Jau keletą metų kiekvieną birželio mėnesį, kai daugelyje šalių vyksta LGBTQ+ bendruomenę palaikantys festivaliai, Panevėžyje prie Jolantos ir jos vyro futbolo klubo „Panevėžys“ direktoriaus Broniaus Vaitiekūno namų suplevėsuoja vaivorykštės spalvų vėliava. „Pradžioje ją pakabinti buvo nedrąsu, maniau, kažkas ją nuplėš ar akmenį paleis (ji kabo neaptvertoje teritorijoje, praeiviai galėtų ją pasiekti) – bet jau kelis metus nieko tokio nenutiko ir niekas mums garsiai nieko nepasakė“, – pasidžiaugė Jolanta.
Praėjusį kartą ji pasakojo, kad kurį laiką, sužinojusi apie sūnaus orientaciją, daug verkė – visi tėvai, išgirdę apie savo vaiką tokio tipo žinią, patiria šoką. O paskui vieni tėvai ant savo vaikų pyksta ir piktinasi, kiti juos palaiko, juolab, kad supranta, kad jų gyvenimas mūsų visuomenėje vis dar nelengvas.
„Mūsų, aktyvių mamų, palaikančių savo vaikus ir drąsiai apie tai kalbančių viešai, per televiziją ir kitur, jau yra nemažai. Pasaulinė praktika rodo, kad LGBTQ+ tėvų veikla tikrai reikšminga ir pradeda pralaužti ledus bei paaiškinti visuomenei, kad žmonių būna visokių, ir tai normalu“, – pasakojo pašnekovė.
J.Vaitiekūnienė – viena iš 2021 m. lapkritį suburtos organizacijos „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ įkūrėjų. „Pakilti nuo sofų ir ją įkurti mus pastūmėjo agresyvi „Šeimų maršo“ veikla, tad gal turėtume „maršistams“ už tai padėkoti. Pažįstu tėvų, kurie būtent dėl jų antpuolio ryžosi „išlįsti iš spintos“ ir prabilti apie tai, kad jų vaikai priklauso LGBTQ+. Taip gali nutikti visiems tėvams, nuo auklėjimo tai nepriklauso, tiesiog kai kurie žmonės tokiais gimsta – pasak statistikos, maždaug 1 iš 10“, – įsitikinusi Jolanta.
Ji neslepia, kad kai per karantiną suaktyvėjo „maršistų“ veikla, ji jautėsi bejėgė ir buvo labai liūdna dėl to, kad šitaip puolami LGBTQ+ atstovai, kurie ir be to dažnai jaučiasi pasimetę gyvenime ar atstumti. „Žinau net vieną tokio vaiko mamą, kuri pati prisidėjo prie „maršistų“ veiklos – nesuprantu, kodėl ji taip pasielgė, gal norėjo kažką įrodyti savo giminei, o gal tikisi, kad sūnus pasikeis, bet man nesuvokiama, kaip galima išduoti savo vaiką“, – sakė pašnekovė.
Užčiaupė Agnę Širinskienę
J.Vaitiekūnienės su bendramintėmis suburta organizacija „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ kas mėnesį rengia nuotolinius tėvų susitikimus. „Atsimenu, kaip prieš keletą metų, kai pati buvau išsigandusi dėl savo sūnaus, norėjau su kažkuo iš kitų tėvų pasišnekėti, pasidalinti išgyvenimais – bet buvo neaišku, kur kreiptis, jaučiausi visai viena, tarsi kiti tokie vaikai neturėtų tėvų. Dabar tie, kurie nori, drąsiai gali kreiptis į mus, pabendravus su panašios patirties turinčiais žmonėmis tikrai palengvėja (prie nuotolinių susitikimų galima prisijungti ir be vaizdo kameros, jeigu nedrąsu)“, – ragino Jolanta.
Viena iš aktyvių sambūrio mamų, Rasa Račienė, netgi pasuko į politiką (tapo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare), o pati pašnekovė vienoje televizijos laidoje yra drąsiai atkirtusi Seimo narei Agnei Širinskienei. „Pasakiau, kad ji patylėtų, nes dabar aš kalbėsiu. Aš televizijos laidose ar kitur leidžiu sau kalbėti drąsiai, juk neturiu laikytis kažkokių diplomatinių reikalavimų, kalbu kaip mama, o mamos gali būti emocingos“, – sakė Jolanta.
Ir pridūrė, kad jai norisi ginti ne tik savo sūnų, bet ir visus jaunus žmones, kurie jaučia, kad yra netradicinės orientacijos, bet nedrįsta apie tai prisipažinti artimiesiems, bijo, kad bus jų pamerkti, jaučiasi pažeidžiami ir nesaugūs. Tada didėja priklausomybių, depresijos, net savižudybės tikimybė (ne vienas LGBTQ+ atstovas yra psichikos sveikatos specialistams prisipažinęs, kad dėl homofobiškos aplinkos jam tokių minčių buvo kilę).
