Beveik keturis dešimtmečius pradinių klasių mokytoja dirbusiai moteriai garbus amžius nėra jokia kliūtis ne tik pačiai džiaugtis gyvenimu, bet dalinti jį kitiems.
„Mėgaujasi gyvenimu, todėl nesensta“, – sakė Svėdasų bendruomenės pirmininkė Virginija Valikonytė apie I.Guobienę, kuriai po trijų savaičių sukaks 88 metai.
Šviesus žmogus ir rankdarbių meistrė. Pirmiausia tokiais žodžiais apibūdino I.Guobienę ne vienas kalbintas svėdasiškis.
„Ji rami, sumani, be galo meniška. Irutė nori, kad Svėdasuose būtų gražu. Ko gero, ji vienintelė tokia miestelyje.
Ją daug kas Svėdasuose vadina Irute.
Kai dirbau bibliotekoje, ji buvo mano dešinioji ranka“, – pasakojo Elena Bublienė, 45 metus dirbusi bibliotekoje.
Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus direktorė Rožė Lapienienė džiaugėsi prisimindama, jog I.Guobienė apie 30 metų dainavo folkloriniame ansamblyje, buvo puiki pasakotoja.
„Pati mieliausia ir nuoširdžiausia skaitytoja. Ji visada ką nors pataria, parekomenduoja, yra labai gyvybinga, ateina į visus renginius.
Prieš Kalėdas ji bibliotekai padovanojo nertų žaisliukų.
Prie jos nelimpa žodis „močiutė“, ji – tikra senjorė.
Ponia Irena mane labai nustebino per 35-ąjį gimtadienį, kai padovanojo man apelsiną, kuriame iš gvazdikėlių buvo susmaigstytas skaičius 35“, – pasakojo bibliotekos darbuotojas Vita Ražanskienė.
Ją sužavėjo ir moters žingeidumas, kai internete paprašė surasti informacijos kaip pasidaryti druskos tešlą, iš kurios būtų galima lipdyti.
Bet kuris svėdasiškis galėtų išvardinti, kokių meninių gebėjimų turi I.Guobienė, nes įvairūs jos darbai darbeliai buvo eksponuojami ne vienoje parodoje.
Moteris kuria eiles, iliustravo Petronėlės Dagytės knygelę vaikams „Augau augau ir užaugau“, mezga, neria, siuvinėja, užsiima karpiniais, daro atvirukus su džiovintais augalais.
Visi respublikinės Vaižganto premijų laureatai jau daug metų Malaišių kaime, J.Tumo – Vaižganto gimtinėje, pagerbiami I.Guobienės pintais vainikais.
Anksčiau moteris tvarkydavo bažnyčią, puošdavo ją puokštėmis, buvo zakristijonė ir „pazvanykė“ (skambindavo varpais).
2009-aisiais Svėdasų seniūnija įsteigė Mažąją Vaižganto premiją, skiriamą už nuopelnus Svėdasų kraštui.
Pirmąją šios premijos laureate tapo I.Guobienė.
Kai 2000-aisiais E.Bublienės iniciatyva miestelio bibliotekoje buvo atidaryta Meno galerija, kurioje nuolat rengiamos svėdasiškių, iš šio krašto kilusių menininkų bei Svėdasų bičiulių kūrinių parodos, ne kartą jose savo darbus eksponavo ir I.Guobienė.
Neseniai šioje galerijoje buvo atidaryta paroda „Menas Svėdasuose. Svėdasai mene“.
Keliolika autorių joje demonstruoja tapybos, medžio darbus, piešinius.
Dėmesį iš karto patraukia du I.Guobienės rankdarbiai: numegzta „Tautiška giesmė“ ir siuvinėtas paveikslas.
„Tautišką giesmę“ dažniausiai galima pamatyti meniškai spausdintą ant popieriaus, austą iš lino, tačiau numegztą, ko gero, daugelis pamatė pirmą kartą gyvenime.
„Sugalvojau sau gimtadieniui nusimegzti, – pasakojo I.Guobienė. – Nebuvo sunku. Ant languoto popieriaus pasidariau schemą, apskaičiavau akis.
Mezgiau greitai, nes labai rūpėjo, kaip bus. Vis prieidamas per 2–3 savaites pabaigiau.
Dar turiu numezgusi keturis Maironio eilėraščio „Lietuva brangi posmus“.
Paveikslas, kurį I.Guobienė išsiuvinėjo būdama 12–13 metų, galėtų tapti muziejine vertybe.
Gėlių ornamentu aprėmintame vaizde – mandolina skambinanti lietuvaitė, vandenyje plūduriuojanti valtis, tolumoje stūksanti Gedimino pilis ir Maironio eilėraščio žodžiai „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“.
Lietuvybe dvelkiantis paveikslas, siuvinėtas gūdžiais pokario laikais, apie 1949-uosius, galėjo užtraukti sovietų valdžios rūstybę.
I.Guobienė jį saugo jau 75-us metus.
„Mano paauglystėje mergaitės labai mėgdavo siuvinėti, keisdavomės piešiniais.
Su mama, būdavo, vežame į turgų sūrius ir į parduotuvę užsukdavome siuvinėjimo siūlų.
Mulinė siūliukai susideda iš kelių, tai mes juos atskirdavome po kelis, kad būtų daugiau.
Megztinius ardydavome ir vėl permegzdavome.
Dabar kojines, raštuotas pirštines mezgu. Jas dažniausiai išdovanoju, kartais mugėje parduodu.
Neseniai buvo mugė, tai nusinešiau savo atvirukus. Sakau, pabandysiu.
Iš karto išpirko visus“, – kuklindamasi pasakojo darbšti senjorė, prisipažinusi, jog televizoriaus negali žiūrėti nemegzdamas ar nenerdama.
Devintą dešimtį bebaigiančiai moteriai akiniai beveik nereikalingi, nebent tada, kai mezga iš tamsesnių siūlų.
Trijų sūnų motina I.Guobienė su malonumu prisimena folkloro ansamblyje praleistus metus, kai važinėdavo koncertuoti, dalyvaudavo Dainų šventėse Vilniuje.
„Dar buvau pasakų bobutė. Kviesdavo į mokyklą, vaikams skaitydavau ir sekdavau pasakas, – kalbėjo beveik keturis dešimtmečius pradinių klasių mokytoja dirbusi I.Guobienė. – Ir sunku, ir smagu buvo mokytojauti. Laukdavau susitikimų su vaikais.
Visokių būdavo vaikų. Ir išdykusių. Nepykdavau ant jų.
Visada galvodavau, kai jie užaugs dideli, kad nebūtų gėda susitikti“.
Mokytojavimo laikais I.Guobienė kūrė eiles, ir, paklausta, ar dar eiliuoja posmus, moteris nusijuokia: „Eidama sueiliuoju, kol pareinu namo, – pamirštu“.
Rankdarbiais senjorė dažniausiai užsiima rudenį ir žiemą, nes vasarą trūksta laiko – laukia daržai.
Ne vienas svėdasiškis apie I.Guobienę kalbėjo: „Jai visada viskas gerai, jai visi žmonės geri, su visais sutaria“.
Tačiau moteris širdyje turi nerimą.
Ne dėl savęs – dėl Svėdasų: „Miestelyje liko gal 600 gyventojų, nebėra pašto, vaistinės. Gimnazija dar yra, bet mažėja vaikų“.
Portalo kalbinama I.Guobienė, išgirdusi, jog aplinkiniai ją vadina miestelio šviesuole, nusišypsojo ir droviai ištarė: „Kur jau aš...“.
