Daiva savo sudėtingą istoriją ryžtasi pasakoti tikėdamasi, kad galbūt kažkam, kas turi problemų su alkoholiu, tai įkvėps noro susimąstyti – savo gyvenimą pakeisti nėra lengva, bet tikrai įmanoma.
„Kai kurie su priklausomybe nesusidūrę žmonės sako, kad tereikia valios – ir susitvarkysi. Tačiau kaip anoniminiai alkoholikai juokauja, tai yra tas pats, kaip valios jėga gydytis diarėją – neva pasakysi sau, kad reikia neviduriuoti, ir nustosi. Kai žmogus turi polinkį vartoti, viskas yra daug sudėtingiau“, – aiškino pašnekovė, kuri pastaruosius dvejus metus gyvena blaiviai.
Nei paauglystėje, nei studijų metais, nei augindama mažus vaikus ji alkoholiu nepiktnaudžiavo, nebent per kokią šventę išgerdavo taurę vyno.
Situacija staiga tapo nevaldoma prieš penkerius metus, kai moterį užklupo problemos ir darbe, ir namie.
Tiesa, problemų namie buvo ir iki tol – jos paauglė dukra sveika, o štai sūnui, kuriam dabar vienuolika, diagnozuota epilepsija ir autizmas.
„Seniau vaikui tai pasireikšdavo stipriais agresijos priepuoliais. Mes su juo daug dirbome (pati esu išmokusi taikyti ABA terapiją), lavinomės, dabar jo elgesys ir namie, ir mokykloje neblogas. Jis tikras šnekutis, mes daug kalbamės, turime savų ritualų – bet iki tol buvo reikalų. Galbūt tai buvo viena dedamųjų, dėl ko pradėjau vartoti“, – konstatavo Daiva.
Du skaudūs smūgiai per 3 mėnesius
Žinias apie sūnaus diagnozes ir pirmuosius žingsnius link jo geresnės būklės moteris išgyveno be alkoholio. Viskas komplikavosi, kai vaikui buvo šešeri.
„Tuo metu su kita mama planavome įkurti darželį-mokyklėlę, tinkamą ypatingiems vaikams. Parašiau projektą, gavome finansavimą. Tačiau taip susiklostė, kad mano keliai su bendražyge išsiskyrė, projektas nutrūko ir man tai buvo labai skaudus smūgis“, – atsiminė moteris.
Dar skaudžiau jai buvo po 3 mėnesių, kai išsiskyrė jos keliai su vyru – jiedu buvo kartu keliolika metų nuo studijų laikų, ir staiga vieną dieną jis pasakė, kad skirsis.
„Buvau palūžusi, puoliau į depresiją (ji buvo diagnozuota ir oficialiai). Netrukus įvyko didelis mūsų su vyru konfliktas, o buvusi bendražygė man pasiūlė trauktinės – pasakė, kad išgerčiau, ir gal palengvės. Išgėriau – ir lyg kažkiek geriau pasidarė“, – atsiminė pašnekovė.
Tuojau po to ji „užkibo“ – pradėjo trauktinę gerti kone kasdien. Jau netrukus reikėdavo trijų-keturių jos „fleškučių“ (parduotuvėje pardavinėjamų buteliukų po 200 ml gėrimo) per dieną. Vėliau sekė šampanizuoto vyno, konjako, degtinės etapai – šampanizuoto vyno per dieną išgerdavo net tris butelius, du silpnesnius ir vieną stipresnį.
Tuo metu moteris visgi sugebėjo kažkaip dirbti ir rūpintis vaikais (daug padėdavo netoliese gyvenę jos tėvai, pas kuriuos neretai palikdavo sūnų). Ji dažnai gurkšnodavo nuo ryto, tad kone visą laiką organizme būdavo kažkiek promilių alkoholio, bet gėrimus paskirstydavo taip, kad „nulūžtų“ vakare.
Gėrimas palengvėjimo nebeteikė
Vėliau nusistovėjo ir „grafikas“, kai Daiva gerdavo tris dienas iš eilės – ketvirtą būdavo labai bloga, purtydavo drebulys, daužydavosi širdis, vos ją ištverdavo – na, o penktosios dienos vakarą vėl būdavo ir jėgų, ir noro gerti.
„Būdavo ir taip, kad laukia koks rimtas susitikimas, man dar po vakar negera – bet išgeriu vieną „fleškutę“ ir tarsi atsigaunu. Tada dar atsikratau kvapo ir einu, dalykiškai kalbu, šypsausi – man rodos, niekas nieko neįtardavo. Nors ką gali žinoti, juk yra posakis, kad alkoholikas paskutinis pripažįsta, kad turi problemą“, – pasakojo pašnekovė.
Po metų vartojimo gėrimas jokio džiaugsmo nebeteikė. „Vartodavau jau vien tam, kad išgyvenčiau, be to tiesiog negalėjau. Vis naiviai tikėdavaus, kad pasieksiu tą pradinę būseną – atsipalaidavimo, kažkokio pseudo džiaugsmo. Tačiau ji nebeatėjo, būdavo tik blogiau – tuo mes ir skiriamės nuo saikingai vartojančių, priklausomybės neturinčių žmonių“, – aiškino Daiva.
Pragėrė vairavimo teises
Kurį laiką pašnekovė dar bandė save teisinti, neva jai nesiseka, todėl ji nusipelnė „paguodos“, bet maždaug po metų sau pripažino, kad turi problemą, ir labai rimtą. Problemos mastą ji ypač gerai suvokė tada, kai prarado vairavimo teises.