Tiesa, Jolantą labai nudžiugino ir gimtojo Panevėžio pažanga – miestas rado lėšų ir dabar savivaldybės visuomenės sveikatos biuras kviečia norinčiuosius jungtis į LGBTQ+ savitarpio pagalbos grupę.
Vyras pradžioje atsikalbinėjo
Priešiškai nusiteikę žmonės bamba, kad tegul tokie žmonės ramiai sau gyvena, bet nelenda į akis ir nesireklamuoja. Kam Jolantai prireikė prie namų kabinti vaivorykštės spalvų vėliavą? „Ši idėja gal net ne mano, o mano vyro – jis su darboviete kartais vyksta į komandiruotes Švedijoje, Norvegijoje, ir ten pastebėjo, kad birželio mėnesį daug kur prie namų plevėsuoja tokios vėliavos. Jis paklausė – o kodėl mes negalime tokios pasikabinti, ir aš pamaniau, tikrai, kodėl gi ne?“ – atsiminė Jolanta.
Tad ar jos vyras – taip pat didelis LGBTQ+ teisių aktyvistas? „Jis yra santūrus žmogus, pradžioje, kai pakviesdavau kartu žygiuoti parade, atsakydavo, kad jam tai renginys, tai dar kažkas – nežinau, ar mėgindavo išsisukti, ar tik man taip atrodė. Bet dabar jau neatsisako prisijungti, paskutiniame „Pride“ festivalyje ėjome kartu tėvų kolonoje, ten mūsų buvo apie 20 žmonių“, – pasakojo Jolanta.
Ir pridūrė, kad jos vyrui buvo daug sunkiau nei jai ryžtis viešumui, mat jis dirba sporto srityje, o ten bendruomenė dar gana homofobiška. „Pasaulinė praktika byloja, kad yra ir homoseksualių futbolininkų, kitų sporto šakų atstovų, kurie apie tai prisipažino, o Lietuvoje apie tai girdėti neteko, tikėtina, kad toks žmogus pajustų didelį aplinkinių spaudimą. Gali būti ir taip, kad koks nors homoseksualus paauglys nustoja lankyti treniruotas, nes jaučia, kad bendruomenė tokiems kaip jis labai priešiška, nors iš jo būtų užaugęs talentingas sportininkas“, – sakė Jolanta.
Kuo tai kenkia tradicinei šeimai?
Dar viena pašnekovei ramybės neduodanti tema – partnerystės įstatymas. Ji tikėjosi, kad šis Seimas jį pripažins, bet panašu, kad nieko iš to neišėjo ir teks laukti toliau. O kam to reikia? „Tam, kad LGBTQ+ žmonės galėtų paprasčiau tvarkyti reikalus, tarkim, paveldėti nekilnojamąjį turtą. Sakote, galima ir dabar jį palikti partneriui, parašius testamentą? Tačiau tokiu atveju jis turėtų susimokėti nemažą paveldėjimo mokestį, o šeimos nariams to daryti nereikia. Yra ir daugiau panašių niuansų“, – aiškino Jolanta.
Ir papasakojo istoriją apie dviejų garbaus amžiaus homoseksualių lietuvių porą, dėl kurios jai skauda širdį. Tie du vyrai tapo pora dar tarybiniais laikais, suprantama, savo santykius slėpė, ir kartu gražiai nugyveno kelias dešimtis metų. Dabar vienas jų turi rimtų problemų su sveikata, jam sunku orientuotis aplinkoje, o jo gyvenimo draugas jam teisiškai yra tarsi svetimas žmogus – iš esmės neturi teisės net jo lydėti pas gydytojus (tiesa, lydi, sakydamas, kad yra jo krikštasūnis). Prireikus tvarkyti laidotuvių, paveldėjimo reikalus vėlgi kiltų daug teisinių problemų.
„Maršistai“ vis aiškina, kad reikia apsaugoti tradicinę šeimą, na, bet kuo tai šeimai kenkia tiedu seneliukai, kurie negali net senatvės ramiai nugyventi?!“, – piktinosi Jolanta.
O ar ji už savo drąsias kalbas nesulaukia neigiamų žmonių reakcijų ir piktų komentarų? „Ne, nes homofobai labiausiai reiškiasi internete, bet aš nuo jų feisbuke esu apsivaliusi, jei kas ką negero parašo, iškart užblokuoju, nes nenoriu, kad mane dirgintų. Po to, kai pradėjau drąsiai reikšti savo nuomonę, nutrūko ir santykiai su kai kuo pažįstamų, giminių – bet jų vietoje atsirado žmonių, kurie savo pažiūromis man artimesni“, – sakė Jolanta.
O ką apie jos veiklą sako jos sūnus Dominykas? Pašnekovė atsakė, kad su juo tokiais klausimais jau beveik nediskutuoja, nes viską jaučiasi seniai apkalbėję. Tačiau ji neabejoja, kad jis tuo patenkintas – juk visiems vaikams norisi jausti tėvų palaikymą.
