Du aukštųjų mokslų diplomus – matematikos ir biologijos įgijęs P.Kazickas taip pat yra apsigynęs gamtos mokslų daktaro laipsnį.
Kai nutarė imtis pirmagimio, metukų laiko anūko Vincento priežiūros, P.Kazickas turėjo sustabdyti savo profesinę veiklą. Tuo metu vyras dirbo „Sodroje“. Anais laikais toks sprendimas daug kam skambėjo neįprastai.
Nuo vienerių iki trijų metų prižiūrėjęs vyriausios dukters Elzės sūnų Vincentą (17 m.), po to P.Kazickas tokiu pačiu principu prižiūrėjo ir jo sesutę – dabar jau keturiolikametę Teresę. Daug padėjo ir jaunesniajai dukrai Kotrynai, auginant Ūlą (8 m.) ir Bartą (6 m.).
Dabar Petro dėmesys sutelktas į penkiametį Elzės sūnų Bernardą. Anūką senelis kasdien po pietų parsiveda iš darželio, namuose užmigdo ir pabūna su juo iki vakaro, kol iš darbo grįžta tėvai.
Jaunatviškumu ir energija trykštantis vilnietis nuovargiu nesiskundžia. Jam laikas praleistas su anūkais ne pareiga, o didelis malonumas.
„Penkias dienas per savaitę į vyriausios dukters namus keliauju iš ryto kaip į darbą, bet man tas gyvenimo neapsunkina, priešingai jaučiuosi reikalingas, praskaidrinu kasdienybę. Prižiūrėti vaikus nėra našta, svarbu juos mylėti ir mokėti sudominti“, – sakė P.Kazickas, kurio dėka anūkai anksti išmoko skaityti.
Taip pat Petras dėmesingas ir kitiems vaikams. Porą metų prieš pandemiją jis skubėdavo į du sostinės vaikų darželius, kur savanoriškai „dirbo“ pasakų seneliu.
– Kodėl ryžotės išeiti anūko priežiūros atostogų?
– Sprendimas buvo priimtas iš racionalių paskatų. Dukra turėjo neblogą darbą ir su vaiku namuose praleidusi vienerius metus, svarstė ką daryti toliau. Elzė paskaičiavo, kad likti namuose pagal tuometinius įstatymus jai finansiškai labai nuostolinga. Pagalvojau ir pasakiau – taigi aš galiu. „Sodroje“ kolegės moterys mane suprato ir palaikė, su vyrais buvo visaip.
Tais laikais dirbantiems seneliams už anūkų priežiūrą nebuvo mokamos išmokos. Dabar – kas kita.
Pirmagimį anūką Vincentą prižiūrėjau nuo metų iki trejų. Tada trumpam grįžau į darbą, o vėliau ėmiausi prižiūrėti ir Vincento seserį Teresę.
Kai jaunesnioji dukra Kotryna pagimdė pirmagimę Ūlą, ateidavau tuomet, kai reikėdavo padėti. Taip pat buvo ir jos sūnumi Bartu. Važinėdavau pas juos į namus, kol vaikai pradėjo lankyti mokyklą.
Šiuo metu ant mano pečių gula penkiamečio Bernardo priežiūra. Anūkas lanko darželį, bet ten nenori miegoti, o namuose lengvai užmiega. Jis atsigula, aš įsitaisau šalia, paduodu savo dešinę ranką ir jis man delne suka žiedą, kairę ranką lengvai uždedu ant krūtinės, kad jaustų mano energiją ir saugumą, tada pašnibždom seku pasaką. Dar nespėju jos pabaigti, o vaikas jau miega. Kai Bernardas atsikelia, mūsų laukia įprasta veikla – valgome, žaidžiame, skaitome, geru oru einame pasivaikščioti. Iš mokyklos grįžta vyresnieji anūkai, jiems pašildau valgyti, aptariame dienos įvykius ir laukiame po darbo grįžtančių tėvų. Dešimtą valandą pas juos nuvažiuoju, o vakare tarp šešių ir septynių grįžtu namo.
