Paklaustas, ar nepavargsta, jei visą dieną tenka daug bendrauti ir intensyviai gestikuliuoti rankomis, Paulius atsako, kad ne – kaip ir kalbantis žmogus nepavargsta kalbėti.
Nors ir negirdi, kalbėti pašnekovas gali, bet tą daryti viešumoje vengia – bijo, kad jo ištarti žodžiai, ypač kai kurie priebalsiai, nepažįstamiems žmonėms skambėtų pernelyg keistai. Su namiškiais Paulius bendrauja žodžiais, o jų tariamus žodžius jiems aiškiai artikuliuojant išskaito iš lūpų – bet nepažįstamus žmones iš lūpų suprasti jam sunkiau, juolab, kad daugelis jų nepratę bendraudami žiūrėti tiesiai į pašnekovą.
Su artimaisiais Paulius gestais nebendrauja – jo tėvai ir kiti artimieji yra girdintys, jie susikalba ir be to. Bet apskritai, pasak pašnekovo, išmokti gestų kalbą nėra sudėtinga. Tai, kaip seksis, priklauso ir nuo žmogaus rankų miklumo: tiems, kurių rankos „minkštos“, plastiškos, išmokti kalbos einasi lengviau, o tiems, kurių rankos „kietos“, judesiai labiau sukaustyti – sekasi sunkiau.
Na, o Paulius ne tik sėkmingai bendrauja su žmonėmis, bet ir „dainuoja“ gestais. Dar mokykloje jam buvo įdomu save išbandyti įvairiose veiklose. Viena iš jų – imitacinių dainų būrelis. Imitacinį dainavimą buvo apleidęs, kol studijavo, o baigęs mokslus, pradėjęs dirbti ir įsitraukęs į kurčiųjų veiklą sulaukė kvietimo prisijungti prie Kauno kurčiųjų centro kolektyvo „Skambanti tyla“. Su šiuo kolektyvu teko dalyvauti įvairiuose renginiuose.
Po to sekė kvietimas dalyvauti aktoriaus Dominyko Vaitiekūno kuriamame projekte „Mes taip nesitarėm“ kartu su kitais klausos negalią turinčiais žmonėmis.
„Muzikos aš negirdžiu, bet jaučiu vibracijas, turiu namie ir specialias ausines bei kolonėles. Jas kartais pasidedu šalia savęs, kad geriau įsijausčiau – žodžiu, muzikai nesu abejingas. O improvizuodami mes gilinamės į tekstą, įsiklausome į vibracijas, pajuntame ritmą ir dainas perteikiame savo judesiais, mimika, gestais – tai nėra tiesioginis dainos vertimas, bet tarsi jos meninė iliustracija“, – aiškino Paulius.
Kaip visa tai atrodo, žiūrovai galėjo pamatyti Kauno dramos teatre rugsėjo 24 d. Bilietai buvo išgraibstyti per keletą valandų. Šis pasirodymas tikrai įdomus ir girdintiesiems, kurie ir klausėsi muzikos, ir matė, kaip ją vizualiai perteikia negirdintieji.
Apkurto, kai buvo vaikas
Gimęs Paulius girdėjo kaip ir visi vaikai, pagal amžių pradėjo tarti pirmuosius žodžius. Būdamas mažas berniukas dažnai sirgo, jam dažnai būdavo skiriami antibiotikai. Kurį laiką tėvai nesuprato, kas nutiko, kodėl sūnus nustojo kalbėti.
Kai pradėjo lankyti darželį, auklėtojos pastebėjo, kad vaikas neatsisuka šaukiamas. Kauno klinikose buvo nustatyta, kad jis neprigirdi, tikėtina priežastis – gauti antibiotikai. Paauglystėje klausos likutis dar sumažėjo.
Dabar, jeigu aplinka labai triukšminga, Paulius lyg ir girdi kažkokį šurmulį, tačiau aiškiau atskirti garsus jam sunku, nepadeda nė klausos aparatas.
Tėvai vienturčiu sūnumi labai rūpinosi, sulaukusį 6 metų leido į specialų darželį Klaipėdoje. Paklausę surdopedagogės patarimo 7 metų berniuką atvežė į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrą. Čia vaikas mokėsi ne tik bendrųjų dalykų, bet ir kalbėti.
Paulius sakė, kad pradžioje gyventi vienam mokyklos bendrabutyje svetimame mieste buvo nejauku, bet gana greitai apsiprato. Netrukus išmoko ir skaityti bei rašyti – nors kurtieji ir negirdi, kaip kokia raidė tariama, jie rašto išmoksta pagal specialią metodiką.
