Tai susiję su T.Schweigerio patyčiomis ir įsiūčio proveržiais jo naujausios kino juostos „Manta, Manta – antra dalis“ („Manta, Manta – Zwoter Teil“, 2023 m.) filmavimo aikštelėje. Su pernelyg dideliu darbuotojų krūviu, smurtu ir tuo, kad jis galėjo būti girtas.
Išvada: dauguma apklaustųjų nepastebėjo bendros baimės atmosferos. Bet liko nenuginčijamas faktas, kad akivaizdžiai nekontroliuojamas T.Schweigerio alkoholio vartojimas ne kartą sukėlė sunkumų.
– Daugiau nei šešis mėnesius buvote dingęs iš viešumos. Ką veikėte šį laiką? – T.Schweigerio paklausė Vokietijos žurnalistai.
– Daug mąsčiau, kalbėjau su draugais ir pradėjau gydymosi kursą.
– Filmavimo aikštelėje praėjusiais metais buvo darbuotojų, kurie jūsų bijojo. Esate tironas, pone Schweigeri?
– Kaltinimas mane skaudžiai paveikė. Niekam nereikia manęs bijoti. Esu draugiškas žmogus.
– Bet sakoma, kad daugelis matė jus kitokį.
– Buvo darbuotojų, kurie tai patyrė. Bet tikrai nedaugelis. Jei būčiau tironas, tie patys žmonės su manimi nebedirbtų. Draugai man jau anksčiau sakė, kad galiu būti bauginantis. Dabar stengiuosi toks nebūti.
– Kaip režisierius, pagrindinis aktorius ir scenaristas viename asmenyje turite didelę galią. Ar neišpuikote?
– Nevaikštinėju po filmavimo aikštelę vaidindamas bosą. Toks nesu, myliu savo komandą. Bet filmų kūrimas nėra demokratinės sistemos išraiška. Negali būti šimto žmonių, priimančių kūrybinius sprendimus. Vienas privalo filtruoti idėjas ir nuspręsti, kas bus įgyvendinta.
– Bet taip, kad kiti imtų jo bijoti?
– Esu žmogus, kuris daro klaidų. Nesu tobulas. Būna situacijų, kai sprogstu, nes esu nekantrus. Bet aš už tai ir atsiprašau. Savo vaikams visuomet sakiau, kad daryti klaidas – žmogiška. Bet už savo klaidas turi atsakyti, atsiprašyti ir stengtis jų nebedaryti.
– Kas atsitiko kuriant pastarąjį jūsų filmą?
– Filmuodami „Manta, Manta II“ susidūrėme su sunkiomis gamybos sąlygomis. Kai kurias pareigas teko eiti žmonėms, kurie niekada anksčiau su manimi nedirbo.
– Teigiama, kad vieną darbuotoją pasiuntėte atnešti dėžę alaus. Sakoma, kad jai grasinote: „Jei alus nebus šaltas, nusuksiu tau galvą.“
– Vertindamas tai dabar suprantu, kad galima taip interpretuoti, bet pasakiau tik juokais! Ir taip suprato daugelis filmavimo aikštelėje. Dažnai pažeriu posakių per daug apie tai nemąstydamas. Apgailestauju, kad taip nutiko, nes ši darbuotoja man visada patiko. Tačiau alus buvo ne man. Tai buvo rekvizitas. Jo reikėjo scenai, kuri matoma ir filme.
– Dar pakalbėkime alkoholio tema. Ar tai buvo didžiulė problema?
– Buvo situacija, kai dėl alkoholio vartojimo nebuvau toks, koks esu iš tikrųjų. Bet tuo metu nenorėjau to suvokti. Tada buvau įsitikinęs, kad galiu filmuoti.
– Ar tai lėmė ir alkoholis?
– Taip, žinoma. Mano gyvenime mažai to, kas man sukelia tiek euforijos ir laimės kaip filmo kūrimas. Kai filmuoju, dažnai man užtenka tik 2–3 valandų miego. Mano draugai sako: „Tilai, juk tai nežmoniška!“
Bet tiesa, kad filmavimo aikštelėje visada mielai išgerdavau taurę vyno, kai jaučiau, jog įveikiau savo sudėtingas vaidybos scenas. Ir tuo viskas baigdavosi.
Niekada nesu praleidęs filmavimo dienos, niekada nevėlavau ir visada mokėjau savo tekstą. Bet „Manta, Manta II“ filmavimo aikštelėje išgėriau daugiau nei anksčiau. Manau, tai buvo laipsniškas procesas.
– Atrodo, kad dažnokai kaip reikiant prisigerdavote.
– Ne, tai buvo tik kartą ir mano viešbutyje. Filmas „Manta, Manta“ buvo mano, kaip kino žvaigždės, karjeros pradžia. Ir kelią į ją atvėrė prodiuseris Peteris Zenkas, režisierius Wolfgangas Buldas ir operatorius Rolandas Willaertas.