– Užsiminėte, kad anūkus ne tik čiūčiavote, migdėte, sekėte pasakas, žaisdavote, bet ir skaityti anksti išmokėte. Ar lengvai jums tai pavyko?
– Vincentas pradėjo skaityti ketverių metų ir kelių mėnesių. Viename psichologiniame straipsnyje buvau skaitęs, kad ketverių metų vaikas labai susidomi raidėmis, todėl neįkyriai jam galima padėti jas išmokti.
Išbandėme visokius skaitymo pradžiamokslius, bet niekas netiko. Kol į rankas nepateko Astos Kisielienės knyga „Labas, raide“. Ten viskas išdėstyta vaikui suprantama, paprasta kalba. Žodžiai sudaryti iš dviejų skiemenų, sakinys iš trijų žodžių. Nesunkiai anūkas pradėjo skaityti ir pats tuo džiaugėsi. Teresė skaityti išmoko būdama beveik penkerių. Ji labai mėgdavo kartoti tai, ką vyresnis brolis daro. Vincentas jau buvo mokyklinukas ir turėjo užduotų perskaityti knygų sąrašą. Taip pat ir sąsiuvinį, kur trumpai parašydavo apie kiekvieną knygą.
Jo sesė jau buvo išmokusi skaityti, rašė spausdintinėmis raidėmis. Nenorėjau jos mokyti rašyti prieš mokyklą, kad neiškreipčiau rašto. Rugsėjo pirmąją mokytoja vaikams liepė atsinešti kokią nors mėgstamą knygutę, kurią jau yra pabandę ir skaityti. Teresė kitą dieną atsinešė knygutę ir sąsiuvinį su perskaitytų knygų sąrašu bei aprašymais. Visi buvo labai nustebę. O man paglostė širdį, kad pastangos pasiteisino. Bernardui dabar pusšeštų, jis skaito įvairias knygutes pasirinktinai.
– Kai kurie tėvai įsitikinę, kad sunku ikimokyklinuką prikalbinti mokytis raidžių, skaityti. Kaip prikalbindavote anūkus praleisti laiką prie knygos?
– Namuose turiu apie penkis tūkstančius knygų. Tarp jų yra daug pasakų knygų. Anūkams skaitydavau, jiems labai patikdavo, klausydavo net išsižioję. Paskui ir patiems rūpėdavo tas knygas paimti, pavartyti. Kol, kaip sakiau, atradome puikų skaitymo pradžiamokslį. Kai vaikams pavykdavo kažką perskaityti, jie entuziazmu užsidegdavo ir norėdavo išmokti kuo daugiau, kad galėtų pasigirti iš darbo grįžusiems tėvams.
– Iš kur tokia meilė vaikams, jų supratimas, kantrybė?
– Dar ankstyvoje jaunystėje, galvodamas apie būsimą šeimą, norėjau turėti penkias dukras. Pas tėvus augome dviese su jaunesniu broliu ir aš labai norėjau sesutės. Prašiau mamos, kad pagimdytų seserį, žadėjau ja rūpintis, keisti palutes, migdyti, vežioti vežimėliu. Bet mama sakė, kad jai jau per vėlu. Tada savo svajonę pradėjau sieti su dukterimis. Svajojau apie penkias, bet džiaugiuosi, kad yra ir dvi.
– Kokie jausmai užplūdo, kai gimė pirmoji duktė ir kai gimė pirmasis anūkas?
– Kai gimė Elzė, jau buvo praėję septyneri metai nuo mūsų su žmona Silva vestuvių. Dukrytė buvo labai laukta, norėjau ją pamatyti gimusią, bet tada į ligoninę neleisdavo tėvų. Buvau pasiryžęs iki antro ar trečio aukšto užlipti lietvamzdžiu, kad bent akies krašteliu pažiūrėčiau į mažylę, bet žmona atkalbėjo, sakė nugriūsi, dar ką susilaužysi. Paskui, kai parvežė naujagimę į namus, ilgą laiką nakčiai prie savęs statydavausi jos lovytę. Tai – buvo svajonės išsipildymas. O kai anūkas gimė irgi skraidžiau kaip ant sparnų. Iki metų važinėjau pas dukrą padėti, paskui išėjau vaiko priežiūros atostogų.
