas suksis apie tą patį, o gal mano gyvenimas tuo neapsiriboja?
Pasiekimai koviniame sporte – kaip ir kitose sporto šakose – yra labai susiję su psichologija. Vidutinius sportininkus nuo geriausių dažnai skiria ne jų pasirengimo lygis, o nesugebėjimas susitvarkyti su savo psichologija, įtampa ir atsakomybe, aplinkos spaudimu. Įsivaizduokite – tu eini į areną, kur tave stebės 10 000 žmonių, tave palaiko daug draugų, šeimos narių, o ringe tave gali sužaloti. Jeigu per varžybas apie visa tai galvosi, gali gauti į kailį – reikia koncentruotis į čia ir dabar.
Tuo metu man buvo 27 metai, gal ir šis amžius susijęs su gyvenimo lūžiais. Tad kurį laiką pasvarstęs, ar aš tik sportininkas, ar turiu ir kitų gebėjimų, apsisprendžiau. Dar būdamas pačiame pike, nusprendžiau išeiti – daugeliui buvo sunku tai suprasti, bet pajutau, kad atėjo tas momentas.
– Ir tuomet ėmėtės psichoterapijos studijų?
– Ne, dar laukė ieškojimų etapas. Išėjau į niekur, galbūt žiūrėdamas pro rožinius akinius ir manydamas, kad pasaulis manęs laukia išsiskėtęs (šypsosi). Teko nusivilti – paaiškėjo, kad keisdamas sritį, esi niekam nereikalingas. Visi mato tave kaip buvusį kovotoją, tegul ir čempioną, bet abejoja, ar tu dar kažką sugebi.
Tada baigiau grafinio dizaino studijas, kurį laiką su tuo ir dirbau, tuo pačiu mokiausi ir rinkodaros pagrindų.
Bet paraleliai vyko ir dvasiniai ieškojimai, lankiau visokius psichologinius seminarus, nes jaučiau, kad man to darbo su reklama neužtenka.
Kol dar svarsčiau ir blaškiausi, ir man, ir mano žmonai su manimi nebuvo lengva – lenkiu galvą dėl to, ką ji ištvėrė, ir labai labai ją myliu.
Prieš penkerius metus pradėjau studijuoti psichoterapiją (yra podiplominės studijos Vilniaus geštalto institute, skirtos tiems, kurie turi humanitarinės pakraipos bakalauro diplomą). Pradžioje tik dėl savęs, tam, kad save geriau suprasčiau. Man tai labai patiko ir lipo, užsikabinau – ir esu kur esu.
Beje, mokymai ten tikrai rimti, jie trunka penkerius metus, tai ne kokie internetiniai kursai. Tačiau po trejų mokymosi metų jau gali oficialiai dirbti (po kelių metų ši tvarka keisis, bet aš nusiteikęs studijuoti magistrantūroje, tad dirbti galėsiu ir toliau.)
– O kada supratote, kad tikrai norite konsultuoti žmones ir patarinėti jiems, kaip gyventi?
– Mano darbo esmė – ne patarti žmogui, kaip gyventi, o padėti jam pačiam suprasti, kaip jis nori tą daryti.
Studijuodamas dar dirbau su dizainu ir rinkodara, su komanda buvome įkūrę startuolį. Bet vis pamąstydavau apie tai, kad labiau norėčiau dirbti su žmonėmis, nes man tikrai patinka su jais kalbėtis, jų klausytis ir norėčiau padėti jiems savo psichologinėmis žiniomis.
Prieš porą metų pajutau, kad tikrai galėčiau tą daryti. Man labai patinka su žmonėmis bendrauti, matyti, kaip keičiasi jų akys, kai gyvenimas po truputį gerėja.
Visi žmonės tikrai unikalūs ir nuostabūs, savaip įdomūs. Tiesa, tą supratau tik po kelių darbo su savimi metų – iki tol būdavo savybių, kurios mane dirgindavo, keldavo tam tikrus su mano patirtimi susijusius jausmus, bet galiausiai išmokau tą priimti. Ne tik klientas, bet ir aš sesijose mokausi ir, tuo pačiu, augu.
– Kaip paprastai paaiškintumėte, kuo geštalto terapija skiriasi nuo kitų pakraipų?
– Geštalto terapija – tai, visų pirma, lygiavertis santykis tarp manęs ir kliento. Mes esame lygūs ir per lygiavertį santykį ieškome atsakymų, mokomės kitaip pažvelgti į neraminančią situaciją.
Antra, mes ne tik kalbamės – geštalto terapijoje yra nemažai darbo su kūnu ir piešimo, lipdymo pratimų, eksperimentų. Pavyzdžiui, „karštoji kėdė“. Įsivaizduokite, kad žmogus turi daug nuoskaudų tėčiui, kurių negali išlieti, nes šis miręs, ir yra tuščia kėdė. Įsivaizduojame, kad ant jos sėdi tėtis, kuriam žmogus papasakoja, dėl ko jaučia tas nuoskaudas. Paskui atvirkščiai – žmogus sėdasi į kėdę ir iš tėčio pozicijos pasako, kodėl jis taip elgėsi.
