Privačiai jau septyniolika metų klientus konsultuojantis psichologas ryžtasi ir kitiems netipiškiems pasirinkimams. Kai kurie apie jį jau girdėjo, kai jis ryžosi socialinėje erdvėje nuskambėjusiam eksperimentui – „Nieko nepirkimo metams“ – ir nepirko nieko, kas nėra būtina. Dabar kaip tik pasirodė jo knyga „Pinigų laiškai“, nulemta šios patirties. Tiesa, tai, kad buvo išleista knyga, nutiko dar vieno Timo eksperimento dėka.
– Kodėl būdamas psichologu-psichoterapeutu nusprendėte tapti dar ir maisto kurjeriu? – pirmiausia paklausiau Timo.
– Prieš porą metų vienas klientas pasakojo apie tai, kad užsienyje studijuodamas dar dirba kurjeriu, aš jo klausiausi, klausiausi ir sumaniau, kad irgi norėčiau kažką tokio veikti. Man visada patiko sportuoti, minti dviratį. Be to, man smagu daryti sinergiją – gauti du ar trys dalykus viename – o čia išeina, kad aš ir sportuosiu, ir gausiu už tai pinigus.
Pamėginau ir pataikiau į dešimtuką – gyvenimas tapo įdomesnis. Būna tokios rogainingo (orientavimosi sporto) rungtys, kuriose galima dalyvauti bėgte ar dviračiais – mieste yra įrengiami punktai, duodamos, tarkim, 6 val., ir per jas reikia rasti kuo daugiau taškų. Dirbant kurjeriu vyksta kažkas panašaus, esi tarsi žaidime – įsijungi telefone programėlę ir nežinai, kur atsidursi, ar lengvai rasi adresą, ar bus kokių sunkumų – tai turi žavesio.
– Bet žiemą, kai šaligatviai apledėję, gal padarėte pertrauką?
– Ne, kaip tik visą gruodį psichoterapeuto darbe pasiėmiau atostogų ir buvau vien kurjeriu. Kuo blogesnis oras, tuo įdomiau – čia panašiai, kaip ir su poledine žūkle, juk ant ledo sėdinčių žvejų irgi dažnai nesupranta žmonės, o ir tos žuvies jiems nelabai reikia.
Pagerėjo mano dviračio valdymo įgūdžiai (na, kelis kartus nukritau, bet nieko tokio), išmokau kitaip išbūti šaltyje. O ir užsakymų daugiau – vasarą visi, kas netingi, vežioja maistą dviračiais, o žiemą konkurencijos mažiau.
– Kaip konkrečiai planuojatės dienotvarkę ir dėliojatės grafikus?
– Darbus derinu su sūnaus priežiūra – po skyrybų su juo (jam – 8 m.) būnu trečiadieniais ir šeštadieniais. Trečiadienį klientų nepriimu, paminu dviratį, kol vaikui baigiasi pamokos, taip pat tam skiriu penktadienio vakarą ir sekmadienį. Likusį laiką darbo dienomis skiriu klientų konsultavimui.
– Ar dirbti kurjeriu apsimoka finansiškai?
– Tad žodis „apsimoka“ labai subjektyvus. Palyginus su mano darbu, išeitų, kad sporto klube sportuoji „į minusą“.
Kurjerių „aukso amžius“ buvo per karantiną. Dabar įkainiai mažesni, bet man tinka – vasarą nepersistengdamas gali uždirbti kokius 5 Eur per valandą, žiemą daugiau, pietų metu buvo pavykę gauti ir 20 Eur / val. Valandos vidurkis būtų 8–10 Eur, ypatingų kompetencijų nereikia, tad, manau, atlygis adekvatus.
– Kaip jums kilo mintis surengti eksperimentą, kurio metu nepirkote nieko, išskyrus būtiniausias prekes?
– 2018 m. įvyko mano skyrybos, tai buvo sukrėtimas, bet kartu ir atsirado daug laisvės, supratau, kad esu pats sau ponas ir savo gyvenimą kuriu vienas. Ir nukreipiau žvilgsnį į pinigus, juolab, kad po skyrybų liko skolų ir norėjosi finansinę situaciją pagerinti.
Pradėjau labai domėtis pinigų tema, skaičiau apie tai daug knygų. Finansinėje srityje galima eiti įvairiomis kryptimis – yra ginčas, ar geriau taupyti, ar daugiau uždirbti. Yra ir stereotipas, kad taupymas turi ribas, o uždarbis – neturi, tarkim, jei sėkmingai kažkur investuosi, gali apie taupymą negalvoti.
