Olegas sako, kad šios jo veiklos puikiai dera tarpusavyje. „Nemanykite, kad pareigūno darbas nėra kūrybiškas – kad atskleistum nusikaltimus, bendrautum su „žulikais“, gebėtum juos prakalbinti ir suprasti, kūrybiškumo tikrai reikia“, – teigė buvęs kriminalistas.
Dar studijuodamas jis mėgo groti gitara, taip pat išmoko kelių magijos triukų. Prieš gerus 20 metų vėl juos atsiminė, sutikęs bendraminčių, kuriems savo teisinėmis žiniomis padėjo įkurti dabar jau neegzistuojantį Lietuvos iliuzionistų klubą. Tada ir išmoko daugiau triukų, o galiausiai ėmėsi juos demonstruoti viešai.
„Aš esu senosios kartos iliuzionistas: mes visko mokydavomės vieni iš kitų, susitikę mainydavomės mums žinomais triukais, taip pat ir jiems reikalingais rekvizitais (turiu sukaupęs jų daugybę). Jaunosios kartos iliuzionistai, dvidešimtmečiai-trisdešimtmečiai, puikiai moka anglų kalbą ir dabar visko išmoksta internete, ten įsigyja ir reikmenų. Yra ir šiuolaikinių technologijų dėka atliekamų triukų, kurie kainuoja ypač brangiai. Bet aš ir dar keletas kolegų likome klasikiniais magais“, – dėstė Olegas.
Tam, kad seni įgūdžiai neužsimirštų, jis turi triukus, kurių yra išmokęs, nuolat praktikuoti. Kad viskas vyktų sėkmingai, fokusą jis turi atlikti automatiškai, net pažadintas naktį (tai galioja ir tokiam triukui, kai, pavyzdžiui, atlikėjas atspėja, kokią atsitiktinę kortą pasirinko žiūrovas).
Pašnekovas prisipažino, kad turi ir tokį kelionėje iš užsienio iliuzionisto įsigytą su pinigais susijusį triuką (jį ypač tiktų demonstruoti bankų darbuotojams), prie kurio prasėdėjo porą savaičių, bet taip jo ir neįvaldė, o atidėjo tiems laikams, kai turės daugiau laiko – tam reikėtų poros laisvesnių mėnesių.
„Pasitaiko žiūrovų, kurie sako, kad žino, kaip aš kažką padarau. Tuomet pasiūlau jiems apsikeisti vietomis ir toliau rodyti triukus vietoje manęs. Na, žmonės juk ateina į pasirodymus ne tam, kad išgautų kažkokias paslaptis, o tam, kad atsipalaiduotų ir gerai praleistų laiką“, – teigė Olegas.
Plačiau pasakoti apie paslaptis jis nelinkęs – tuomet neliktų intrigos. „Tarkim, yra klasikinis pinigų dauginimosi triukas, kai turiu keletą kupiūrų, o vėliau iš jų krūvelės vis traukiu ir traukiu pinigus – galėčiau tą daryti iki ryto. Žmonės prašo padovanoti šią paslaptį, kad galėtų nedirbti – na, bet aš ją pasilieku sau“, – nusišypsojo iliuzionistas.
O ar jis galėtų iš skrybėlės ištraukti triušį? „Negalėčiau jau vien dėl to, kad dabar Lietuvoje gyvūnus pasirodymams naudoti draudžiama. Nors man atrodo, kad tai ne visuomet teisinga – gal liūtai ar meškos cirke būtų skriaudžiami, bet štai šuniukams pudeliukams tokie pasirodymai visai nekenksmingi. Tiesa, vaikams skirtoje programoje iš tuščio maišo traukiu guminius gyvūnus“, – pasakojo O.Rimanas.
Jis su savo laiko patikrintais triukais daugiausia pasirodo šeimos šventėse ar nedidelių įmonių vakarėliuose – didesni renginių organizatoriai visgi linkę kviestis jaunuosius iš interneto žinių įgijusius iliuzionistus.
