Apie savo ir mamos išgyvenimus Vilius jautriai rašo savo tinklaraštyje https://ogenskas.lt/. Štai kaip jis pasakojo apie prieš dešimtmetį, kai pats dar studijavo universitete, jo mamą užklupusių bėdų pradžią: „Kaip tik turėjau chirurgijos praktiką, kai eidamas per ligoninės koridorių prie mamografijos (krūtų rentgeno) kabineto netikėtai pamačiau savo mamą. Ji sėdėjo susirūpinusi, bet pamačiusi mane šyptelėjo ir pamojavo lyg niekur nieko. Atsisukęs dar kartą pamačiau vėl nuliūdusį jos veidą.
Toliau sekė kiti tyrimai, visa diagnostika ir procedūros, ir paaiškėjo galutinė diagnozė – krūties vėžys, ketvirta stadija. Net taikant gydymą penkių metų išgyvenamumas siekė vos 3 procentus.“
Visgi moteriai pasisekė patekti tarp tų laimingųjų ir ligą įveikti, t..y., pasiekti remisiją.
Gydymas, kaip ir dažnai tokiais atvejais, buvo sudėtingas. „Operacijos, chemoterapija, spindulinė terapija. Nuslinkę plaukai. Žaizdos nuo radiacijos. Visiškas išsekimas. Pirmais gydymo metais ji buvo sunkiai atpažįstama. Net nebuvo panaši į žmogų. O man prieš akis visada stovėjo tie trys procentai statistikoje. Kančia jos veide. Kančia mano viduje. Kartais galvodavau – greičiau jau viskas baigtųsi. Nors būtų ramu. Daug kartų galvoje sukdavau jos laidotuvių vaizdus. Tačiau laidotuvės taip ir neįvyko“, – prisipažino sūnus.
Visgi jo mama buvo kovotoja. Sūnų stebino, kaip ji sugebėdavo tarp chemoterapijos seansų savaitgaliais vis išskristi į Milaną, Barseloną, Paryžių ar kitą miestą, ironiškai vis klausdama: „Įdomu, ar čia paskutinė mano kelionė?“
Ina liko dirbti, nors ir gavo neįgalumą. „Niekada nepamiršiu, kai laukdama eilėje prie chemoterapijos kabineto besitaisydama peruką (labai juokingai su juo atrodė) paklausė savo daktarės: „O kiek laiko čia užtruksim? Nes man reikia į darbą“. Šalia sėdinti irgi chemijos laukianti moteris neteko amo: „Jūs dar dirbate?“ „Aišku. O ką dar veikti? Gailėti savęs?“ – su nuoširdžia nuostaba atsakė mano mama“, – atsiminė sūnus.
Žinojo sūnaus herojų vardus
Vilius tinklaraštyje gražiai pasakojo ne tik apie mamos kovą su liga, bet ir apie ją pačią. „Ji visada kažką veikia ir niekada negali nusėdėti vietoje. Nemačiau jos darant tik vieno darbo vienu metu. Daug kalba. Mėgsta pasakoti istorijas, ypač apie savo nuotykius jaunystėje. Mėgsta ir klausytis istorijų. Vaikystėje ji turėjo kantrybės išklausyti visų mano pasakojimų. O aš irgi daug kalbu. Labai. Ji mokėjo drakonų kovos veikėjų vardus ir kiek stadijų turi super sajanai. Palaikė mano paaugliškas madas ir pati man pirko pankiškus drabužius. Nepamiršdavo pridėti – „Aš irgi paauglystėje maištavau“. Tada sekdavo istorija apie jaunystę.“
Be to, sūnus gyrė mamos profesinius pasiekimus. „Ji puiki gydytoja, kartu su ja atlikinėjau praktiką ligoninėje ir mačiau kaip ji dirba – tikra profė. Prieš atlikdama procedūras juokauja, plepa, tačiau atėjus laikui dirbti kaip mat pasikeičia – surimtėja, susikaupia, atrodo tampa kitu žmogumi ir staiga – vėl juokauja ir plepa apie beleką.
Niekada nesureikšmino fakto, kad yra gydytoja ir gelbėja gyvybes. Sakydavo – „Taigi tų gydytojų kaip prišikta, toks čia ir nuopelnas“. Dėl to aš irgi niekada nesureikšminau savo specialybės. Negalvojau, kad esu kažkuo ypatingas, visada mokiausi itin pagarbiai bendrauti su savo pacientais. Mama visada kartodavo, kad gydytojai dirba pacientams, o ne rodo savo žinias. Ji mėgsta kartoti savo mamos, mano močiutės, išugdytą požiūrį į pacientus. „Oj tie mano ligoniukai“, – sakydavo močiutė“, – pasakojo Vilius.