– Kaip tapote pasakų seneliu vaikų darželiuose?
– Anūkė pradėjo lankyti darželį „Baltų šalelė“, dukra užsiminė, kad jie ieško senolio, kuris kelias valandas per savaitę užsiimtų su vaikais. Pagalvojau kodėl gi nepabandžius? Juo labiau, kad žinau daug pasakų, moku daug vaikiškų eilėraščių. Paskui pakvietė ir į darželį Šeškinėje. Tai į vieną darželį eidavau pirmadienį, į kitą – penktadienį. Porai valandų iš ryto.
Vaikams pasakodavau legendas, senovinius lietuvių papročius, mindavome mįsles. Iš namų atsinešdavau eilėraščių knygų. Juokaudamas sakau, kad iš skaičių kombinacijų, gal tik durų kodą atsimenu, nes atminty nėra nei vieno telefono numerio. Tačiau užtenka eilėraštį du kartus perskaityti ir visam gyvenimui lieka.
Kai pasakodavau, stengiausi, kad būtų juokinga ir nebandydavau nieko pagražinti. Pavyzdžiui, pasakojau, kaip vaikai Lietuvoje gyveno, kai nebuvo televizoriaus. Arba daug kas nežino kodėl Joninių naktį yra šokinėjama per laužą. Ogi todėl, kad senos bobos raganos pasiverčia jaunomis mergelėmis ir nuėjusios prie laužų vilioja jaunikaičius, prašydamos, kad jas vestų. Vaikinas, jeigu mergina jam patinka, pakviečia kartu šokti per laužą. Ugnis sudegina kerus. Jeigu šoki su paprasta mergaite, tai kitoje laužo pusėje su tokia pačia ir nusileidi, o jeigu ji yra apkerėta, tai kitoje laužo pusėje pasirodo raganos pavidalu. Vaikai mielai klausydavosi visokių istorijų.
Kai kurie mažiukai dar nepripratę atsiskirti nuo mamų, verkdavo. Aš paimdavau verkiantį ant rankų, nešiodavau, glostydavau nugarytę ir dainuodavau: „Nemune ledai išplauks, obelys pabals, parymok manę palauk prie baltos obels...“. Vaikas per kelias minutes nurimdavo, mama tarpdury parodydavo iškeltą nykštį. Paskui su tais vaikais tokie draugai pasidarydavome, kiekvienas vis ant kelių norėdavo atsisėsti. Vienas atlėkdavo pasėdėti, po to kitas, visi netilpdavo, nes daugiau kaip trijų vaikų negalėdavau pasisodinti. Kai kurios mamos pasakodavo, kad vaikas labai laukia penktadienio, noriai keliasi, skuba rengtis, nes darželyje bus senelis. Gilindamasis į visokius psichologinius straipsnius, viename jų perskaičiau, kad vaikus reikia pamokyti ir negražių dalykų, tik negalima nepadorių. Tai sukūriau tokią dainelę: „Boružėlė septintaškė ojojojojoi, ant asfalto snarglį taškė ojojojojoj...“ . Dainelė labai patiko ir vaikams, ir auklėtojoms, o viena mamytė sakė: „Seneli, kai susėdame su draugėmis prie kavos puodelio, tai pirmiausia sudainuojame šitą dainelę“.
Džiaugdavosi širdis matant, kad vaikai manęs laukia. Ta veikla suteikė gyvenimui prasmės ir didžiulio pasitenkinimo. Pasakų seneliu darželiuose buvau iki pandemijos, gal būčiau ateidinėjęs ir po to, bet darželių darbuotojos saugojo mane, kad neužsikrėsčiau.