Neištikimų sutuoktinių negaudo
Daug didesnė Olego laiko dalis bėga jo pagrindiniame darbe. Išėjęs į ankstyvą pareigūnų pensiją policijoje, jis prieš 17 metų įkūrė privačius detektyvus vienijančią bendrovę „Rimano biuras“. Vadovui tenka padirbėti ne tik darbo valandomis, bet ir vakarais. Jis ir bendrauja su klientais, ir tvarko įmonės reikalus, turi keliolika pavaldinių. Taip pat jis mokosi anglų kalbos, nes jos neretai prireikia darbe.
Tad ką veikia šiuolaikiniai privatūs detektyvai, ar jų gyvenimas kartais primena filmus? „Daugelis klaidingai įsivaizduoja, kad pagrindinė mūsų veikla – sekti neištikimus sutuoktinius. Žmonės neretai tokios paslaugos prašo, tačiau tai pagal dabartinius griežtus asmens duomenų apsaugos tai nėra paprasta (nebent bendradarbiautume su advokatu).
Realybėje vienas pagrindinių mūsų darbų – verslo saugumo užtikrinimas, tai yra, tikriname, ar patalpose, automobiliuose nėra sumontuotos pasiklausymo įrangos. Dažniausiai tokie įtarimai nepasitvirtina, tačiau kartais rimtas pareigas einantys vadovai patikrinimus profilaktiškai atlieka kartą per metus – panašiai, kaip tikrinasi kraują. Kartais verslininkai nori pasitikrinti tuomet, kai atleidžia nesąžiningą darbuotoją ar darbuotojas perbėga pas pagrindinį konkurentą“, – aiškino Olegas.
Taip pat jis su kolegomis privačiais detektyvais tikrina potencialių verslo partnerių ar darbuotojų patikimumą (pavyzdžiui, kai kreipiasi didelė įmonė, ieškanti patikimo vyr.finansininko, kuris bus atsakingas už visas įmonės lėšas ir žinos jos komercines paslaptis).
Detektyvai siūlo ir melo identifikavimo paslaugą – metodiką gerai įvaldęs darbuotojas apie apgaulę sprendžia, taikydamas profailingą – veidotyros, kūno kalbos ir psichologijos žinias. Žinoma, toks tyrimas garantijos nesuteikia, tai laikoma pagalbine priemone – panašiai, kaip ir melo detektorius.
Kartais detektyvams tenka spręsti tėvų ir vaikų santykių problemas – ieškoti iš namų dingusio, su neaiškia kompanija susidėjusio paauglio ar atlikti mikrodalelių (paliktų ant daiktų paviršių) tyrimą, rodantį, ar jaunuolio aplinkoje nėra narkotikų.
Kartais detektyvai imasi ir skolininkų ar jų turto paieškos. Tai nėra skolų išieškojimas. Privačių detektyvų įsikišimas kartais padeda reikalus sutvarkyti tuomet, kai nusikaltimas (vagystė, sukčiavimas ar pan.) įvykdomas užsienyje. Kai tokie klausimai sprendžiami per kelių šalių valstybės institucijas, tai labai ilgai užtrunka, o privatiems detektyvams kartais pavyksta juos paspartinti.
„Rimano biurui“ kartą teko aiškintis didžiulės partijos šaldytos lašišos, lietuvio verslininko užsakytos Norvegijoje, dingimą – kalti buvo galus sumėtę vežėjai. Žuvies vertė siekė 100 000 Eur. Bendradarbiaujant su klientu pavyko gauti vertingų žinių, kad tokia žuvis pigiai parduodama Estijos juodojoje rinkoje. Kontrolinis pirkimas patvirtino, kad tai – tikrai dingusios partijos žuvis. Prireikė Estijos kriminalinės policijos įsikišimo bei teismų, bet galiausiai verslininkui nuostoliai buvo atlyginti.
Nors privačių detektyvų darbo kasdienybė menkai teprimena filmus, O.Rimanui romantikos ir adrenalino jo darbe pakanka. Bet jam labai patinka ir tie vakarai, kai jis traukia demonstruoti fokusų. „Matau žiūrovų susidomėjimą, šypsenas, ir tai mane džiugina“, – teigė buvęs kriminalistas.