Tądien ji buvo teisme, kur sprendė skyrybų klausimus. „Ten labai nervinausi, tad po to kuo greičiau norėjau išgerti. Išgėrusi jau ketinau važiuoti automobiliu namo – ir įvažiavau į vieno teisininko automobilį. Praradau teisę vairuoti porai metų, be to, naktį praleidau areštinėje – ten būdama vis galvojau, kaip aš galėjau taip nusiristi“, – prisiminė moteris.
Bet ir po to įvykio ji gėrė toliau.
Daivos nuopuolis tęsėsi trejus metus. Tiesa, vienu metu buvo susiėmusi ir pusmetį negėrė. Gydytoja jai buvo skyrusi raminamųjų vaistų dėl depresijos – ir moteris ėmė jais piktnaudžiauti, išgėrusi didesnį kiekį jausdavosi panašiai, kaip ir apsvaigusi nuo alkoholio. Buvo pajutusi ir polinkį įvairiems azartiniams lošimams – juos galima lošti ir telefonu – bet susigriebė, kad ir čia priklausomybės mechanizmas panašus, ir užblokavo paskyras.
„Tą pusmetį, kai nevartojau, be alkoholio labai kankinausi, neradau ramybės, ir galiausiai neatsilaikiau. Ir Anoniminių alkoholikų susirinkimuose tenka sutikti žmonių, kurie kenčia dantis sukandę – jie dažniausiai palūžta. Bet daug ką išbandžius ir permąsčius įmanoma pasiekti tokį lygį, kai natūraliai suvoki, kad gerti tau nevalia, ir to net nebenori – štai tada gyventi blaiviai tampa daug paprasčiau“, – pasakojo moteris.
Mokėjo meluoti ir manipuliuoti
Pirmą kartą į Anoniminių alkoholikų susitikimą Daiva nuėjo su vienu bičiuliu. Ir tąsyk buvo išgėrusi „fleškutę“. Susirinkime daug kalbėjo ir verkė, o žmonės tikėjo, kad ji tai daro nuoširdžiai. Bičiulis, su kuriuo ji ėjo, vėliau pripažino, kad nė neįtarė, kad ji yra pavartojusi. Tik ir naudos iš tokio susitikimo nebuvo.
Taip pat Daiva išbandė detoksikaciją – kai ją, jos žodžiai tariant, „išplaudavo“, kokią savaitę negerdavo, bet paskui vėl neatsilaikydavo. Savaitę teištvėrė ir po kodavimosi. Nepadėjo nei egzorcizmo seansas (mat jautėsi lyg apsėsta) pas kunigą, nei hipnozė. Praėjo ir Minesotos programą, kurioje girdėjo protingų minčių, kuriomis remiasi ir dabar – bet tąsyk neatsispyrė pagundai gerti toliau. Tiesa, yra ir žmonių, kuriems kažkuri iš minėtų metodikų tikrai padeda, tai labai individualu.
Kaip į visa tai reagavo viską mačiusi pašnekovės mama? „Ji išgyveno ir daug verkdavo, taip pat, sakyčiau, elgėsi taip, kaip alkoholikų artimiesiems nereikėtų elgtis – ji manimi rūpindavosi ir mane nuolat „gelbėdavo“, netgi nuvažiuodavo nupirkti gėrimo ar paskolindavo tam pinigų, nes aš ją įtikindavau, kad šiandien man to labai labai reikia, nes labai bloga, o jau nuo rytdienos negersiu. Arba sakydavau, kad juk visą savaitę negėriau, o dabar niekaip nebegaliu ištverti. Meluoti ir manipuliuoti žmonėmis aš, kaip ir kiti priklausomi žmonės, gerai mokėjau.
Gal ir žiauru tai sakyti, bet manau, kad alkoholikų artimieji neturi jiems padėti – tokie žmonės turi likti vieni, kad suvoktų, jog jų padėtis tikrai prasta, ir pasijustų pasiekę dugną – ir tuomet kai kuriems, nors ir ne visiems, pavyksta nuo jo atsispirti ir pakilti“, – pasakojo Daiva.
KGB: kaltė, gėda ir baimė
Galiausiai priklausomybę įveikti pašnekovei padėjo tie patys Anoniminiai alkoholikai – praėjo jų 12 žingsnių programą, o ypač naudinga pasirodė kartu su globėja skaitoma ir analizuojama taip vadinama Didžioji knyga.
„Sakyčiau, jog pirmiausia tam, kad pajudėtum link problemos sprendimo, reikia pripažinti, kad turi problemą ir esi ligonis. Kaip mes susirinkimuose šnekame, alkoholikams būdingas KGB – kaltės, gėdos, baimės jausmai. Nuolat juos jauti, grauži save, pyksti ant savęs dėl to, ką darai – ir paskui vis tiek darai tą patį, kad tuos jausmus nuslopintum. Yra ir priklausomybę turinčių žmonių, kurie galiausiai patys pasitraukia iš gyvenimo – jie labai graužiasi dėl to, kad jų gyvensena yra niekam tikusi, bet vis tiek neranda jėgų atsispirti vartojimui.
Bet kai susitaikai su mintimi, kad esi ligonis, tie jausmai atsitraukia – juk negali gėdytis, jausti kaltės dėl to, kad susirgai kažkokia liga.
Pastebėjau, kad man palengvėjo ir tada, kai pakeičiau požiūrį ir nustojau kaltinti kitus – seniau vis sakydavau, kad kaltas mus palikęs vyras, sūnaus diagnozės, nepavykęs projektas – bet visgi sveikti pradėjau tik tada, kai pripažinau, kad viskas priklauso tuo mano noro ir pastangų, o ne nuo kitų.
Ir nors esi ligonis, savo ligą įveikti gali – tik reikės ieškoti pagalbos, nes vienam tą padaryti itin sunku, ir labai labai pasistengti“, – drąsino Daiva.
