Atkeliavau į Sonios ir Carloso namus nerimaudama: kaip kalbėti su žmonėmis, kurie buvo priversti palikti vaikus ir bėgti iš savo šalies?.. Dveji metai – tiek laiko Sonia ir Carlosas nematė savo vaikų.
Mane pasitiko namai, pilni gyvybės, pilni širdies. Radau Sonią virtuvėje, dažančią anytos plaukus. Pokalbis įsibėgėjo akimoju, nuspalvintas kubietiško temperamento, ispanų kalbos nuotrupų, juoko, jautrumo, ir visa nustelbiančios laimės, kad jos vaikai jau yra čia: saugūs, namie, kartu.
Soniai ir Carlosui svarbu, kad suprastumėte, kas vyksta jų gimtinėje: Kuboje vyrauja didelė socialinė nelygybė, nepasitenkinimą valdžia slopina cenzūra, ir net 72 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos (2022 m. duomenimis). Pora savo šalyje priklausė opozicijai. Kartu su tūkstančiais kubiečių jie dalyvavo ir 2021 m. Kubos protestuose, didžiausiose demonstracijose prieš valdžią nuo Kubos revoliucijos laikų. Neilgai trukus pradėjo dingti jų draugai opozicionieriai, o Sonia ir Carlosas gavo įspėjimą, kad jiems reikia palikti šalį.
Prasidėjo dvejus metus trukusi nežinomybės ir atkaklumo pilna kelionė, atvedusi į Lietuvą, kur pora galiausiai gavo prieglobstį. Dabar Sonia ir Carlosas gyvena Vilniuje, nuomojasi butą, abu dirba. Svarbiausia – prieš kelis mėnesius, po ilgų teisinių procesų, jiems pavyko į Lietuvą atsiskraidinti vaikus.
– Ar galėtumėte papasakoti apie savo kelionę nuo Kubos iki Lietuvos?
SONIA: Tai ilga istorija, ilga kelionė, ilgas procesas… Bet pagaliau viskas taip, kaip turi būti.
Atkeliavome į Lietuvą iš Kubos. Daugelis mūsų sutiktų lietuvių nežino, kas vyksta mūsų šalyje: tai komunistinė šalis, ten nėra demokratijos. Kuboje valdžia ima pinigus tik sau, bet ne statyboms, renovacijai, miesto naujinimui… šalyje prasta infrastruktūra, vaikai neturi parkų, nėra visiems prieinamos sveikatos apsaugos sistemos.
CARLOSAS: Nors Kubos istorija yra labai įdomi, politinė situacija – labai sudėtinga. Menininkams ten neįmanoma išreikšti savęs, žurnalistai neturi žodžio laisvės.
SONIA: Gyvendamas Kuboje neturi net minčių laisvės. Mes su vyru dalyvavome opozicinėje veikloje, Carlosas buvo menininkų grupės narys, kuri pasisakė už žodžio laisvę, prieš cenzūrą.
Kai 2021 metų liepos vienuoliktą Kuboje prasidėjo protestai, visa šalis išėjo į gatves, mes taip pat. Visur šarvuoti, ginkluoti policininkai prieš žmones... Po šios dienos daugybė mūsų draugų pradėjo dingti. Mano vyro tėtis, buvęs vyriausybės darbuotojas, mus įspėjo: „Jums metas bėgti.“ Jis pažadėjo pasirūpinti vaikais, bet man ir mano vyrui nebebuvo saugu, reikėjo bėgti…
– Kaip klostėsi jūsų kelionė?
SONIA: Planas buvo nukeliauti į Rusiją, nes į Rusiją nereikėjo vizos, ir iš jos patekti į Europos sąjungą – tik Europos Sąjunga gali suteikti apsaugą man ir mano šeimai. Ketinome per Serbiją nuvykti į Ispaniją, logiška, ar ne?.. Kubą palikome kartu su dviem merginomis, kurios irgi dalyvavo protestuose. Rusijoje gyvenome 6 mėnesius, man pavyko susirasti darbą nuotoliu Ispanijos kompanijoje, skambučių centre.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, kasdien vis daugiau šalių atsiribojo nuo Rusijos ir nebeliko jokios galimybės išvykti. Viskas vyko labai staigiai, reikėjo judėti greit.
2022 m. balandį išvykome į Baltarusiją, į Minską, ir iš ten keturiese pasiekėme Baltarusijos-Lietuvos pasienį. Mėnesį gyvenome pasienyje, miške… tai buvo siaubingas laikas. Mes buvome įkalinti tarp dviejų ugnių – iš abiejų pusių mūsų laukė ta pati prievarta.
Tačiau maždaug po mėnesio jie atidarė sieną ir leido patekti į šalį, Sienos grupė padėjo mums ištrūkti iš miško. Kelis mėnesius gyvenome Medininkų stovykloje, iš ten buvome perkelti į Naujininkų stovyklą. Lapkritį pagaliau galėjome išvykti į Vilnių. Čia radome darbus, aš įsidarbinau turkų restorane, Carlosas – statybose. Ir štai… 2023 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus arkivyskupijos Carito užsieniečių integracijos centro darbuotojai padėjo man susigrąžinti vaikus, praėjus dvejiems metams, per kuriuos jų nemačiau.
