Jis buvo visuose rašteliuose, kuriuos siuntinėdavau pamokų metu, o tik svajodama apie jį sugebėdavau iškęsti ponios Banks vestas gamtos mokslų pamokas“, – prisiminė moteris.
Tada Jeremy buvo žavingas devintokas, mokinių tarybos viceprezidentas, teniso žaidėjas ir imtynininkas su, kaip pasakojo A.Parnes, pačiomis žaviausiomis žaliomis akimis. Jis kas rytą skaitydavo pranešimus, kurie buvo transliuojami per mokyklos televiziją.
„Kiekvieną rytą, kai buvo rodomi šie pranešimai, aš spoksodavau į tą milžinišką televizorių, lyg žinias skaitytų pats Peteris Jenningsas. Kadangi neturėjome jokių bendrų pamokų, aš tyčia paprašiau spintelės vos už kelių metrų nuo jo, kad kasdien galėčiau būti netoliese“, – apie mokyklos laikus kalbėjo moteris.
Septinta klasė A.Parnes buvo ypač sudėtinga. Tuo metu skyrėsi jos tėvai, o jos motinai buvo atlikta operacija ir skirtas radiacinis gydymas, siekiant pašalinti už akies susidariusį auglį. A.Parnes vienintelė sesuo išvyko studijuoti į koledžą. Negana to, ji turėjo atsisveikinti su savo vaikystės namais (keistas sutapimas – šį namą pardavė Jeremy motina, kuri dirbo nekilnojamojo turto agente).
Tačiau, moters tikinimu, nors visas jos pasaulis tais metais apsivertė aukštyn kojomis, būtent dėl Jeremy septinta klasė jai buvo magiškas laikas.
Jis buvo geras, tačiau nelabai kantrus. A.Parnes parašė jam daugybę laiškelių ir kartais jis jai atrašydavo. „Kai per Helovino šokius mano draugai – mano prašymu – pradėjo stumti jį mano pusėn, kad mes galėtume pašokti, jis nesipriešino. Su draugais kartu sukūrėme planą, kaip galėtume pakviesti jį į trigubą pasimatymą kine. Pamenu, pakvietėme jį pažiūrėti Steveno Spielbergo filmą „Visada“ ir jis geranoriškai sutiko, nors man ir mano draugams tada buvo tik 12 m. Tas dvi valandas ir tris minutes praleidau laikydama savo ranką šalia jo ir slapčia jį stebėdama“, – sakė moteris.
Metų gale jos mokyklos albume Jeremy parašė: „Myliu.“ Jis taip pat atskleidė, kad ji jam atrodo miela ir pasiūlė palaikyti ryšį. „Anuomet buvau nevėkšla su prastai atrodančiu cheminiu sušukavimu ir kabėmis, todėl šie žodžiai man atrodė kaip paaugliškas pasipiršimas“, – juokėsi A.Parnes.
Vieni tai vadino vaikiška meile. Tačiau net tada A.Parnes buvo įsitikinusi, kad toks apibūdinimas sumenkina jųdviejų ryšį. Ji jautė nepaprastą trauką.
Bėgant metams, jie ir toliau retkarčiais pabendraudavo. Ryšį jie palaikė net tada, kai Jeremy perėjo į kitą mokyklą, o A.Parnes persikraustė į kitą miestą.
Jie vis dar susirašinėjo, kai jis baigė koledžą ir teisės mokyklą, o A.Parnes tapo reportere. Kai jis pradėjo verstis nekilnojamojo turto teise, moteris papasakojo jam apie savo svajonę tapti rašytoja. Jis padrąsino ją siekti šios svajonės.
Kai A.Parnes grįždavo į Majamį, ji kartais jį aplankydavo.
„Visus tuos metus, net kai mes daug nekalbėjome, o aš susitikinėdavau su kitais žmonėmis, dažnai jį prisimindavau. Aš tiek daug apie jį galvodavau, kad jis dažnai pasirodydavau mano sapnuose. Net tada buvo aišku, kad nepaisant visko, kas vyko mano gyvenime, dalelė manęs priklausė jam. Tačiau mūsų gyvenimams judant svaiginančiu tempu, mūsų ryšys išblėso. Jau kelerius metus nebuvome kalbėję“, – pasakojo moteris.