Visgi aš nuėjau taupymo keliu, gal tokia mano prigimtis. O kertinė knyga man buvo astrofiziko, rimto žmogaus Jacobo L. Fiskerio „Early Retirement Extreme“ (liet. „Ekstremaliai ankstyvas išėjimas į pensiją“, lietuviškai ji nėra išleista).
Ir po poros metų, 2021 m., padariau tą savo eksperimentą. Tai galima palyginti su sportu – nubėgęs 5 km žmogus užsinori nubėgti 10 km, paskui – 20 km, o galiausiai laukia Šventasis Gralis, maratonas (42 km 195 m.) Taupymo srityje Šventasis Gralis yra tie nieko nepirkimo metai – tarkim, pradžioje neperki nieko, išskyrus maistą, savaitę, o paskui topteli, kad gal galėtum to nedaryti visus metus.
Šiame eksperimente pirmiausia reikia sugalvoti taisykles, ką galima pirkti ir ko ne. Aš nusiteikiau, kad galima pinigus leisti maistui, vaikui, katinui ir automobiliui – na, jei automobilis suges, nestatysiu jo pusmečiui į garažą – o kitkam pinigų leisti nevalia. Vadinasi, negali pirkti drabužių, batų, kitų daiktų (tarkim, mane domina muzika, bet nebegalėjau pirkti kompaktų nei plokštelių).
– Kaip tuomet būdavo su skalbikliais ir šampūnais, ar jie – nebūtinos prekės? Ir kaip su pramogomis kartu su sūnumi?
– Pradėjęs domėtis taupymu atradau pirkimą urmu (angl. bulk buying) – negendančių reikalingų prekių, kurioms taikoma akcija, reikia pirkti kuo daugiau, maždaug tiek, kiek telpa spintelėje. Tad tokių prekių iš anksto užsipirkau visiems metams. Ir dabar taip perku.
Rūbų ar batų „į priekį“ nepirkau, maniau, kad turi užtekti tiek, kiek turiu, nors gruodžio mėnesį feisbuke mačiau komentarų, kad jau atrodau truputį apdriskęs (šypsosi).
Kažkiek papramogauti sau ir sūnui buvau nusiteikęs leisti, bet natūraliai norėjosi pataupyti, tad patraukdavome tai į kokį žygį į gamtą, tai laužą užsikurdavome. Na, mums abiem labai prie širdies kartingai, tad kokį kartą per mėnesį ar du juos sau leisdavome, ir tai buvo brangiausia mūsų pramoga.
– Ir ar sunku buvo taip gyventi?
– Pradėjus eksperimentą pradžioje buvo entuziazmo, paskui pasidarė sunkiau, o nuo vasaros tarsi įpratau prie tokio gyvenimo būdo ir labai sunku nebuvo, nors būdavo ir momentų, kai pagalvodavau, ką aš čia darau. Pavyzdžiui, nuėjome su sūnumi į parduotuvę pirkti maisto – ir pamiršau pasiimti iš namų maišelį, o jo pirkti nevalia. Nešiausi krūvą prekių glėbyje ir galvojau, kam aš čia dirbtinai apsisunkinu savo gyvenimą. Na, bet atsilaikiau.
– Tad kokia buvo šio eksperimento nauda, kokių atradimų padarėte?
– Po šio eksperimento 2022 m. pradžioje puoliau pirkti tai, kas buvo „užspausta“, bet dabar tuos laikus atsimenu su nostalgija.
Visiems įdomiausia, kiek sutaupiau – sutaupiau daug. Aš skaičiuoju, kad mano vidurkis – sutaupau 10 000 Eur per metus, o eksperimento metu ši suma viršijo 20 000 Eur. Tas mane labai maloniai nustebino.
Bet įdomu buvo ir patikrinti nuostatą apie laimę – juk kapitalizmo naratyvas toks, kad jeigu vartoji, esi vis laimingesnis, laimingas būsi, jei nusipirksi naujo modelio telefoną ir pan. Tuomet išeitų, kad jeigu tu kraštutinai nevartoji – būsi ypač nelaimingas.
Bet ne, įsitikinau, kad nebūtina ko nors pirkti, kad gerai jaustumeis – tais metais gal net buvau laimingesnis. Taupydamas gyveni paprasčiau, nesiblaškai dėl kažkokių impulsų – gal nusipirkti tą, o gal aną. Taip nusiteikus ir dirbti, ir knygas skaityti, ir gyventi yra ramiau.
Su sūnumi neseniai šnekėjome, kad mano vieno kambario bute jau ankšta, jis norėtų turėti savo kambarį. Reiktų pradėti taupyti pradiniam įnašui dviejų kambarių butui. Ir sūnus iš karto patarė: „Tai vėl daryk nepirkimo metus.“ Gerai, kad vaikas siūlo tokį modelį, o ne prisipirkti kokių kriptovaliutų.