– Esate biologas, gal anūkams ir kitiems vaikams apie gamtą, žvėrelius papasakojate?
– Žinoma, pasakodavau ir pasakoju apie medžius, paukščius, žvėris, skruzdėlynus. Dar būdamas mažas įkišdavau į skruzdėlyną pirštus, kai skruzdė atsistodavo ant užpakalinių kojų, atsargiai paimdavau ją už galvos ir uodegą laižydavau. Skonis rūgštus, bent skanu. Dešimt metų dirbau Jėzuitų gimnazijoje biologijos mokytoju, tai su vaikais apvažiavome visus nacionalinius parkus, draustinius, gaudydavau gyvates, žalčius, driežus. Ir vaikus prie skruzdėlynų nuvesdavau, parodžiau kaip tą rūgštumą palaižyti. Kartą klasės ekskursiją lydėjo ir keli tėvai, tai jie baisiai stebėjosi ko tie vaikai strimgalviais nulėkė prie skruzdėlyno ir sutūpę kažką daro.
Esu išleidęs knygelę apie rečiausius pasaulio žinduolius, 2000 metais parašiau biologijos vadovėlį aštuntai klasei.
Labai myliu šunis, kates. Lauke negaliu ramiai praeiti pro šeimininko vedamą šunį, turiu paglostyti pakalbinti. Ir pro vaikus gatvėje negaliu ramiai praeiti. Juokauju, kad iš pirmo anūko išmokau tarptautinę kūdikių kalbą. Buvau skaitęs, kad norint, jog vaikas greičiau išmoktų kalbėti, nuo šešių mėnesių šnekinat reikia atkartoti jo tariamus garsus, tačiau juos perdaryti taip, kad išeitų tikras žodis. Tad gatvėje sutiktus mažylius visada pakalbinu, pajuokinu, pasakau kokį eilėraštuką, pasaką.
Tėvams papasakoju teoriją, internete perskaičiau, kaip sužinoti kokio ūgio vaikas bus suaugęs. Mergaitę reikia išmatuoti 6 mėnesių ir padauginti iš 2. O berniuką reikia išmatuoti sulaukusi 24 mėnesių ir padauginti iš 2. Kodėl toks skirtumas? Nes mergaitės sparčiai auga iki pirmų mėnesinių, po to augimas sulėtėja, o berniukai atvirkščiai – iki pirmos brandos auga lėtai, o paskui tiesiog šauna į viršų. Aš septintoje klasėje per 9 mėnesius užaugau 14 centimetrų. Buvau kaip kartis – ilgas ir liesas. Į mokyklą ateidavo gydytoja patikrinti mokinių sveikatos. Ji išsigando mano plonumo ir pasakė, kad turiu iškart suvalgyti trečdalį duonos ir trečdalį sviesto. Padariau kaip liepė. Atsipjoviau plačią duonos riekę, užsidėjau storai sviesto ir suvalgiau. Kaip aš vėmiau nuo riebalų pertekliaus, buvo baisu. Galvoju geriau būsiu liesas, bet nebevemsiu nuo šitos idiotiškos duonos su sviestu.
– Esate mažų vaikų auginimo specialistas, daug psichologinės literatūros perskaitėte. Gal pasidalintumėte kai kurios įžvalgomis?
– Prieš išeidamas prižiūrėti pirmo anūko kelis kartus perskaičiau knygą „Ankstyvojo ugdymo vadovas“, kurioje pasakojama apie vaikų raidą nuo gimimo iki trijų metų. Užsieniečių, ypač amerikiečių psichologų neskaitau, nes ten prirašyta visokių nesąmonių. Viename amerikiečių straipsnyje buvo parašyta, kad vaikas gimsta tam, kad absoliučiai sujauktų tėvų gyvenimą. Galvoju, kokia kvailystė. Iš tiesų, juk vaikas gimsta, kad įprasmintų gyvenimą, suteiktų džiaugsmo. Kito amerikiečių psichologo straipsnyje buvo parašyta, kad trijų metų vaikas turi turėti savo kambarį ir visą laiką miegoti savo lovytėje. O jeigu naktį verkdamas braunasi pas tėvus, duris reikia užrišti virve ir neįleisti.