Tada, praėjus 28-riems metams po pirmo jų susitikimo, viskas pasikeitė – Jeremy savo televizoriaus ekrane išvydo A.Parnes: „Jis pamatė mane per CNN, kur tuo metu dirbau politikos analitike, ir nusprendė parašyti man žinutę per „Facebook“.
Po to prasidėjusi žinučių lavina tą vakarą nesibaigė, ji tęsėsi dar kelias dienas, vėliau savaites. Jiedu susirašinėjo nuo ryto iki kol užmigdavo.
„Tada pirmą kartą pamačiau jo trūkumus. Jis papasakojo, kad prieš porą metų išgyveno sunkų laikotarpį. Tada jis jautė daug streso, kuris pastūmėjo jį į narkomaniją. Ir nors jis jau kurį laiką nevartojo, jis ir toliau reguliariai vaikščiojo į beveik kasdien vykstančius anoniminių narkomanų susirinkimus“, – sakė A.Parnes.
Pati moteris Jeremy papasakojo apie savo pustrečių metų sūnų ir sunkumus, kuriuos ji patiria būdama vieniša mama.
Jeremy domėjosi literatūra ir politika. A.Parnes laimei, ji neseniai buvo prisidėjusi prie knygos apie 2016 m. Jungtinių Amerikos Valstijų rinkimus rašymo.
Be to, jie dažnai keitėsi dainų rekomendacijomis. Paprastai tai būdavo dainos iš jų vaikystės – 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio.
„Greitai mūsų žinutės virto telefoniniais skambučiais, o po kelių savaičių jis nusipirko lėktuvo bilietus ir mes susitikome Vašingtone, kur buvau pakviesta į Baltųjų rūmų šventinį vakarėlį žurnalistams. Tai buvo mūsų pirmasis oficialus pasimatymas“, – pasakojo moteris.
Po vakarėlio visą savaitgalį jiedu mėgavosi vakarienėmis, ilgu pasivaikščiojimu prie Linkolno memorialinio paminklo ir net greita išvyka į Niujorką. Jie laikėsi už rankų. Pirmą kartą pasibučiavo. Miegojo vienoje lovoje.
Prieš jam grįžtant į Floridą, Jeremy sutiko po mėnesio savaitei atvykti į Kaliforniją. Ten A.Parnes turėjo dalyvauti viename knygų festivalyje. Jos kalbos jis klausėsi sėdėdamas pirmoje eilėje. Po to jie susitikdavo kas kelias savaites.
„Pagaliau buvau jo mergina. Kalbėjomės apie gyvenimą kartu ir net vedybas. Jis netgi dalyvavo mano šeimos Velykų vakarienėje. Tada, po kelių dienų, vakarieniavau su jo tėvais, broliu ir jo žmona“, – prisimena A.Parnes.
Jų santykiai judėjo greitai... iki kol viskas staiga nutrūko.
Tą vakarą jie sėdėjo viename Vašingtono viešbučio bare, kai Jeremy pripažino, kad jis bijo įsipareigoti, nerimaudamas, jog gali įskaudinti – jei ne dabar, tai tikriausiai vėliau.
Jis taip pat svarstė, ar jis galės palikti Floridą ir tęsti gyvenimą be savo anoniminių narkomanų grupės palaikymo.
„Jam taip pat atrodė, kad jis nėra man pakankamai geras. Pasirodo, jis bijojo, kad niekada man neprilygs. Tai buvo kardinalus pasikeitimas nuo mokyklos laikų, kai aš praktiškai jį persekiojau“, – atviravo A.Parnes.
Moteris suprato, kad gyvenimas kartais pakeičia savo trajektoriją.
„Aš nesivaikysiu tavęs kaip koks šuniukas“, – sakė Jeremy.
