Gerumas traukia gerumą
Kunigas Algirdas Toliatas: „Šie metai man labai asocijuojasi su trapumu. Jis susijęs su tuo, kas vyksta Ukrainoje, Jeruzalėje ir visame pasaulyje – tie įvykiai primena, kokia trapi yra laisvė ir kaip svarbu statyti tiltus bei skirti laiko vieni kitiems. Juk kai viskas yra trapu, lengva sugriauti pagarbą ir pasitikėjimą.
Lietuvoje metai lyg ir nebuvo blogi, bet visur aplink tvyro tas trapumo pojūtis. Tai – iššūkis, kuriam reikėtų mobilizuotis, juk skausmingi įvykiai ne tik sukrečia, supurto, bet ir pažadina bei įkvepia žmones. Tad tai – ir išbandymų, ir galimybių metas. Labai tikiuosi, kad toks nelengvas laikas mums padės tapti vieningais ir stipriais kartu.
Esu girdėjęs gražų palinkėjimą, kad Kalėdos – tai šviesos šventė, o šviesa, pagal fizikos dėsnius, plečiasi, ji turi savybę išplisti nuo mažo taškelio. Tad labai norisi palinkėti sau ir kitiems, jog šventinis laikas padėtų mums peržengti per savo siaurus interesus ir statyti tiltus su kitais žmonėmis, šalimis ar institucijomis.
Ir tą darykime ne siekdami naudos sau, o neatlygintinai, dėl dovanos. Jei darome kažką, galvodami, kokią iš to turėsime naudą, viskas greitai pasibaigia, tampa stovinčiu vandeniu ir nėra srovės, kuri įkvėptų – o kai kažką darai nuoširdžiai, nes tau rūpi tavo aplinka, kaimynai, kiemas ir kiti kiemai, tuomet – čia kaip su besiplečiančia šviesa – tas nuoširdus rūpestis pritraukia ir kitus žmones. Gali atrodo, kad jei labai rūpinsiesi kitais, pats nieko neturėsi, bet išeina atvirkščiai – kuo nuoširdžiai dalinamės, tuo labiau pritraukiame kitus. Dosnumas gimdo dosnumą, gerumas – gerumą.
Man pačiam šie metai buvo labai darbingi, daug nuveikta fiziniame lygmenyje tvarkant Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią, pavyksta įkūnyti su jos atnaujinimu susijusias svajones, nors ir ne taip greitai, kaip norisi.
Veikiame ir dvasiniame lygmenyje – turime čia „Alfa“ kursą, skirtą tikėjimo patyrimui. Čia vyksta dvylika susitikimų – ir žmonės sako, kad tai juos tikrai paliečia, net keičia gyvenimą – mano širdis džiaugiasi tą girdint. Beje, vasario 1 d. pradėsime naują ciklą, kviečiu visus norinčiuosius prisijungti.“
Laukia rinkimų metai
Politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala: „Manau, šie metai Lietuvai iš geopolitinės perspektyvos buvo sudėtingi. Viena vertus, Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis – vyko NATO viršūnių susitikimas, mūsų šalis buvo pasaulio dėmesio centre, sulaukė tiek lyderių, kiek dar nebuvo sulaukusi vienu metu ir pasirodė sėkmingai bei pademonstravo, kad gali organizuoti tokio lygio renginius. Manau, tai tikrai įeis į mūsų ir į NATO istoriją ir tuo reikia pasidžiaugti.
Bet bendra situacija, kuri supa mūsų šalį ir mūsų regioną, lieka įtempta. Turbūt žlugo lūkesčiai, kad Rusijos agresija Ukrainoje greitai pasibaigs. Į kitus metus žengiame su šiek tiek daugiau pesimizmo dėl karo pabaigos nei pernai.
Tikiuosi, kad kitąmet mums pavyks sustiprinti savo saugumą – tai, kad Lietuvoje bus po truputį pradedama dislokuoti Vokietijos brigada, yra nepaprastai reikšmingas įvykis. Be to, labai svarbu išlaikyti bendrą Vakarų šalių paramą Ukrainai – manau, kad nepaisant to skepsio, kuris vis girdimas pastaruoju metu, palaikymo yra pakankamai, tiesiog reikia susitelkti ir tai paversti praktiškai įgyvendinamais sprendimais.
