Eglė Kernagytė prisiminė vaikystę: po pamokų važiuodavo pas močiutę klausytis istorijų

Visi jos seneliai gyveno Vilniuje ir ji labai pavydėdavo vaikams, kuriuos vasarą tėvai išveždavo į kaimą. Užtat ji su seneliais daug bendravo ir turėjo šiltą ryšį.

Tiksliau, ji bendravo su dviem močiutėmis. Lyg pro miglą atsimena ir vieną senelį, mamos tėtį, kuris išėjo, kai ji buvo visai maža: „Vėliau mama vis sakydavo, kad jis buvo labai geros širdies žmogus.“

Senelio iš tėčio pusės ji visai nematė, bet žino, kaip jis mirė. Aleksandras Kernagis buvo aktorius ir režisierius. Sakoma, kad dažno aktoriaus svajonė – gyvenimo pabaigos sulaukti tiesiog scenoje. Beveik taip ir nutiko Aleksandrui – spektaklio metu teatro grimerinėje jam sustojo širdis. „Netrukus kiti aktoriai scenoje kaip tik turėjo apraudoti mirusį herojų – ir jie ten iš tikrųjų verkė, apverkė mano senelį“, – pasakojo Eglė.

G.Kernagienė taip pat buvo aktorė. Kai Eglė buvo nedidelė, močiutė dar vaidindavo tuometiniame Akademiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras). „Tėvai, kai kažkur išvykdavo, mane dažniausiai palikdavo pas močiutę Gražiną. Mes su ja vis keliaudavome į teatrą, aš žiūrėdavau vaikiškus spektaklius. Močiutė tada vaidino spektaklyje „Vėjo botagėlis“, kurį kone mintinai mokėjau. Be to, buvo labai įdomu, nes man leisdavo pavaikščioti po teatro užkulisius, užsukti į grimerinę, visos dekoracijos buvo mano išlandžiotos ir iščiupinėtos. Dramos teatro kvapas man visuomet liko vaikystės kvapu, tik dabar po remonto jo beveik nebelikę“, – pasakojo Eglė.

Su močiute Gražina jos turėjo ir kitų veiklų – pavyzdžiui, smagu būdavo sėsti į antrą troleibusą – kiek atsimena, kažkodėl visuomet pasirinkdavo antrą numerį – ir apvažiuoti visą ratą.

Rytais močiutė bei kartu su ja dar gyvenusi teta Rasa leisdavo mergaitei mašinėle sumalti kavą, tai atrodė labai smagus užsiėmimas (šiuolaikiniams vaikams tokia pramoga turbūt būtų nelabai suprantama).

„Dar močiutė kepdavo tokius sausainius-pirštelius, ant kurių viršaus užberdavo cukraus, o jų tešla būdavo nesaldi – taigi močiutė man visada leisdavo nuvalgyti nuo sausainių cukrų, o pati prie kavos valgydavo likusiąją, nesaldžią dalį. Na, močiutės yra močiutės – labai mylinčios, leidžiančios šiek tiek daugiau nei tėvai, ir anūkai jas labai myli (kaip ir mano bei brolio sūnūs myli mano mamą)“, – sakė pašnekovė.

Tiesa, močiutė kartais ir pasibardavo, bet nepiktai – kai anūkė saujomis iš sekcijoje stovinčio indo valgydavo kitą saldėsį, kurį vadindavo cukarikais. Tai buvo apelsino žievelės, kurias ilgai virdavo vandenyje su cukrumi ir paskui išdžiovindavo.

Saldumynus Eglė tikrai mėgo – močiutės brolis gyveno JAV, ten nukeliauti anksti gavo galimybę ir jos tėtis – tad kažkas iš ten parvežė rožinės spalvos sirupo skrandžiui. Eglė kartais slapčia tų vaistų palaižydavo – jie buvo saldūs, be to, labai viliojo jų rožinė spalva.

G.Kernagienė mėgdavo pasakoti istorijas apie teatrą, kurių atsiminė daugybę. Paauglystėje Eglė neretai su klasės drauge po pamokų važiuodavo tiesiai į močiutės namus sostinės centre, Kaštonų gatvėje, kur klausydavosi jos pasakojimų.

„Tą vietą mes vadinome tiesiog Kaštonais. Seniau, kai buvo gyvi abu seneliai, ten buvo tikra Vilniaus bohemos susibūrimo vieta, juk jie abu buvo aktoriai, o jų namai – netoli teatro. Aš to nemačiau, bet girdėjau nemažai pasakojimų“, – sakė Eglė.

Dabar ant to namo kabo memorialinė lenta, bylojanti, kad tame name gyveno ir savo kūrybinį kelią pradėjo atlikėjas Vytautas Kernagis.

Kuo dirbo kita jos močiutė Zuzana, laidų vedėja jau gerai nepamena, bet atsimena, kad jos darbovietė buvo dideliame pastate netoli Kalvarijų turgaus, o ant darbo stalo stovėjo mėlyna spausdinimo mašinėlė – ten užsukusiai anūkei labai patikdavo maigyti jos klavišus.

Dar močiutė Zuzana turi sodą šalia miesto, tačiau jis asocijavosi su darbu. Užtat ten Eglė užsidirbo bene pirmuosius savo pinigus – kartu su pusbroliu bulvių lauke rinkdavo kolorado vabalus, paskui močiutė juos suskaičiuodavo ir sumokėdavo tuomet dar rubliais (brangesni būdavo suaugę dryžuoti vabalai).

Žiemos šventes šeima švęsdavo kartu – pirmąją dieną visi susirinkdavo Kaštonuose, antrąją važiuodavo pas močiutę Zuzaną. „Ir dabar šventes mes, likusieji iki šiol, švenčiame kartu pas mano mamą jau su savo vaikais. Mūsų šeimoje tas ryšys visuomet buvo labai svarbus, tikiuosi, kad jo reikšmę pavyks perduoti ir savo vaikams. Tėtis savo atsiminimuose, kurie sudėti į knygą, yra pavadinęs savo mamą „britva“ – ji išties buvo aštraus charakterio, bet vienas iš jai svarbiausių dalykų buvo aplink save suburti šeimą“, – sakė E.Kernagytė.

***