Svečius, išėjusi į koridorių, ponia Zofija smagiai sutiko pati, o susirinkę kaimynai ir giminaičiai netruko pridurti, kad senolė viską puikiai atsimena ir po butą dar suka savus kilometrus, tik į lauką jau neinanti.
Moteris iš tikrųjų gimė rugpjūčio 22-ąją, tik dokumentuose užrašyta gruodžio 26-oji. „Gyvenime visko buvo“, – sako Bazorų kaime penkių vaikų šeimoje augusi ir dabar jau viena likusi Z.Jablonskienė. Vyrą, sulaukusį 90 metų, ji palaidojo prieš dešimt metų.
Ponia Zofija pasakojo, kad yra dirbusi kolūkyje, siuvimo fabrike ir darželyje. Sklandžiai išvardijo ir kiek metų kuriame darbe: „Aštuoniolika kolūkyje, trejus siuvime, o darželyje – penkiolika metų.“ Dabartiniame lopšelyje-darželyje „Pušynėlis“ (tuomet jis vadintas pirmu) Z.Jablonskienė dirbo virėja. Gera šeimininkė buvusi, ir „Šimtalapius“ kepti mokėjusi, to išmokusi iš savo mamos.
Pyrago kepimo paslaptis ponia Zofija perdavė savo krikšto sūnaus Aleksandro Bagdonavičiaus žmonai Rozalijai. Šios keptas „Šimtalapis“ ir šįkart puošė garbingo jubiliejaus šventinį stalą.
„Su niekuo nesibariau, niekam blogo nelinkėjau, ir man turbūt niekas nelinkėjo…“ – gyvenimiška išmintimi dar pasidalija ponia Zofija, teigianti, jog nesitikėjusi sulaukti tiek metų.
Apie gydytojus ir sveikatą Zofijos kalba trumpa. Ir nors amžius daro savo, dažnai pas juos šimtametė sako nesilankanti. Kad būtų išrašyta reikiamų vaistų, pasirūpina slaugytojos.
Ir atsisveikino Zofija tuo nuolat sujaudinančiu, kaip kad moka vyresnės kartos žmonės: „Dovanokit, jei kas buvo ne taip…“ Tokiuose susitikimuose viskas būna taip. Net ir pokalbiai apie veido odą. Šimtametė Zofija sako jokių kremų ar muilų nenaudojanti. Veidą prausianti tik vandeniu.
Meras N.Cesiulis teiravosi, ar ponia Zofija dar padainuojanti. Sulaukęs atsakymo, jog pačiai jau per sunku, palinkėjo, kad padainuotų kaimynai. Ir nuskambėjo „Ilgiausių metų…“ Kaipgi kitaip, juk šiame name Z.Jablonskienė gyvena jau 48 metus.
