Dabar Augustė turi ne tik mylimą vyrą ir dvi dukreles, bet ir vidurinės mokyklos baigimo atestatą bei universiteto diplomą, moka šešias užsienio kalbas, iki antrosios dukrelės gimimo dirbo korporacinį darbą ir rašo antrą romaną, yra subūrusi rašantiesiems skirtą klubą. Visgi prieš tai jai reikėjo gerai „išsitaškyti“ ir patirti nuotykių – tik tada atrado save ir geriau suprato, ko nori iš gyvenimo.
Pašnekovė pasakojo, kad lankydama mokyklą nebuvo didelė maištininkė, mokslai jai sekėsi visai gerai. Visgi po 11-os klasių, sulaukusi 18-os, ji mokyklą metė, nes norėjo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą.
„Aš augau su mama, močiute ir seneliu, jie mane kiek įstengė materialiai aprūpindavo, bet kontroliavo kiekvieną mano žingsnį, o tai man labai nepatiko – štai ir nusprendžiau įrodyti, kad nuo 18-os galiu gyventi taip, kaip noriu. Na, turbūt ir paaugliški hormonai prisidėjo“, – atsiminė Augustė.
Taigi vieną gražią dieną 2011 m. vasaros dieną ji suaugusiems pareiškė, kad rugsėjį į mokyklą negrįš – išvažiuoja dirbti į Suomiją. Suprantama, mamai ir seneliams tai buvo didelis šokas, bet dukra perkalbama nesileido, o kadangi rugpjūčio 27 d. jai suėjo 18-a, įstatymiškai galėjo elgtis, kaip panorėjusi.
Suomiją ji pasirinko dėl to, kad tai buvo vienintelė šalis, neskaitant Latvijos ir Estijos, kurioje iki tol lankėsi, ir ji pasirodė labai įspūdinga bei turinti įdomiai skambančią kalbą. Į užsienį mergina išvyko su geriausiu draugu (patikino, kad tai buvo tik draugas), turėdama 100 litų santaupų.
Iš Meksikos – į suaugusiųjų mokyklą
Helsinkyje lietuviai apsistojo pas bohemišką suomį – su juo buvo susipažinę Vilniaus senamiestyje, – ir kibo į darbo paieškas, kurios nebuvo tokios paprastos, kaip jiedu įsivaizdavo, būdami Lietuvoje.
Kadangi nepavyko įsidarbinti, draugas netrukus išvyko į Londoną, o Augustė vis nešiojo savo CV po kavines, restoranus ir prekybos centrus (darbo paieškos internetu dar nebuvo paplitusios). Galiausiai atsitiktinai traukinyje sutiko vieną lietuvę, kuri ją įdarbino savo vyro parduotuvėje. Lietuvaitės vyras pardavinėjo rankų darbo rytietiškus kilimus, kartais mūsų herojė dar padėdavo tautietei namuose.
Maždaug po pusmečio į Londoną išvykęs draugas pasiūlė Augustei skristi ieškoti naujų nuotykių į Pietų Ameriką. Ir ji išskrido. Jiedu pasirinko Meksiką, nes kitur negavo pigių bilietų. Mėnesį keliavo po šalį, dažniausiai autostopu, bet patikino, kad žmonės buvo labai draugiški ir pavojingų nuotykių patirti neteko.
Visgi kažkuriuo metu Augustei sukirbėjo mintis, kad reikėtų grįžti į Lietuvą ir baigti dvylika klasių, o paskui ir kažką daugiau. Bet ar prieš mesdama mokyklą ji negalvojo, kad verta eiti iki galo, juk tebuvo likę metai? „Na, žinote, kai kurie paaugliai mąsto brandžiai, bet aš taip nedariau – galvojau tik apie šią dieną, o ne apie ateitį“, – nusišypsojo pašnekovė.
Visgi ji susiėmė ir nuėjo mokytis į Varpo suaugusiųjų mokyklą (iki tol nė nežinojo, kad metusi mokslus galės grįžti tik į tokią). Mokyklą ji baigė bei egzaminus išlaikė puikiai, tuo labai nustebindama savo tėvus.
Vėliau kalboms gabi mergina pasirinko skandinavistikos studijas, mokėsi norvegų, o paskui suomių ir danų kalbų (sako, kad pramokus vienos, kitų mokytis daug lengviau). Dar ji moka rusų, anglų ir prancūzų kalbas. Beje, kai studijavo, draugai vis stebėjosi, kaip ji mokslų nemeta.
Vyras kaip iš renesanso paveikslų
Su „Erasmus“ programa Augustė buvo išvykusi pasimokyti Norvegijoje, šiauriausiame ne tik šioje šalyje, bet ir visame pasaulyje Norvegijos arktiniame universitete Trumsės mieste. Ten ir sutiko savo būsimąjį vyrą Thibault (30 m.) – jis buvo prancūzų kilmės kanadietis, vėliau studijavęs Paryžiaus universitete skandinavistiką.
„Jį pirmą kartą pamačiau bendroje sociolingvistikos paskaitoje ir pamaniau, kad jis labai gražus, kaip iš renesanso paveikslų – galvojau, kad tokio gražaus žmogaus dar nesu mačiusi“, – prisiminė Augustė.
Greitai jiedu tapo pora.