Galiausiai, be abejo, kiti metai bus labai gausių rinkimų metai – ne tik Lietuva, bet ir daug kitų pasaulio valstybių turės spręsti dėl vyriausybių ir prezidentų ateities, ir mums tai bus daug įtakos turėsiantis procesas, ypač JAV prezidento rinkimai.
Labai pesimistiškai į Ukrainos perspektyvas nežiūriu, vis tik šalis ginasi ir net jeigu kontrataka šių metų antroje pusėje nedavė tokių rezultatų, kokių tikėjomės, esama padėtis nėra pats blogiausias scenarijus iš tų, kurie buvo prognozuoti. Dabartinė padėtis yra pakankamai stabili ir leidžianti vis dar tikėtis, kad Ukraina pasieks užsibrėžtus tikslus, bet, aišku, tai nebus lengva. Žlugusios iliuzijos, kad viskas baigsis labai greitai, tebūnie kaip šaltas dušas mums visiems, neleidžiantis užsnūsti, pavargti ir sutelkiantis ateities veiksmams.
Manau, šiemet mūsų šalis įrodė, kad gali susitelkti priimdama svarbius sprendimus nacionaliniu lygiu, susijusius su saugumu, taip pat tarptautinėje arenoje priimta sprendimų, kurie prisidės prie ilgalaikio Lietuvos saugumo užtikrinimo. Turbūt svarbiausia, kad kitąmet neužmirštume, jog turime ne vien svarstyti, ką sąjungininkai turi padaryti dėl mūsų, bet ir galvoti, kuo patys galime prisidėti prie savo saugumo stiprinimo. Jeigu nuo to atsispirsime, sprendimai bus priimti ir galiausiai valstybė sustiprės.
Tikiuosi, kad su tokiomis nuotaikomis ir žengsime į ateinančius metus – nebūsime pesimistiški, bet konstruktyviai svarstysime, kaip įveikti iššūkius.
Man pačiam šiemet irgi netrūko įvairių iššūkių, bet aš juos stengiuosi paversti galimybe tobulėti ir augti, mokytis, įgyti naujų žinių.“
Ne visi tėvai geriausiai išmano, ko reikia vaikui
LR vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė: „Metai nebuvo lengvi, mūsų sritis apskritai nėra lengva ir kiekvieni metai turi savų iššūkių, vieni kartojasi, kiti atsiranda naujai. Iš besikartojančių iššūkių tai – įvairios tėvų skyrybos, smarkiai paveikiančios vaikus, o nauji klausimai buvo susiję, pavyzdžiui, su kovidu ar migrantais.
Šiemet sulaukėme daug diskusijų dėl paauglių psichotropinių medžiagų vartojimo, kai išaiškėjo problemos, susijusiomis su rūkymo priemonėmis, turinčiomis narkotinių priemaišų. Žinoma, negalime sakyti, kad narkotikų mūsų valstybėje iki šiol nebuvo, bet keitėsi vartojimo vietos ir tai plėtėsi į mokyklas, tapo labai prieinama visiems. Pradžioje nemažai mokyklų nenorėjo bendradarbiauti, teigdamos, kad pagrindinė jų misija – vaikų mokymas, bet jau atsiranda supratimas, kad reikia rūpintis ir kitkuo.
Taip pat šiemet aktuali tema – įtraukioji mokykla, juk kasmet į ją ateina vis daugiau vaikų su įvairiais poreikiais. Bene problematiškiausia sritis – vaikų su elgesio ir emociniais sutrikimais integravimas, čia svarbus ir specialistų trūkumas.
Visus šiuos klausimus po truputį sprendžiame. Būna, kad užgriūva lavina, kaip kad su migrantais, kai sunku susigaudyti, kaip elgtis, o paskui palengva viskas susidėlioja.
Bendrai pažvelgus, situacija taisosi, nuo 2010 m., kai pradėjau eiti savo pareigas, daug dalykų pasikeitė į gera. Tik vaikai neturi laiko laukti pokyčių 2–3 metus, jiems sprendimų reikia čia ir dabar.