Be to, jo mama turi ir rimtą hobį – rašymą. Ji yra išleidusi ne vieną pasakų knygą vaikams, ne kartą važiavo jų pristatyti ir dalyti autografų, nors to ir nesureikšmindavo.
Ir kovotojai pavargsta
Taigi pastarieji keli metai Inai buvo sąlyginai ramūs – ji dirbo, rašė, na, ir kartais lankydavosi ligoninėje palaikomosios chemoterapijos bei atlikti tyrimų, kurių rezultatų visa šeima laukdavo su nekantrumu ir nerimu. Paprastai išgirsdavo, kad viskas gerai. Iki šio rugsėjo – Vilius kaip tik buvo susilaukęs sūnaus, kuriam tebuvo porą savaičių, kai sulaukė mamos žinutės, kad liga atsinaujino.
Dabar Inai vėl taikoma spindulinė terapija ir planuojama skirti naują cheminių vaistų rūšį. „Lyg ir nieko ypatingo. Bet yra vienas BET. Vaistas, kurį nori skirti Inai, yra Lietuvoje neregistruotas ir nekompensuojamas ligonių kasų. Jį tektų pačiai pirktis iš užsienio ir toks gydymo kursas, priklausomai nuo veiksmingumo ir trukmės, gali kainuoti daugiau nei 50000 eurų. Ir tai be jokių garantijų, jog padės“, – konstatavo sūnus.
Ir pridūrė, kad ir kokia kovotoja būtų jo mama, kad ir kaip stengtųsi išsaugoti gerą nuotaiką ir maskuoti nerimą, dabar kartais jos veide atsispindi baimė ir neviltis. Dabar ji jaučiasi nusilpusi, nedirba, nors pašneka, kad grįžti į darbą norėtųsi.
Kviečia prisidėti prie linkėjimų
Kurį laiką sūnus svarstė, ką daryti, kaip padėti mylimam žmogui, kai situacija tokia sudėtinga. Vertindamas situaciją kaip psichiatras jis supranta, kad reikia susidaryti kuo realistiškesnį sudėtingos situacijos vaizdą ir suprasti, kad ne viską gyvenime gali kontroliuoti. Svarbu atskirti, ką tu gali padaryti, kad būtų geriau, o su kuo telieka su tuo susitaikyti.
Tiesa, svarbus ir tikėjimas, kad viskas bus gerai – juk mediciniškai įrodyta, kad nerimas didina kortizolio kiekį kraujyje, o tai silpnina imunitetą.
Bet ko konkrečiau griebtis, kai artimam žmogui labai sunku, o tu nė nežinai, kokiais žodžiais į jį kreiptis? Galiausiai Vilius apsisprendė: „Nieko nesakęs savo mamai, paskatintas ir padrąsintas savo žmonos, nusprendžiau palinkėti Inai sveikatos. Tiesiog kviečiu visus žmones, pažįstamus ir nepažįstamus, gimines, draugus, kolegas, mano mamos pacientus ar atsitiktinius skaitytojus palinkėti Inai sveikatos. Žodžiais ar pinigais. Ar viskuo kartu.
Ina yra žmogus, dėl kurio verta stengtis visiems.
Palinkėti Inai sveikatos žinute ar eurais kviečiu čia.“
Sūnus neslėpė, kad jau sulaukė ne tik daug gražių linkėjimų, bet ir apie 8000 Eur gydymui – suma atrodo nemaža, bet pinigų vaistams reikės gerokai daugiau. Vaistus reikės pirkti, kai bus baigta dabar taikoma spindulinė terapija, o tai, tikėtina, nutiks sausio mėnesį.
Paklaustas, kaip į gražią jo iniciatyvą reagavo mama, Vilius atsakė, kad ji apie tai perskaitė feisbuke (jeigu būtų pasakęs, ką planuoja, anksčiau, būtų prieštaravusi). Ji labai nustebo ir sakė, kad jaučiasi keistai – juk iki šiol buvo nepratusi rodyti savo silpnumo. Bet ant sūnaus nepyko – tikriausiai jai žmonių noras padėti suteikė vilties.
