Vilnietė Ingrida Usonienė (38 m.), ilgai svajojusi apie vaikelį, pasakojo: „Mano dukrytei greitai sueis metukai, ją sėkmingai maitinu iki šiol, ir išmokti taisyklingai maitinti krūtimi man jau atrodė juokų darbas, palyginus su tuo, kiek daug teko visko ištverti iki pastojant.
Kai su vyru susituokėme, nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, bet kažkodėl vaikutis pas mus neskubėjo, nors noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą. Apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas. Tokio laukimo nuotaikomis gyvenome pusantrų metų.
Man skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į kūdikius vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka? Tai buvo patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu?
Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali, tai kaip liga. Po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti susilaukia dešimties vaikų ir palieka juos kūdikių namuose, o mes negalime susilaukti ir vieno. Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti.“
Kadangi pora nuo aplinkinių neslėpė, kad nori susilaukti vaikučio, bet jiems nepavyksta, visi juos palaikė. Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių.
Taip prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o pas Ingridą rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėjo trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo lyg ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, kuris, deja, nepavyko.
Teko susidomėti ir mityba
Po nepavykusio dirbtinio apvaisinimo moters paieškos pakrypo kiek kita linkme. Ingrida pasakojo toliau: „Atsitiktinai iš draugų šeimos sužinojome apie gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus taikomus metodus, kurie padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, kad ten vėl kažkokios dirbtinės technologijos. Bet draugai tvirtino, kad minėtas gydymo metodas yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio.
Gydytojas modifikuotu Folio metodu nustatė daugybę problemėlių, kurių kiekviena atrodė nereikšminga, bet visos kartu, pasak jo, galėjo trukdyti man pastoti. Pavyzdžiui, buvo šiek tiek sutrikusi lytinių hormonų pusiausvyra, nors patys hormonai buvo normos ribose. Be to, organizme labai trūko vitamino D ir folio rūgšties, kuri svarbi nėštumo metu.
Buvo atlikti tyrimai ir dėl maisto netoleravimo, tada ir sužinojau, kad netoleruoju pieno, riešutų, cukraus. Be to, gydytojas papildomai dar aiškinosi apie mano organizmo išskyras, kurios daug ką pasako ne tik apie moters vaisingas dienas, bet ir bendrą organizmo būklę – infekcijas, uždegimus, turinčius įtakos vaisingumui.
Prisipažinsiu – esu didelė smaližė, neįsivaizdavau, kaip ištversiu be saldumynų. Kartais taip norėdavau šokolado, kad net verkdavau. Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kažin ar verta taip kankintis, kad pastočiau. Juk niekas negarantavo, kad tai įvyks ir kada tai įvyks. Bet laikiausi nustatytos dietos, nukrito 7 kilogramai, kuriuos numetusi atrodžiau labai liesa. O dar mano blyški oda, tad žmonės klausdavo, kas atsitiko, kodėl atrodau net pamėlynavusi?
Fiziškai jaučiausi gerai, bet svajonių apie pieno produktus ir saldumynus netrūko. Vasarą radau šiokią tokią išeitį – augalinį pieną, ledus be laktozės. Kadangi netoleravau ne paties pieno baltymo, o tik laktozės, kas dieną turėdavau pramogą suvalgyti ledų porciją.
Stebėdama savo organizmą, iškart matydavau reakcijas į maistą – vieną kartą neatsilaikiau, suvalgiau sumuštinį su sviestu ir sūriu ir išskyros iškart pasidarė tąsios, tokios, kurios trukdytų įvykti natūraliam apvaisinimo procesui.
Man atrodo, jei moterys atidžiai stebėtų savo organizmo būklę, galėtų išvengti daugybės ligų, ir ne tik ginekologinių.
Pasitikėjome gydytoju, paisėme visų jo nurodymų ir rekomendacijų. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais homeopatinių žirnelių ir kas kelias valandas juos geria.“
Dovana vestuvių metinių proga
Toks gyvenimo būdas visgi vargino, ir po 8 mėnesių nuo gydymo pradžios Ingrida nutarė viską mesti. Vyrui sakė, kad galbūt kitiems toks gydymas padeda, bet ne jiems. Gal jiems apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar pakentėti.
Ir po mėnesio Ingrida galiausiai pastojo! „Kai mėnesinės vėlavo, pasidariau nėštumo testą ir pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo, kadangi jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina... Bet šįkart tai buvo tiesa.
Vyrui naujieną pranešiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs naujieną apsiverkė ir jis, ir aš.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties“, – pasakojo moteris.
Priežasties taip ir nenustatė
Kita su panašiomis problemomis susidūrusi mūsų herojė – pajūryje gyvenanti Rasa (45 m., vardas pakeistas). Ji su vyru dabar augina du vaikus, 10 ir 12 m. Jaunėlio ji susilaukė lengvai, o štai prieš susilaukiant pirmagimio praėjo daugiau nei 5 sudėtingi metai, pilni laukimo, nusivylimo ir vizitų pas specialistus.