– Ar Lietuvoje matote ateitį sau ir savo šeimai?
SONIA: Taip taip taip, tikrai matau. Pamilau Lietuvą. Mano patirtis pasienyje ar stovyklose labai kitokia lyginant su tikru gyvenimu Lietuvoje. Turiu draugų čia, Lietuvoje, gerų draugų, kuriuos myliu.
CARLOSAS: Lietuvoje daug gerų žmonių, draugų, iš kurių sulaukiame pagalbos. Su biurokratija sunku, procesai ilgai užtrunka… Bet žmonės, žmonės mums padeda.
SONIA: Nenoriu niekur kitur kraustytis, niekur persikelti. Norėčiau čia kurti gyvenimą. Šiuo metu dirbu aukle ir mėgstu savo darbą. Ateityje vėl galėsiu ieškotis darbo skambučių centre, ispanų kalba. Tikrai, man gera Lietuvoje.
CARLOSAS: Kuboje Sonia kadaise buvo profesionali klasikinio baleto šokėja, o aš – muzikantas, grojau mušamaisiais. Dabar dirbu statybose. Bet kada nors vėl norėčiau ką nors veikti su muzika.
SONIA: Vis dar tęsiame opozicijos darbą internetu. Kuboje ilgą laiką net nebuvo interneto... Bet dabar mūsų šalies žmonės gali matyti, kas vyksta kitose šalyse. Taigi dabar mano užduotis yra skelbti straipsnius, informaciją apie tai, kas vyksta: ei, atmerkite akis!..
Vieną dieną tikiuosi sugrįžti... [priduria tyliai]. Pasikeitus vyriausybei, galėsime kartu grįžti į Kubą, žinote?.. Tai svajonės.
– Jūsų vaikai ką tik atvyko į Lietuvą, tai didelis gyvenimo pokytis. Kaip vyko susigrąžinimo procesas? Ko dabar jiems labiausiai reikia?
SONIA: Jaučiu daug meilės Carito Užsieniečių integracijos centro darbuotojams, Laurynai, ir ypač teisininkei Laurai – ji gera teisininkė, dėmesinga, mums padėjo susitvarkyti su labai sudėtingomis situacijomis. Laura dirbo ilgus mėnesius, kad šeimos susijungimas pavyktų. O mūsų draugai lietuviai padėjo surinkti pakankamai lėšų lėktuvo bilietams.
Dabar svarbiausia gauti vaikams leidimus gyventi Lietuvoje, kad jie greičiau galėtų patekti į integraciją. Carloso mamai irgi reikia dokumentų, bet ji vyresnė, gali ilgiau palaukti. Tačiau vaikams integracijos reikia dabar, jiems būtina išmokti lietuvių kalbą. Vaikai nelanko mokyklos jau nuo gegužės mėnesio. O reikia laukti dar 6 mėnesius… Mano didžiausias rūpestis, kad vaikai visus metus negalės eiti į mokyklą, nieko nesimokys.
CARLOSAS: Šeši mėnesiai, labai ilgas laikas… Vaikai gali turėti psichologinių problemų, jiems gali reikėti pagalbos jau dabar.
SONIA: Vaikai kalba ispaniškai ir sunku rasti psichologų, kurie taip pat mokėtų ispaniškai, reiktų vertėjo. Pas gydytojus taip pat. Man neramu, kad dukra turi problemų su regėjimu, mums reikia akių gydytojo, įvertinti regėjimą, gal jai reikia akinių. Tačiau kol kas negalime eiti pas gydytojus specialistus, nes neturime šių dokumentų.
– Kaip jaučiasi vaikai Lietuvoje?
SONIA: Tai išties didelis pokytis, bet kol kas vaikai Lietuvoje neturi blogų patirčių. Visur aplink meilė, viskas gražu, viskas gerai. Jie vėl turi savo tėvus – vaikams tai yra svarbiausia.
– O kaip jaučiatės jūs, tiek visko patyrę?
SONIA [nuoširdžiai]: Gyvenu svajonių išsipildyme. Išsipildė, ko taip ilgai troškau – turiu daugiau laiko savo vaikų auginimui ir dabar viskas gerai [į virtuvę ateina berniukas, prabudęs iš miego, ir apsikabina mamą]. Mes turime problemų, bet svarbiausia, mes turim savo vaikus.
Vilniaus arkivyskupijos Carito užsieniečių integracijos centras jau daugiau nei 25 metus padeda priverstinai migravusiems žmonėms ir kuria bendruomenę, kurioje kiekvienas atrastų saugią užuovėją. Centro komanda tarpininkauja bendraujant su valstybės ir visuomeninėmis institucijomis, ieškant būsto bei darbo, suteikia galimybę mokytis lietuvių kalbos ir tobulėti. Taip pat rūpinasi sociokultūrine integracija, kuri suteikia galimybę skleistis migravusių žmonių talentams, jungia skirtingas kultūras ir kuria abipusį pasitikėjimą visuomenėje. Centras kasmet padeda daugiau nei 1000 migrantų ir pabėgėlių.
