„Knygos apie karą idėja kilo prieš 15 metų. Iš pradžių ketinau parašyti alegorinį romaną be konkrečių nuorodų. Vėliau pamaniau, kad mūsų istorija kupina šios skaudžios patirties. Taip atsigręžiau į dramatišką XVII a. „tvano“ laikotarpį, kai LDK kariavo tiek su Maskvos kunigaikštyste, tiek su Švedijos karalyste. Ilgus metus rinkau ir skaičiau istorinius šaltinius įvairiomis kalbomis (lenkų, rusų, gudų, ukrainiečių).
Brandinant sumanymą lūžis įvyko, kai važinėjau dviračiu palei Nerį, darančią kilpą. Taip atsidūriau Upės dvare“, – apie knygos idėją pasakojo autorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, romano „Arkada“ (2006), esė „Šnekėjimo rėvos“ (2020) ir šešių monografijų autorius, išvertęs Martino Heideggerio „Būtį ir laiką“ (2014) T.Kačerauskas.
Atsiliepimai
Tomas Venclova, poetas, literatūrologas, istorikas: „Naujas Tomo Kačerausko romanas vaizduoja įdomų ir svarbų Lietuvos istorijos laikotarpį, apie kurį žinome nedaug – XVII amžiaus kovas su Maskva, tada jau variusia imperialistinę politiką mūsiškiame Europos pakraštyje. Bet tai ne tik istorinė knyga. Drauge tai literatūrinis žaidimas, įnoringai panaudojąs tiek tautosakos, tiek senovinių diplomatinių raštų medžiagą.“
Virginijus Savukynas, žurnalistas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, kultūros antropologas: „Tomo Kačerausko daugiabalsis romanas „Karo laiškai“ skaitytoją nukels į 1655-uosius, laikotarpį, kai valstybę priešai užplūdo lyg biblijinis tvanas, kai atrodė, kad viskas prarasta. Taip atrodė, bet nebuvo. Tikras stebuklas, kad buvo surasta jėgų atsilaikyti ir išvyti priešus. Tai labai svarbus ir herojiškas laikotarpis, apie kurį mes dar mažai žinome.“
Marijus Šidlauskas, literatūrologas: „Šį opus, kurį pavadinčiau magnus, daro įspūdį daugeliu požiūrių. Pirmiausia, tai opus militare, kurį įmanu suvokti ir kaip tam tikrą kūrybinę-kovinę užduotį, o šiandien tai savaime siejasi su geopolitine situacija. Vieną agoniškiausių mūsų istorijos laikotarpių autorius paverčia gyvu, įtraukiančiu vyksmu, kuriame istorinė faktografija ir autentiška egodokumentika persidengia su beletristine išmone ir folklorine mitologija, mūšių aprašymai – su užkulisine atmosfera ir filosofinėmis refleksijomis, skvarbi analizė – su anekdotiniais inkliuzais.“
Nerijus Brazauskas, literatūrologas: „Tomo Kačerausko istorinis romanas tikrai įdomus ir vertas dėmesio, nes jis – metaliteratūrinis, postmoderniai reflektuojantis istoriją, istorinį pasakojimą, filosofiją, kalbą ir kūrinio gimimą. Romano metaliteratūrinis lygmuo liudija, kad autorius kūrybiškai įtraukia skaitytoją į teksto rašymo, skaitymo, suvokimo procesus. Kūriniui būdingas intertekstualumas, stilių ir žanrų gausa, įvairios stilizacijos rūšys.“
Knygos ištrauka
Ketvirtą dieną Jo Malonybė išvedė į lauką savo husarus. „Ar tinkamas laikas pratyboms, Jūsų Malonybe?“ – „Koks tempus tinkamas?“ – „Omni momento, kas akimirką laukiame priešo.“ – „Mes ir ruošiamės jį sutikti.“ – „Kaip Jūsų Malonybė įsakys.“ – „Trimitininke, trimituok „rikiuot“. Pone Polubinski, pone Mirski, ponai rotmistrai, panowie towarzyszy! Ar žinote, kas yra makedoniečių falanga?!“ – „Ne, Jūsų Malonybe. Kas tai?“ – „Keturios pirmos eilės ištiesia ietis! Kiti už jų laiko jas pakėlę!“ – „Ar tai ne pėstininkų falanga, Jūsų Malonybe?“ – „Exacte, panowie towarzyszy! Mes ipse, tą patį padarysime ant žirgų.“ – „Bet kaip? Pakriks rikiuotė.“ – „Tam ir reikia pratybų, panowie. Žingine marš! Dabar šuoliais! Stop! Iš naujo!“