Rasa į vaisingumo kliniką kreipėsi po to, kai trejus metus nesėkmingai bandė pastoti. Iš specialistų ji išgirdo, kad jokių priežasčių, kodėl negali susilaukti vaikų, nėra. Jai buvo skirti ovuliaciją skatinantys vaistai ir gydytojai sakė, kad viskas netrukus turi susitvarkyti. Tačiau taip nenutiko.
Kurį laiką moteris su vyru psichologiškai jautėsi gerai – juk specialistai sakė, kad bėda menka, vadinasi, viskas išsispręs – bet kai pastoti dar porą metų nepavyko, nuotaikos darėsi vis niūresnės. Pasak pašnekovės, gerai nors tai, kad giminės buvo taktiški ir nepuolė su klausimais: „Kada vaikai?“ – gal jie ir įtarė, kad kažkas negerai, bet nekamantinėjo.
Moteriai buvo atliktos kelios taip vadinamos pusiau dirbtinio apvaisinimo procedūros, kurios nebuvo sėkmingos, tad ji nenoromis pradėjo galvoti apie dirbtinį apvaisinimą. Suprantama, viskas kainavo nemažai pinigų (tuo metu su nevaisingumo gydymas dar nebuvo kompensuojamas).
Vieną dieną moteris perskaitė straipsnį apie tai, kad nevaisingumas gali būti gydomas ir homeopatiniu būdu. Tuomet susirado tokias paslaugas siūlantį gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių. „Norėjosi išbandyti viską, kol traukinys dar neišvažiavo“, – konstatavo pašnekovė.
Dabar elgtųsi kitaip
Pas homeopatą iš pajūrio į sostinę ji važinėjo porą metų – gydytojas įspėjo, kad tai gali užtrukti. Jis moteriai taikė Folio metodą, sakė, kad jos organizmas palengva valosi. „Iš tikrųjų mano savijauta pagerėjo, mažiau jaučiau nuovargį“, – teigė Rasa.
Ir galiausiai ji išgirdo džiugiąją žinią! Toliau jau viskas klostėsi gerai – nėštumas buvo lengvas, gimdymas – sklandus. Lengva buvo ir tada, kai netrukus susimąstė apie antrą vaikelį – pastojo nesunkiai be jokių vizitų pas specialistus.
„Tikiu tuo, ką sakė gydytojas homeopatas – kad mano organizmas buvo užterštas, dėl to ir nepavyko pastoti. Juk jei gydytojai sako, kad viskas yra tvarkoje, bet pastoti nepavyksta – vadinasi, kažkas yra netvarkoje. Organizmas yra visuma, galbūt mano vieni organai veikė gerai, bet kitur buvo problemų – dėl to viskas ir strigo. Gal net būčiau pastojusi po dirbtinio apvaisinimo, tačiau nebūčiau galėjusi vaikelio išnešioti“, – svarstė Rasa.
Ir pridūrė, kad jeigu jai reiktų savo kelionę pradėti iš naujo, pirmiausia imtųsi homeopatinio gydymo, juolab, kas nevaisingumo gydymas kitais būdais organizmą vargina, tarkim, skatinant ovuliaciją kiaušidės skatinamos kuo daugiau dirbti, o vaistų anotacijose rašoma, kad tai gali netgi sukelti onkologines ligas.
„Žinau, kad ne visi tiki homeopatija, bet aš tikiu, kad tai gali subalansuoti viso organizmo veiklą. Mes su vaikučiais dabar dažnai (nors tikrai ne fanatiškai) gydomės homeopatiniais vaistais ir tai paprastai būna veiksminga. Kai vaikai lankė darželį, net skųsdavosi, kodėl kiti serga, tik jie – ne“, – prisiminė Rasa.
Organizmas dažnai susitvarko pats
„Profesorės Alos Bodrovos klinika“ gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius prasitarė, kad jam ne paslaptis, kad kai kurie oficialiosios medicinos atstovai homeopatiniu gydymu nepasitiki, bet jis jo nauda neabejoja. Vaikų susilaukti negalinčias poras jis gydo jau daugiau nei 15 m. ir dažnai iš jų sulaukia džiugių žinučių: „Ačiū, gydytojau, mes jau laukiamės!“
Tiesa, kartais džiaugsmingos naujienos tenka palūkėti metus kitus.
„Pradžioje nevaisingumą gydžiau mažomis vaistažolių ir mineralų dozėmis (atsižvelgdamas ne tik į klasikinės medicinos gydytojų išvadas, bet ir į individualius sveikatos ypatumus, charakterio ypatybes, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, tyrimo modifikuotu Folio metodu rezultatus), kad paskatinčiau organizmą patį išspręsti sveikatos sutrikimus ir vaisingumo problemos išnyktų savaime.
Tada nevaisingų porų gydymas galėjo užtrukti dvejus – trejus metus, man tai nepatiko, todėl prieš porą metų pradėjau gydyti nevaisingumą lazerine akupunktūra, specialiu lazeriu veikdamas biologiškai aktyvius organizmo taškus. Nevaisingumo gydymo trukmė sutrumpėjo. Viena lazerine akupunktūra gydytų pacienčių pastojo per mėnesį“, – pasakojo homeopatas A.Januškevičius.