Tarp poros laisvalaikio veiklų atsirado ir „trash diving“ – į konteinerius išmesto maisto paieška. Juk maistas Norvegijoje brangus, o į konteinerius prie parduotuvių bent jau tada buvo išmetama nemažai pasibaigusio galiojimo, bet tinkamų vartoti prekių, pradedant tvarkingai supakuotomis daržovėmis ir baigiant šokolado dėžėmis. Tokio maisto paieška užsiėmė nemažai studentų iš kitų šalių, kurie tokiais produktais ne tik nesiskundė, bet ir galėjo sakyti, jog rūpinasi ekologija ir gyvena tvariai.
Pasimokiusi Norvegijoje Augustė kartu su būsimu vyru išvyko studijuoti Danijoje liaudies universitete, gyveno bendruomenėje ir mokėsi danų kalbos. Baigusi mokslus ji grįžo į Norvegiją padirbėti – dirbo kavinėje, pašte, vaikų darželyje, paskui susirado rimtesnį norvegų kalbos mokytojos užsieniečiams darbą.
Pribloškė radinys šaldiklyje
Būdama 24-erių, netrukus po studijų baigimo, Augustė neplanuotai pastojo. Tada kilo noras gyventi ramiau ir paprasčiau, tik dar nebuvo aišku, kaip ir kur tą daryti. Kadangi jos vyras gavo darbą radijo stotyje Kanadoje, nusprendė kurį laiką pagyventi ten ir pataupyti, kad galėtų gauti būsto paskolą Lietuvoje.
Kanadoje buvo galimybė apsistoti pas vyro tėvą, tik išrinktasis įspėjo, kad gyvenimo sąlygos bus labai savotiškos. Augustė tam lyg ir nusiteikė, bet susidūrusi su realybe vis tiek patyrė šoką.
Jos vyro tėvas – į pensiją išėjęs buvęs universiteto profesorius, kuris turi kompulsiniu kaupimu vadinamą sutrikimą ir į namus tempia nereikalingus daiktus, kurie galiausiai užpildė visą šiaip jau gražų ir erdvų butą.
Į tokį būstą atsikrausčius su 2 mėnesių dukrele norėjosi sprukti kuo greičiau, bet visgi jauna šeima ten liko, ramindama save, kad reikia pakentėti vienerius metus.
Tiesa, Augustė įgudo sukaupto šlamšto kiekį kiek sumažinti – kai uošvio nebūdavo namuose, įsidėdavo dukrelę į vaikjuostę ir į šiukšlių maišus rinkdavo tuščias maisto pakuotes, reklaminius bukletus ir plastiko lūženas. Teko aptikti ir maisto produktų, kurių galiojimo laikas buvo pasibaigęs prieš dešimtmetį.
Į tuštesnę vietą mūsų herojė padėdavo kitų daiktų, kad šešuras nepastebėtų, jog „turto“ sumažėjo. Na, o surinktą šlamštą išnešdavo į konteinerius kuo toliau nuo namų – juk grįždamas tuos, kurie netoliese, senelis gali patikrinti... Išmestų daiktų jis niekuomet ir nepasigedo.
Bene didžiausią šoką per metus Kanadoje Augustė patyrė, kai atidariusi šaldiklį aptiko jame į plastikinį maišelį suvyniotą voverės kūnelį. Paklaustas, kodėl jį laiko, šešuras atsakė, kad voverę aptiko negyvą parke ir ji pasirodė labai graži – negalėjo jos palikti.
Visgi Kanadoje sudėtingomis sąlygomis pagyvenusi šeima 2020 m. rado galimybę persikraustyti į būstą Vilniuje. Apie savo šešurą lietuvė kalba su užuojauta, nes nežinia, kaip jam padėti – jai su vyru nepavyko jo įtikinti gyventi kitaip, o ir jokios Kanados institucijos jam nepadės, mat gydymo jis atsisako ir įstatymiškai laikoma, kad jis turi teisę priimti blogus sprendimus (kol tai nekenkia kitiems).
Džiaugiasi rašymo klubu
Lietuvoje šeimos gyvenimas daug gražesnis. Augustės vyrui čia labai patinka, jis jau neblogai moka lietuvių kalbą, dirba aktoriumi ir scenaristu.
Na, o moteris ir čia spėjo išbandyti ne vieną darbą – buvo ir vertėja, ir klientų aptarnavimo specialistė Skandinavijos rinkai.
Labiausiai moteriai patinka rašyti. Dabar ji kuria antrąjį romaną – neseniai labai apsidžiaugė sužinojusi, kad gavo jo rašymui Kultūros Tarybos finansavimą. Pirmąjį romaną, kuris vadinasi „Šokanti giria“, parašė dar studijuodama Trumsės universitete, kaip pati sako, įkvėpta meilės ir šiaurės Norvegijos gamtos. Taip pat yra sukūrusi pjesę, eilėraščių, novelių.
Be to, Augustė turi subūrusi „Rašymo klubą“ – norinčių rašyti žmonių bendruomenę. „Kai rašai laisvalaikiu, neretai sunku rasti tam laiko, be to, kūrėjas yra vienas, neturi su kuo pasitarti. Na, o grupėje mes du kartus per savaitę pasipasakojame, kaip kam sekasi, išsikeliame „dead line‘us“, kurių dažnai pavyksta laikytis, ir valandą darbuojamės kartu, nors ir nuotoliniu būdu“, – pasidžiaugė Augustė.
Beje, rašantieji ar planuojantys rašyti prie „Rašymo klubo“ prisijungti gali čia kada panorėję ir nemokamai – gal atras čia polėkio, kurio tiek daug turi mūsų daug nuotykių patyrusi herojė.