Buvo daug šaunių mokytojų, kurie nuoširdžiai rūpinosi vaikais – gal dėl to užaugęs Paulius ir pats tapo mokytoju. Tiesa, tai – tik vienas iš jo darbų.
Auklėtojas ir viceprezidentas
Baigęs mokyklą Paulius įstojo į Kauno kolegiją studijuoti meninės dekoratyvinės plastikos. Jis prisipažino, kad nors nuo mažens buvo gabus piešimui, laisvalaikiu piešė nedaug ir į su tuo susijusius būrelius nesiveržė.
Tačiau studijuoti jam tikrai patiko, dėl to vėliau mokėsi magistrantūroje Vilniaus Dailės akademijoje, studijuodamas pasirinko stiklo apdirbimo specialybę ir dabar galėtų pagaminti vazą, vitražą ar įvairių papuošalų. Be to, Vytauto Didžiojo universitete jis įgijo pedagogo kvalifikaciją.
Dabar Paulius moko vaikus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dailės ir technologijų, taip pat yra vienos klasės auklėtojas – auklėtiniams jis padeda ruošti namų darbus, įgyti įgūdžių, reikalingų, kad būtų savarankiški.
Be to, kurčiųjų vaikų darželyje jis yra meninio ugdymo būrelio mokytojas, veda gestų kalbos pamokėles. Darbas su vaikais Pauliui labai patinka.
„Pradžioje, kai neturėjau patirties, dirbti mokykloje buvo kiek sudėtinga. Tačiau buvo gerų kolegų, kurie davė naudingų patarimų, ir įgavau didesnio pasitikėjimo savimi. Dabar su vaikais dirbu jau ketvirtus metus, užmezgėme gerą ryšį – man rodos, svarbu jais pasitikėti, tada ir jie pasitiki tavimi ir tave gerbia, be to, mes su vaikais kalbame įvairiomis temomis“, – sakė mokytojas.
Be darbo mokykloje bei darželyje, šį birželį jis pradėjo eiti Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidento pareigas. Čia P. Jurjonas tvarko įvairius reikalus, dalyvauja susitikimuose, atstovauja kurčiųjų teises, prisideda prie renginių bei mokymų organizavimo ar teikia rekomendacijas, kaip tinkamai pritaikyti aplinką kurtiesiems. Apskritai Pauliui norėtųsi, kad aplinka jiems būtų dar geriau pritaikyta, pavyzdžiui, kad televizijoje būtų kuo daugiau laidų su subtitrais ir (ar) vertimu į gestų kalbą, kad įstaigose kurtiesiems nekiltų problemų.
Kurtieji – žmonės, kaip visi
Pašnekovas gyvenimu nesiskundžia, sako prie jo prisitaikęs ir kiekvieną dieną randa kuo pasidžiaugti.
Na, būna momentų, kai, tarkim, gatvėje nepažįstamas žmogus kažko paklausia, o jis atsakyti negali. Bet jis gestais parodo, kad negirdi, ir stengiasi tą daryti draugiškai, kad klausiantysis nepasijustų nepatogiai.
„Požiūris į kurčiuosius ir aplinkos pritaikymas dabar daug geresnis, nei prieš kelis dešimtmečius. 1995 m. gegužės 5 d. gestų kalbą pripažino Lietuvos vyriausybė ir nuo tada į tokius žmones požiūris palengva keitėsi. Daugelis paslaugų dabar vis labiau prieinamos – tarkim, seniau negirdintis žmogus negalėdavo išsikviesti greitosios pagalbos ar policijos, o dabar skubią pagalbą numeriu 112 galima kviestis ir SMS žinute, be to, visa parą dirba budintis gestų kalbos vertėjas“, – paaiškino Paulius.
Jis patikino, kad kurtieji gali daryti viską, kaip ir visi žmonės. Kai kas nustemba, bet jie gali gauti vairavimo teises bei vairuoti automobilį. Gali keliauti į užsienį – pašnekovą kelionės labai džiugina. Kažkur nuvykus galima susikalbėti tarptautine gestų kalba (ji sąlyginai nesudėtinga ir jos galima gana greitai pramokti). Pats Paulius automobilio kol kas nevairuoja, nes nejaučia tokio poreikio. Bet kiek turėjo tikslų – tiek jų ir pasiekė.
„Noriu pabrėžti, kad kurtieji – tokie patys žmonės, kaip ir visi. Jie irgi gali mokytis, dirbti, džiaugtis gyvenimu ir mylėti. Ir mes su jumis tikrai galime bendrauti tarpusavyje – nors aš jūsų negirdžiu, tikrai yra būdų mums susikalbėti ir vienam kitą suprasti“, – gestais sakė pašnekovas.