Jie man, jaunam aktoriui, daugiau nei prieš 30 metų davė pagrindinį vaidmenį. Už tai esu jiems dėkingas iki šiol. Dėl to norėjau visus tris įtraukti kviestiniam pasirodymui į filmo tęsinio scenarijų. Vakarą iki jų pasirodymo trijulė atėjo į mano viešbučio kambarį.
Paskendome prisiminimuose, gėrėme. Kažkuriuo metu jie išėjo, jau buvo vėlu, o aš buvau tikrai girtas.
– Tuomet nuėjote miegoti?
– Deja, ne. Labai norėjau užbaigti redaguoti sceną, prie kurios dirbau, kol jie dar nebuvo atėję. Galvojau: liko dar 4–5 valandos, kol vėl reikės keltis, tai lengvai padarysiu. Bet kažkuriuo metu „filmas“ nutrūko.
– Kas buvo toliau?
– To nebeprisimenu. Iš pasakojimų žinau, kad turbūt bandžiau atidaryti savo kambario duris. Net nežinau, kaip atsidūriau lovoje. Tik prisimenu, kad skambėjo žadintuvas, ir aš, pagiringas, bet kupinas entuziazmo, pašokau ir palindau po lediniu dušu.
Tuo metu, kai įėjo mano vairuotojas ir pasakė, kad turime važiuoti, pasirodė filmo gamybos vadovas: „Tilai, tokios būsenos šiandien negali filmuoti.“
Atsakiau: „Turiu mažai parako, bet filmuoti galiu. Ką tu čia šneki?“ Nustūmiau jį į šalį, ir vairuotojas atvežė mane į filmavimo aikštelę. Pakeliui dar trumpam sustojome įsipilti degalų.
– Manau, kad kalbate apie benziną.
– Sąmojinga įžvalga. Žinoma, benzino. Jei būčiau sėdėjęs prie vairo, o policija būtų sustabdžiusi, mano drąsa būtų kaipmat išgaravusi. Bet vis tiek jaučiausi taip, kad galiu filmuoti.
– Taip jaučiasi daugelis girtų ir jie klysta...
– Tai tiesa. Iš automobilio paskambinau net „Constantin Film“ vadovui Martinui Moszkowiczui ir pasakiau: „Ei, Martinai, čia vienas kažką išsigalvoja ir nenori man šiandien leisti filmuoti! Bet aš galiu.“ M.Moszkowiczas atsakė: „Esi girtas ir negali filmuoti.“ Tuo pokalbis baigėsi.
– Kai atvykote į filmavimo vietą, gamybos vadovas atsisakė jus įleisti į vieną paviljonų, kur tą dieną turėjo būti filmuojama scena.
– Tada dar pagalvojau: „Kas jis toks? Juk išvažiavome pirmi?“ Bet jis veikiausiai mus pralenkė, kai pylėmės degalus, – atminkite, benziną. Jis norėjo mane apsaugoti ir turėjo drąsos man priekaištauti. O kaip pasielgiau aš? Daviau antausį, nors šį žmogų labai gerbiu ir man su juo malonu dirbti ir bendrauti!
Tuo metu įsikišo mano sūnus ir mane atitraukė. Bet ir ant jo supykau: „Ei, ar tu gali džiaugtis savo tėvu? Aš noriu tik filmuoti! Aš galiu filmuoti!“ Tai buvo katastrofa, dėl kurios man ir dabar gėda, už kurią esu atsakingas tik aš vienas.
– Ar dažnai filmavimo metu buvote tokios būsenos?
– Tik kartą, kaip jau sakiau. Išgėriau daugiau nei paprastai. Bet jei kiekvieną rytą į filmavimo aikštelę būčiau atėjęs visiškai girtas, kaip buvo kalbama, niekada nebūčiau galėjęs sukurti „Manta, Manta II“. O filmas puikiai pavyko. Patikėkite, nėra taip paprasta iš 210 minučių sumontuoti dviejų valandų trukmės filmą, kuris būtų toks sėkmingas.
– Kada tapo tikrai aišku, kad alkoholio vartojimo nebesuvaldote?
– Per daugelį metų šia tema turėjau daug pokalbių su savo vaikais, draugais, tėvu ir motina, kol jie dar buvo gyvi. Jie buvo susirūpinę, kad per daug geriu. Aš niekada taip nemaniau.
Bet visiems pasakiau: „Noriu sulaukti senatvės. Nesirūpinkite. Aš vis dar dirbu.“ Dabar žinau, kad šią temą stūmiau nuo savęs, nes mėgstu gerti alkoholį. Vartojimas darėsi vis labiau laipsniškas, paskui praradau kontrolę. Po to visuomet labai gėdijausi, norėjau gyvas prasmegti į duobę ir iš jos niekada neišlipti. Prisiekiau sau: tai man daugiau niekada nepasikartos. Ir tai vėl atsitiko.
– Ar dar prisimenate savo pirmąjį nuopuolį?
– Mano pirmasis „filmas“ nutrūko per Berndo Eichingerio gimtadienį. Tuo metu buvau 31 metų ir pirmą kartą gyvenime gėriau degtinę. Gėriau kaip vandenį, nes neturėjau supratimo apie jos poveikį. Ir tada „trenkė“. Kitą rytą atsibudau ir nežinojau, kaip atsidūriau lovoje. Visiems buvo linksma, išskyrus mane. Kelias savaites jaučiausi prastai.