Iš kitų metų tikiuosi racionalumo ir kuo sėkmingesnio bendradarbiavimo tarp institucijų – kai jos pasitiki viena kita ir bendradarbiauja, tada ir pasiekiamas rezultatas. Taip pat norėtųsi, kad kai kurie tėvai neužsiimtų savigyna, sakydami, kad jie geriausiai išmano, ko reikia jų vaikui – nebūtinai kiekvienas tą geriausiai žino, kartais tikrai verta gauti papildomos informacijos, įgyti naujų žinių – jų prireikia ne tik darbe, bet ir šeimoje.
Man šie metai buvo labai darbingi ir racionalūs, judėjome į priekį, viskas, rodos, buvo pakankamai gerai.“
Vargstančiųjų vis dar daug
Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė: „Mums kiekviena diena bėga su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, o jų poreikiai labai skirtingi. Praeitų metų pabaiga ir šių pradžia buvo paženklinta sukilusiais energetinio skurdo rodikliais, kai žmonėms reikėjo skirti konkrečią paramą, kol baigsis šildymo sezonas, ar padėti susigaudyti su esama informacija.
Panašiai ir šį rudenį – keitėsi tvarka, grąžintas turto vertinamas skiriant kompensaciją už šildymą, o žmonės nežino apie galimybę gauti kompensaciją išimties tvarka, tad teko garsiai apie ją kalbėti ir lydėti žmones į savivaldybes, kad jie galėtų pasinaudoti skiriama parama.
Dar pastebime – tai tęsiasi keletą metų – kad ypač svarbu mažinti technologinę atskirtį regionuose, ypač dabar, kai daugelis paslaugų skiriama internetu. Vyresnio amžiaus žmonėms tai sudėtinga, dėl to su jaunimo pagalba mokėme žmones naudotis internetu kompiuteryje ar internete, prisijungti su elektronine bankininkyste, prisiregistruoti, kur reikia, ir pan.
Tęsiame kasmetines iniciatyvas, aštuntą kartą su Lietuvos advokatūra organizavome nemokamų teisinių konsultacijų teikimą gyventojams, nes teisinio raštingumo stoka taip pat būdinga daliai visuomenės. Yra didžiulė skolininkų problema – skolų turi maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas.
Šių metų antra pusė atnešė skaudžių žinių apie vaikų netektis, kurios parodė, jog Caritui, ir ne tik jam, svarbu galvoti apie pagalbos šeimoms plėtros galimybes, ieškoti, kas padėtų mums atpažinti, kuriose šeimose kyla problemų dėl priklausomybių, psichikos sveikatos problemų, socialinių įgūdžių stokos ir pan.
Dar vienas šių metų akcentas – savanorystė. Mūsų šalyje šiemet, kaip ir pernai, jaučiamas didesnis žmonių įsitraukimas, prie kurio prisidėjo karas Ukrainoje. Tai juntama ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose, kartais įsitraukia ir visos šeimos. Iš viso turime 4500 savanorių, per mūsų organizaciją pagalbos sulaukia apie 40 000 Lietuvos ir 25 000–30 000 Ukrainos žmonių.
Be abejo, statistika liūdina: kas penktas žmogus Lietuvoje patiria įvairias skurdo formas.
Iš kitų metų tikėčiausi, kad Caritui pavyks tęsti darbus ir veiklas, kurias tęsiame daug metų (kitąmet organizacija minės atkūrimo nepriklausomoje Lietuvoje 35-metį). Tikiuosi, kad ir toliau sėkmingai teiksime pagalbą tiems, kam reikia, nepritrūksime savanorių bei rėmėjų.
Kiti metai bus įdomūs, bet išbalansuojantys, juk laukia net treji rinkimai – neabejoju, kad tai palies kiekvieno kasdienybę. Tai kelia ir nerimą, nes rinkimų šviesoje gali būti besistengiančių pasinaudoti vargstančiais žmonėmis.