Kaip vėliau pasakojo Gregoras Mirskis – jis kiekvieną momentum iki savo sūnaus žūties atsiminė puikiai, – penktą dieną auštant Jo Malonybė be jokio pasitarimo paliepė trauktis palei Dneprą link Šklovo. Keturi tūkstančiai raitelių jojo tol, kol prijojo siaurą perėją tarp pelkių ir griovų. Vidury Šklovkos upelio Jo Malonybė sustabdė savo žirgą, kuris stovėjo iki kelių vandenyje. Sustojo ir vėliavų rotmistrai, o su jais – visi raiteliai. „Čia, už upelio, bus mūšis, panowie.“ – „Tačiau mums už nugarų – Dnepras, Jūsų Malonybe.“ – „Tuo geriau. Nebus kur trauktis. Panowie towarzyszy. Kvieskit poną Judickį su visomis jo puškomis. Tegu įsitvirtina.“
Toliau viskas vyko in momento, akimirksniu. Pirmiausia grįžo poručnikas Jeronimas Mirskis su liežuviais. Tada pasirodė lipkai: priešas, Čerkaskio divisium, jau čia pat. Tada buvo išsiųsti kazokai, kad atviliotų priešą. Artilerijos magistras Judickis su savo patrankomis vos spėjo suktis. Dar reikėjo pamiškėje išdėlioti pėstininkus su užtaisytomis muškietomis. Kur kiti raitininkai? Husarai vos spėjo ruoštis. Tada stojo spengianti tyla, po jos – tamsa. Saulabrolis bučiuoja Saulę, kuri marška užsidengia, kad nematytų Žemė, nors kažkas čia ne taip. Kur duktė Aušrinė? O kur sūnus Jeronimas? Nėra kada galvoti, kai priešo avangardas jau čia pat, atlekia atviliotas Meženskio kazokų. Trimitai kviečia į mūšį.
Kazokai skrieja per Šklovkos upelį, paskui juos – Čerkaskio raiteliai, kuriuos pasitinka pėstininkų ir dragūnų ugnis iš krūmų abipus ruožo. Maskvėnų raiteliai sutrinka, dalis krenta į upelį. Didysis etmonas pamoja buože, tada Mirskio husarai atstatę ietis nustumia maskvėnų raitelius atgal, kol šie pasipildę naujais kovotojais vėl pajuda link Lietuvos raitelių anapus Šklovkos. Tada į mūšį metami vėl kazokai ir vėl husarai. Šiems grįžtant prabyla Judickis, o gal Perkūnas, pykstantis dėl stojusios tamsos. Jo Malonybė vėl siuva nuo vienos vėliavos prie kitos stiprindamas jas ir įkvėpdamas vis naujiems puolimams. Vienai husarų vėliavai – ne Mirskio ir ne Polubinskio – pakrikus ir net praradus vėliavą, didysis etmonas susodina Ganzkopfo dragūnus ant žirgų, kad juos pridengtų, kol persirikiuos. Trejopai didesnėms priešo pajėgoms vis plūstant, kiekviena – tiek kazokų, tiek husarų – vėliava vėl joja į mūšį, nes žino, kad trauktis nėra kur: už mūsų – Dnepras, tiksliau, mūsų Patria, Tėvynė, kurią tamsoje bučiuojame skraidydami tarp žemės, vandens ir dangaus. Mirskiui ir Polubinskiui puolant ir atsitraukiant po penkis kartus, o Meženskiui – net dešimt kartų, tai trunka penkias valandas, kol didysis etmonas, surinkęs visus likusius husarus sušunka, trimitui nemokšiškai tylint, o jo riksmas perskrodžia tamsą šiapus ir anapus Šklovkos: „Makedoniečių falanga!“ Priešai gūžčioja pečiais – что это значит, ką tai galėtų reikšti? O ką reiškia tai, kad jie nebegali atsispirti lietuvių husarų iečių miškui? Maskvėnai traukiasi, kažkas juos apšaudo, kur mūsų strelcai, reikia bėgti link stovyklos, apjuostos vežimais, vis šaudo, visiškai tamsu, o bėgti reikia visą mylią. Что все это значит, йобтвоюмать? Ką visa tai reiškia, Žemės ir Aušrinės mama?
Ką visa tai reiškia, paaiškėja tik vakare, kai saulė vėl pasirodo, nors ir trumpam, o tarnai suskaičiuoja du šimtus žuvusius draugininkus bei rotmistrus ir dar tūkstantį pėstininkų bei dragūnų. Visus juos reikia traukti iš griovų ir pelkių gulinčius pramaišiui su trimis tūkstančiais maskvėnų, tarp kurių – du vaivados. Gregoras Mirskis klūpo Šklovkos upelyje, iki juosmens jam telkšo vanduo, virš kurio jis laiko iškėlęs savo sūnaus husarų poručniko Jeronimo galvą, padėtą už Tėvynę. Kam ta šviesa? Kam saulė, kuri tuoj pat vėl pasislėps? Kam likusi nukraujavusi Lietuvos armija, kai per Dneprą keliasi naujos priešo pajėgos?