Situaciją dar labiau apsunkino tai, kad Jeremy susitikinėjo su dar viena moterimi. Ši moteris buvo visiškai kitokia nei A.Parnes, todėl žurnalistė pradėjo abejoti, ar jam jų santykiai iš tiesų kada nors buvo svarbūs.
„Niekada garsiai to nepripažinome, bet mes pradėjome tolti vienas nuo kito“, – sakė A.Parnes.
„Negalvočiau taip, – sakė Jeremy, prieš grįždamas į Floridą. – Viskas bus gerai.“
Moteris prašė jo persigalvoti. „Nevažiuok, – maldavo A.Parnes, palydėjusi jį į oro uostą. – Lik čia. Lik su manimi.“
Tačiau jis išskrido.
Moteris jautėsi sugniuždyta. Ji pradėjo nebepasitikėti savimi: „Visi mano kompleksai, kokius įgijau nuo tada, kai būdama 12-os stovėdavau prie jo spintelės, sugrįžo. Kaip jis galėjo tiesiog atsiriboti po beveik 30 metų? Ar jis manęs nemylėjo? Ar aš viską išsigalvojau?“
A.Parnes perskaitė knygą „How to Fix a Broken Heart“ (angl. Kaip išgydyti sudaužytą širdį?) ir, susiradusi jos autorių, pradėjo lankyti jo rengiamas psichoterapijos sesijas. Ji taip pat susirado santykių ekspertę, kuri siuntė jai patarimus kaip susigrąžinti Jeremy. Tiesa, moteris buvo perspėta, kad iniciatyvą turėtų parodyti jis, o jai vertėtų pamiršti žmogų, kuris neatitinka jos standartų.
„Pirmieji mėnesiai buvo labai skausmingi, bet aš stengiausi gyventi toliau. Nors ir labai jį mylėjau, žinojau, kad mūsų romantiška kelis dešimtmečius trukusi istorija nėra pakankama priežastis kankintis“, – tikino A.Parnes.
Po išsiskyrimo Jeremy siuntė žurnalistei rožių puokštes, vinilines plokšteles ir net keistą prespapjė su iškreiptu veidu. Vyras sakė, kad jis pasiilgo A.Parnes ir netgi užsiminė, kad jeigu jam pavyks susitvarkyti su savo problemomis ir baimėmis, jie vėl galėtų būti kartu. Moteris neslepia – ji norėjo tuo tikėti.
A.Parnes prireikė net kelerių metų, kol skausmas dėl iširusių santykių pradėjo blėsti. Maždaug tuo pat metu Jeremy persikėlė į Atlantą.
Jie kartais bendraudavo žinutėmis. Buvo ir kartų, kai jis netikėtai paskambindavo A.Parnes, sakydamas, kad norėjo išgirsti jos balsą.
„Per pandemiją, kai jau abu buvome pasiskiepiję, jis paklausė, ar galėtų mane aplankyti. Aš greitai pakeičiau temą, lyg bandydama išvengti dar vienos tragedijos“, – pasakojo žurnalistė.
Moteris pripažįsta, ji vis tiek jautė jam simpatiją ir kasdien apie jį galvojo. Tačiau tuo metu ji jau buvo atsiribojusi. Ji bijojo vėl likti užgauta, be to, moteris žinojo, kad jai prireiks mėnesių, galbūt net metų, kol vėl pasijus geriau.
„Vis dėlto kažkur giliai širdyje tikėjau, kad mes galėtume būti kartu, jei jis tiesiog leistų sau mylėti mane“, – sakė A.Parnes.
2021-ųjų rudenį moteris prisiminė, kad jiedu jau mėnesį nebebendravo. Ji pažadėjo sau greitu metu jam paskambinti.
Tą lemtingą vakarą A.Parnes leido su savo motina, kai staiga suskambo jos telefonas ir ekrane pasirodė „Facebook“ žinutė. Nors ji nepažinojo ją atsiuntusio žmogaus, nusprendė ją perskaityti.