Man pačiai šie metai buvo intensyvūs, nes visuomenėje didelis pagalbos poreikis, taip pat metai pilni dėkingumo ir solidarumo – Lietuvoje žmonės tikrai empatiški, norintys ir galintys rūpintis vieni kitais, o liekančių už borto, nepastebimų žmonių vis mažiau. Tiesa, dar reiktų pastangų, kad žmonių nerūšiuotume, nesvarstytume, reikia jiems pagalbos ar ne, gal jie patys kalti dėl to, kas nutiko. Ir pati nuolat stengiuosi, kad priimčiau savo širdimi kiekvieną sutiktąjį.“
Viltingai nuteikė viena TV laida
Rašytojas, režisierius Vytautas V.Landsbergis: „Lietuvos gyvenimas, be abejo, buvo besąlygiškai susijęs su įvykiais Ukrainoje – iš vienos pusės, galime didžiuotis, matydami, kiek daug žmonių padėjo ukrainiečių pabėgėliams, remia šią šalį per įvairius fondus, ir kartu galime matyti atsiveriančią takoskyrą, kartais net labai baugią, kai atsiranda kitaip manančių žmonių, netgi atvirai pareiškiančių apie tai, kad okupacijos atveju išduotų savo šalies žmones.
Viltingas dalykas man pasirodė neseniai Rasos Tapinienės laidoje matytas partijų vadovų gebėjimas susitarti – aš taip laukiau, kada jie susės ir karo akivaizdoje pradės kalbėti į vienus vartus, ne lyginsis, kuris geresnis, o sutars, kad yra rimta bėda ir reikia priimti sprendimus dėl šauktinių, pasirengimo karo grėsmei ir pan. Ir tąsyk visi sutarė – kai tankai netoli, žmonės jau susimąsto. Matyt, lietuviai bręsta, auga ir mokosi susikalbėti.
Labai norėtųsi, kad ši patirtis persikeltų į kitus metus, ir Prezidentas įsilietų į šį sutarimo ieškančių žmonių būrį.
Taip pat manau, kad ir kiti metai bus labai susiję su situacija Ukrainoje – mes turime nepavargti, nenusivilti, rūpintis ir savo psichika. Nuovargis jaučiamas, žmonės pradeda nematyti prasmės, kai kurių būsena apskritai sudėtinga, juk iškart po kovido peršokome į karo situaciją. Bet lengviau, kai gyveni ne tik sau, matai ne tik savo bėdas.
Pats vasarą dalyvavau stovyklose, kur su atvykusiais ukrainiečių našlaičiais kūrėme filmus. Teko girdėti iš vieno vaiko lūpų, kad jo tėtis žuvo kare, bet, kaip rodo statistika, santykis yra 1:6, vadinasi, nukauti ir šeši priešai. Tokia baisioji karo pusė, išgirsta iš vaiko lūpų, pastato tave į vietą – supranti, kaip mes gerai gyvename, turėdami prabangą spjaudyti vienas į kitą.
Man pačiam šie metai buvo labai derlingi. Svarbiausias metų įvykis buvo filmas „Poetas“, kuris gerai pasirodė ir tarptautiniuose festivaliuose, sulaukė daug žiūrovų Lietuvoje ir sukėlė daug diskusijų, ko ir buvo siekta. Iki šio filmo ėjau ilgą gyvenimo atkarpą, o dabar jaučiu ramybę, kad partizanų tema pasakiau daugmaž viską, ką norėjau.
Dar šiemet pasirodė mano režisuotas dokumentinis filmas apie Mikalojų Vilutį „Homo Vilutis“ – tai vienas mėgstamiausių mano šiuolaikinių kultūros personažų, dailininkas, mąstytojas, žavi asmenybė, kokių norisi matyti tamsesniais laikais.
Taip pat šiemet išėjo mano knyga „Pokalbiai su Tėvu“ – tai mūsų pasikalbėjimai vakarojant virtuvėje apie Dievą, mirtį, žmones ir daugelį kitų dalykų, apie kuriuos seniau vis neturėdavome laiko pasikalbėti. Nemažai ir koncertavau su žmona Ramune ir sūnumi Jonu, juk, kaip sako mano tėvukas, kai negalime susikalbėti – reikia dainuoti (tai tinka ir tuomet, kai nesusikalbi pats su savimi).“