Kai dabar iš Amerikos pasigirsta, jog mokinys atėjo į mokyklą ir nušovė kelis žmones, sakau, kad jam, tikriausiai, kai buvo trys metai, tėvai miegamojo duris užrišinėdavo virve. Kai mano dukra pasiguosdavo, kad jai baugu, sakydavau gulkis tarp manęs ir mamytės, miegok čia ramiai.
O pagrindinis patarimas – reikia būti šalia vaiko ir kuo daugiau jam skirti dėmesio.
– Ar esate kada nors sulaukęs neigiamų vertinimų dėl didelio atsidavimo anūkams?
– Kai buvau išėjęs vyriausio anūko priežiūros atostogų, kalbėjau per radiją. Ten žmonės galėjo skambinti ir išsakyti nuomonę. Vienas pašnekovas paskambinęs pareiškė, kad tėvai patys turi auginti savo vaikus. Bet juk aš vaikų iš tėvų nepasiimu ir niekur neišsivežu, juos prižiūriu tik, kol tėvai darbe. Ir į vaikų auginimą nesikišu.
Teko iš vieno vyro, kuris pats neturi vaikų, išgirsti: „Ar tau reikėjo baigti du aukštuosius, apsiginti disertaciją, kad dabar vaikams užpakalius plautum?“. Tokiems iškart stengiuosi atsikirsti. Tada paklausiau: „O tu, ką nekakojęs užaugai? Niekini savo tėvus, kurie tau užpakalį plovė?“ Jis bandė aiškinti, kad taip nevyriška. Taigi paklausiau, kas jo manymu yra vyriška. Sakė, kad pats mašiną susiremontuoja. Paaiškinau: „O man už penkių šimtų metrų esantis autoservisas sutaiso. Aš po purvina mašina nelendu“.
Kartą poliklinikoje laukiau dukters, kuri pas gydytojus atvežė Teresę. Sėdžiu laukiamajame ir vartau nuo staliuko pasiėmęs „Mamos“ žurnalą. Ten radau straipsnį apie aštuonių mėnesių vaikų auginimą, kaip tik ir anūkei tiek buvo. Atėjo iš lauko mamytė su vaikeliu, atsisėdo ir paklausė ką skaitau. Pagalvojau koks kieno reikalas, bet atsakiau, kad skaitau ką geba aštuonių mėnesių vaikas, nes kaip tik tokio amžiaus yra mano anūkė. Dar pridėjau, kad buvau pirmasis Vilniuje senelis, kuris buvo anūko priežiūros atostogose. O moteris tik persimainė ir sumanė pasišaipyti: „Tai gal jūs ir žindymo kursus lankėte?“ Nepasimečiau ir atrėžiau: „Taip, lankiau. Ir kokių įdomių moterų sutikau“.
– Kaip vertinate gajų vaikų ir paauglių domėjimąsi informacinėmis technologijomis?
– Vyriausias anūkas Vincentas namuose daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Žada savo gyvenimą ateityje sieti su informacinėmis technologijomis. Aš niekada nedraudžiau domėtis šiuolaikinėmis naujovėmis. Neseniai mažajam Bernardui tėvai nupirko paprastą telefoną, jis mamai du karus per dieną į darbą paskambina, vakarais – man į namus. Telefone mėgsta klausyti vaikų radijo, mes dažnai kartu klausome, man irgi labai patinka. Anūkas nėra per daug įsitraukęs į kompiuterinius žaidimus, pažaidžia kažkiek ir toliau užsiima kita veikla.
– Ar turite išsaugojęs anūkų dovanėles?
– Turiu įvairaus amžiaus tarpsnio anūkų piešinių. Trečiokė Ūla lanko M.K.Čiurlionio menų mokykloje dailę, tai ji nupiešė mano portretą. Gražus, pasikabinau ant sienos.
Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.