– Ar po eksperimento ir kilo mintis, kad apie tai parašysite knygą „Pinigų laiškai“?
– Tam mane įkvėpė olandės Annetos Huizing knyga paaugliams „Kaip aš netyčia parašiau knygą“. Manoji irgi išėjo netyčia.
Pradinis sumanymas buvo rašyti „Pinigų laiškus“ apie savo eksperimentą bei pamąstymais šia tema. Socialiniuose tinkluose pasiūliau tuos laiškus kas kelias dienas siųsti tiems, kam tai įdomu. Parašiau jų gal 30, man atrodė, kad rašau visai paprastus dalykus, bet kai kas pradėjo sakyti, kad gavo naujų vertingų žinių. Vėliau dar pildžiau, iš viso susidarė beveik 60 laiškų.
Prenumeratorių prašiau susimokėti už laiškus po eurą, o jeigu patiks – tai ir daugiau. Pavyko ir šį tą uždirbti, likau patenkintas.
O perskaitęs tos olandės knygą pamaniau, kad gal ir aš netyčia parašiau knygą? Iš seniau turėjau kontaktą leidykloje „Tyto alba“, nusiunčiau jiems tuos laiškus – labiau juokais, bet pagalvojau, kad nieko neprarasiu, jeigu netiks. Ir jie pasakė, kad taip, tai bus gera knyga, tereikia kiek paredaguoti.
– Kokiems žmonėms ta jūsų knyga skirta?
– Manau, tiktų visiems nuo paauglystės iki senatvės, juk pinigai, kaip ir santykiai, gyvenime aktualūs visiems, nors kai kas gal to ir nepripažįsta. Ji labiau orientuota į taupymą, nors kalbama ir apie uždarbį, tad netiks nebent tiems, kurie taupymui „alergiški“.
Laiškuose turbūt prasimušė ir mano „terapinė pusė“ – terapeutui labai svarbu žmogų palaikyti, jis turi būti tokiu, į kurį galima atsiremti. Tad ir mano knygoje yra palaikymo ir įgalinimo žinučių – daug kas palikta jūsų rankose, nors ir atrodo, kad jums sunku, kad nieko negalite pakeisti.
– Bet turbūt jūsų knyga netiks žmonėms, kurie ir taip gyvena skurdžiai ir taupo kiekvieną centą, tarkim, mažas pensijas gaunantiems senjorams?
– Taip nesakyčiau. Rašydamas paskutinius laiškus daug galvojau apie tėvą Stanislovą ir kapucinų vienuolius, priimančius neturto įžadus. Arba štai Vytauto V. Landsbergio daina „Nieko karalius“: „Kai nieko neturi, turi dangų, žvaigždes. Ir vėją turi...“
Žinoma, gyventi skurde labai sunku, tada tikrai reikia daug daryti, kad pasiekti bent minimalų orumo lygį, bet daug kas priklauso ir nuo požiūrio, senjoras senjorui nelygus. Turiu vieną mielą pažįstamą senjorą, kuris ir pusmaratonį greičiau už mane bėga, ir savo amžiaus grupės Lietuvos bėgimo rekordus pernai gerino, ir bitininkyste išėjęs į pensija verčiasi.
Ir kaip psichologas esu įpratęs prie minties, kad labai daug kas (nors ir ne viskas) yra mūsų galvose. Yra žmonių, kurie sako, kad Lietuvoje gyvenimas blogas, galimybių nėra ir nieko čia nepakeisi – tuomet telieka sutikti, kad jie yra teisūs. Bet yra ir žmonių, kurie sako, kad daug ką galima pakeisti, na, kad ir pradėti sportuoti, žiemą maudytis ežere ar užsiveisti bičių ir pardavinėti medų – ir jie irgi yra teisūs.
Savo psichologinėje praktikoje matau, kad žmonių mąstymas tikrai kuria atspindžius jų gyvenime (galbūt jie savo rankomis prie to prisideda). Optimistiškiau į gyvenimą žiūrintis žmogus net ištikus nelaimei į ją taip stipriai nesikoncentruos, ties ja neužstrigs ir galvos, ką daryti toliau.
Aš esu linkęs prie nuomonės, kad nėra viskas Lietuvoje taip jau blogai, net ir sulaukus pensinio amžiaus. Man labai vertingas atrodo patarimas domėtis, būti smalsiam ir mokytis visą gyvenimą – ir pats tą darau, ir senjorams patariu.