Tai buvo moteris, prisistačiusi kaip ilgametė Jeremy draugė. Pastaruosius mėnesius ji daug su juo bendravo.
„Apgailestauju, jei esu pirmoji, kuri praneša šią naujieną, – rašė nepažįstamoji. – Jis norėtų, kad tu žinotum – ir aš manau, tu nusipelnei žinoti – jog laikas, kurį jis praleido su tavimi, jam buvo labai reikšmingas. Jis visuomet apie tave kalbėjo gražiai, tu jam atrodei geniali ir nepaprastai gera.“
Prie žinutės buvo pridėtas trumpas laidojimo namų parengtas nekrologas.
„Jis tave mylėjo, – antroje žinutėje, išsiųstoje po kelių minučių, teigė moteris. – Jis padarė daug klaidų. Jis gailėjosi, kad nepasirinko būti su tavimi. Tik norėjau, kad tai žinotum.“
Tada A.Parnes sužinojo, kad jam nesisekė įsitvirtinti Atlantoje. Jis vėl pradėjo vartoti narkotikus, kad pamirštų pandemijos ir naujos aplinkos keliamą vienatvę.
„Būtų per menka pasakyti, kad tai mane sugniuždė. Aš nebuvau jo žmona ar net jo mergina, bet dar niekada nebuvau patyrusi tokio slegiančio skausmo, – atviravo žurnalistė. – Aš gedėjau mūsų santykių, kurie buvo taip arti visiško sužydėjimo.“
Tačiau moteris pripažįsta, kad ji gedėjo ir jųdviejų praėjusios jaunystės. Ji vis prisimindavo savaitę iki jų išsiskyrimo, kai jiedu aplankė Majamio rajoną, kuriame abu užaugo. „Mes sustojome prie jo vaikystės namų. Dar prieš kelis dešimtmečius aš versdavau savo draugus čia dažnai vaikščioti, tikėdamasi „netyčia“ jį sutikti. Tada nuvažiavome prie mano vaikystės namų. Čia jis lankėsi per mano 13-ąjį gimtadienį. Tada to nežinojome, bet taip visata leido mums paskutinį kartą pakeliauti mūsų paauglystės keliais“, – pasakojo A.Parnes.
Sielvartas dėl jo mirties buvo tarsi antrasis išsiskyrimas. Tiesa, šįkart moteris žinojo, kad nebėra jokios tikimybės santykius atgaivinti. Nebepadės jokie patarimai. Visam laikui dingo viltis ir pažadas, kad viskas bus gerai. Moteris tikino, kad ši mintis vis dar neleidžia jai užmigti.
„Praėjus keliems mėnesiams po išsiskyrimo, jis atsiuntė man elektroninį laišką, kuriame išreiškė viltį, kad mūsų keliai dar susidurs“, – prisiminė žurnalistė.
„Noriu pasakyti vieną dalyką, – rašė jis. – Nepaisant dabartinės mūsų situacijos, turiu keistą nuojautą, kad mudviejų stiklinė yra pusiau pilna...“
Moteris dažnai galvoja apie tai, kas galėjo būti, – jog jis yra ta antroji pusė, kurios ji ieškojo visą savo gyvenimą. Tačiau kartais ji taip pat susimąsto, ar tai nebuvo jo sąmoningas sprendimas, turėjęs išgelbėti A.Parnes nuo papildomos širdgėlos: „Nesavanaudiškas, apgalvotas būdas mane paleisti, kurį paskatino jo nuoširdi meilė man.“
„Jeremy išmokė mane, kad meilė yra netobula. Kartais ji paini ir skaudi. Ir ji nebūtinai turės tokią pabaigą, kokios mes tikimės. Bet tai vis tiek yra meilė“, – sakė A.Parnes.
Amie Parnes yra vyresnioji „The Hill“ korespondentė Vašingtone, kur ji rengia naujienų pranešimus apie Joe Bideno administraciją ir nacionalinę politiką. Ji taip pat yra autorė, kurios knygos yra pelniusios „New York Times Bestseller“ titulą.
Parengta pagal huffpost.com