– Kino prodiuseris B.Eichingeris jums buvo didelis pavyzdys, globėjas ir artimas draugas. Bet ir vyras, kurio draugijoje buvo daug išgeriama.
– O, taip. Anuomet buvo kiti laikai. Tada dar nebuvo „Code of Conduct“ – Elgesio kodekso. Berndo rengiamuose „Oskaro“ vakarėliuose jis kartais per kambarį sviesdavo vieną ar du garsiakalbius. Anuomet visiems buvo smagu. Niekas nesiskundė.
– Ar dabar kartais nesijaučiate iškritęs iš laiko?
– Iš tikrųjų kino industrijoje visada buvau pašalinis.
– Jūsų filmai į kino sales sutraukė beveik 90 milijonų žiūrovų. Nieko Vokietijoje nelydėjo tokia sėkmė.
– Taip, tai tiesa.
– Dabar, žvelgdama į jus, kultūros ministrė Claudia Roth sako: „Patriarchalinių patyčių laikai turėtų baigtis.“
– Neseniai ir vienas darbuotojas man atsiuntė tokį informacinį biuletenį. Jis atėjo iš kažkokio Kino sąjungos vaikino. Tai buvo raginimas užtikrinti, kad pasaulis pagaliau sužinotų, kokia kiaulė tas Tilas Schweigeris. Absoliutus anonimiškumas esąs garantuotas. Ten buvo rašoma: „Padėkite mums šį dinozaurą išmesti į istorijos sąvartyną.“
– Ką pagalvojote?
– Šis laiškas man pasirodė klastingas. Tarsi norėta sukurti įspūdį, kad aš ir Harvey Weinsteinas esame išdrožti iš to paties medžio. Juk H.Weinsteinas – nuteistas prievartautojas.
– To niekada nepadarėte?
– Ne. Priešingai, paskatinau daug karjerų tiek priešais kamerą, tiek už jos. Tuo be galo didžiuojuosi, daug labiau nei savo pasiekimais. Bet kokiu atveju man apmaudu, kad esu lyginamas su tokiu kaip H.Weinsteinas. Kiekvienas, kuris tyčia daro kažką panašaus, nori man pakenkti.
– Jau 6 mėnesius gydotės pas Florianą Holsboerį, žymųjį Miuncheno psichiatrą. Kas galiausiai paskatino ieškoti pagalbos?
– Vaizdo įrašas „Instagram“, kurį įkėliau girtas. Kai save pamačiau šios visiško kontrolės praradimo būsenos, tai labai prislėgė. Tuomet pagalvojau: „Tu ne toks, Tilai. Nejau tu toks idiotas? Kaip tau gali tai atsitikti?“
– Kur buvote, kai įkėlėte šį vaizdo įrašą?
– Su keliais draugais savo vasarvietėje Maljorkoje. Buvau pakilios nuotaikos, nes „Manta, Manta II“, nepaisant daugelio pesimistinių prognozių, lydėjo milžiniška sėkmė. Populiariausių filmų sąraše jis užėmė pirmąją vietą. Buvau be stabdžių ir vėl per daug išgėriau.
– Ką terapijos metu sužinojote apie save ir savo požiūrį į alkoholį?
– Tai, kad nebegaliu prarasti kontrolės.
– Ar esate alkoholikas?
– Ne. Mano gydytojas profesorius F.Holsboeris paaiškino: alkoholikas yra tas žmogus, kurio kasdienybę lemia stiprus potraukis vartoti alkoholį. Be to, kai jis nustoja gerti, maištauja jo kūnas.
Tai abstinencijos požymiai su prakaitavimu, drebuliu, nemiga, baimės būsenomis. Blogiausiu atveju – kliedesys ir traukuliai. Tokių požymių neturėjau. Stengiamės, kad nebeprarasčiau kontrolės. Tai puikiai sekasi jau pusę metų, bet privalau būti atsargus.
– Nejaugi reikėjo nuopuolio, kad atsikvošėtumėte?
– Gal taip ir yra. Esu ekstremalus žmogus. Tėvas man visada sakė: „Tilai, tu gali būti toks drausmingas! Dėl vaidmens filme numeti dešimt kilogramų ir be problemų atsisakai alkoholio. Kodėl tau nepavyksta sustoti po dviejų taurių?“ Aš visą laiką save apgaudinėjau. Man ką tik sukako 60 metų. Nebenoriu gaišti laiko, trokštu tapti geresniu žmogumi.
– Ar nebūtų paprasčiau atsisakyti alkoholio?
– Pasitikiu profesoriaus F.Holsboerio patarimu. Jis kupinas pasitikėjimo, kad apsispręsiu ir laikysiuosi sveiko saiko. Konkrečiai – dvi taurės ir gana. Jei po antros baltojo vyno taurės dar noriu trečios, ją pakeičiu kuo nors kitu – guminukais ar vaniliniais ledais. Ir taip elgtis man pavyksta...
Parengė Ona Kacėnaitė