Yra tokia sąvoka neuždarytas geštaltas – tai praeities įvykis, kuris tarsi užstrigęs ir iki galo neišgyventas. Kai mes tą trauminę patirtį išgyvename iš naujo, ji taip nebeskaudina, – ir tik tą padaręs gali kurti savo naują požiūrį į gyvenimą.
Pabrėšiu, kad aš kaip terapeutas stebuklų nedarau – nesu magas. Bet aš tikiu, kad klientas yra pakankamai stiprus ir geba pats žinoti, kaip jam sureguliuoti savo kūną ir psichiką, kaip gyventi, o aš galiu jam padėti tą suprasti.
– Ar jums nebuvo sunku rasti klientų? Ir kokie žmonės į jus kreipiasi?
– Pirmiausia prieš porą metų konsultacijos paprašė susidomėjusi žmonos bendradarbė (yra nuostata, kad šeimos narių, draugų konsultuoti psichoterapeutas negali, bet mes buvome mažai pažįstami). Ir jai darbas su manimi patiko.
Palengva atsirado daugiau klientų. Kurį laiką, iki šios vasaros, lygiagrečiai dar dirbau ir su startuoliu, o galiausiai likau vien su psichoterapija – nebesinori blaškytis.
Prieš pradėdamas praktiką svarsčiau, kad mano darbas galėtų būti susijęs su sportininkų valios ugdymu. Po to, kai pasitraukiau iš sporto, kurį laiką apie jį pagalvojus norėdavosi apsivemt, o paskui įsisąmoninau, kad pusę gyvenimo tai buvo didelė mano gyvenimo dalis, tad nereikia nuo to bėgti.
Bet viskas pakrypo kitaip – dirbu ne su sportininkais, į mane dažniausiai kreipiasi žmonės dėl santykių, jų krizių, skyrybų, toksinių santykių. Taip pat tie, kurie jaučiasi pametę save ar išgyvena dėl paauglystės traumų.
Džiugina ir tai, kad daug nesireklamuoju, o dauguma žmonių ateina pas mane, išgirdę pažįstamų rekomendacijas – turbūt tai rodo, kad aš kažką darau teisingai ir esu savo vietoje.
Tikiu, kad žmogus ne savo vietoje ilgai neužsibūna, gyvenimas – o gal likimas – jį nukreipia ten, kur jam reikia (tai gali nutikti švelniai, o gali ir skaudžiai).
Tiesa, visiems per pirmąjį susitikimą rekomenduoju apsilankyti dar pas tris, keturis terapeutus, kad išsirinktų tą, kuris jam geriausiai tinka.
– Bet pacientai turbūt turi nusiteikti, kad pas jus vaikščioti reikės ilgai ir tai atitinkamai kainuos?
– Tikrai norėčiau, kad žmonės užtruktų kuo trumpiau. Bet bent penkių sesijų reikės – tikrai negali tikėtis, kad jei 20 metų vis bėrei druskos ant žaizdos, ji per vieną dieną užgis. Ir vėliau randelis liks, bet tu gali jį pamėgti, suvokti, kad jis nėra toks baisus, kaip seniau atrodė.
Didžiausia mano kaip terapeuto sėkmė – kai žmogus nebeateina, nes jaučia, kad ir be to gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Tokių atvejų jau tikrai turiu ne vieną ir ne du. Aišku, tai nereiškia, kad daugiau to žmogaus gyvenime nebus problemų, kalnelių ar duobių, bet jis išmoks lengviau dreifuoti, kai nusileis žemyn.
– Bet ar kai kurie nežiūri jus kaip į sportininką, kuris atsidūrė kažkokioje keistoje vietoje?
– Kurį laiką pats tarsi norėjau bėgti nuo savo identiteto. Pasijusdavau nesmagiai, kai buvau jau kelis metus nutraukęs karjerą, o sutikęs pažįstamą išgirdavau klausimą: „Tai kada varžybos?“ Buvau ir savo socialinių tinklų paskyras ištrynęs, kad to nepriminčiau.
Bet dabar tai priimu, juk turiu tokį bagažą ir tai smagu. O jeigu kažkam tai nepatinka – na, aš ir neturiu visiems patikti. Mano supergalia ta, kad esu toks, koks esu, sportas man davė daug augime ir charakterio formavimesi.
Galbūt mano psichoterapinėse sesijose mažiau glostymo, daugiau darbo, ir kai kuriems žmonėms tai tinka. Be to, kai suvoki, kad neturi visiems įtikti ir patikti, pajunti gyvenimo laisvę.
