Susitikimuose su vaikais kūrėja atsako į visus klausimus, nesaugo savo paslapčių. Gal tai ir yra paaiškinimas, kodėl jos knygos vaikams per daugybę metų neprarado populiarumo, o autorė šią savaitę buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus?
Lapkritį 80-ąjį gimtadienį atšventusią V.Palčinskaitę norėtųsi palyginti su visame pasaulyje populiariausia vaikų rašytoja švede Astrid Lindgren (1907–2002).
Žvelgiant vaiko akimis abiem galima besąlygiškai pasitikėti ir net mylėti, nes Astrid buvo artima lyg padykusi močiutė, o Violeta yra miela, linksma, išsiblaškiusi, visai tokia pati kaip ir daugelis... mažųjų. Na, ir kas, kad poetė sukaupusi gyvenimiškos patirties, bet širdyje ji geraširdė lyg vaikas, ne paslaptis, kad ir jai nutinka vaikiškų nuotykių.
Astrid vaikystėje lyg jos knygos herojė Pepė Ilgakojinė laipiodavo po medžius, gimnastikos salėje palubėje vaikščiodavo storais šildymo vamzdžiais, tapusi mama irgi nenustojo žaisti su sūnumi ir dukra – sykį parke šliuoždama žemyn link kanalo persiplėšė suknelę ties sėdmenimis, tad atžalos susiriesdamos juokėsi, kai reikėjo eiti namo.
V.Palčinskaitės vaikystė taip pat buvo smagi, o sulaukusi solidaus amžiaus irgi išlaikė žaismingumą. Kai paklausiau, ar miesto kalnelius apklojus sniegui norėtų rogėmis nuo vieno jų nusileisti, kaip tai daro daugybė vaikų, jos knygų skaitytojų, poetė nesutriko.
Tik ji mieliau ne nusileistų, nes turėdama omenyje savo amžių pabijotų pargriūti ir susilaužyti koją, o neatsisakytų, jei kas nors pasiūlytų patempti ją rogėmis per sniegą.
Lapkričio 20-ąją užgriuvę sveikinimai jubiliejaus proga rašytojai pasirodė lyg vasaros griaustinis – nors daugelis žinojo, kad ji gimtadienių nešvenčia ir mieliau pamini knygų išleidimą, tądien skambučiai netilo, į namus plaukė gėlės.
– Apie ką tądien, lapkričio 20-ąją, galvojote? Kaip jautėtės? – paklausiau V.Palčinskaitės.
– Tą dieną neturėjau kada gvildenti savo minčių, buvo netikėtas sveikinimų ir skambučių antplūdis. Man tai buvo lengvas šokas, nes visur skelbiuosi, kad nešvenčiu gimtadienių. Bet džiaugiausi ta diena.
– Vaikystėje turbūt, kaip ir kiekvienas vaikas, laukdavote gimtadienių?
– Be abejo, nes turėjau mylinčius tėvus. Buvo kiti laikai, nebuvo tokių žaislų, to, ką vaikai turi šiomis dienomis. Bet tėvai buvo labai išradingi.
Tėvas gimtadienio proga visada iš kartono išpjaustydavo svečiams – kiemo draugams, tėvų draugų vaikams – karūnas. Jas kiekvienas užsidėdavome ant savo galvelės, visi buvome karalienės, karaliai, princesės.
Valgydavome skanų tortą, nes vieno mano vaikystės draugo tėvelis buvo garsus Kauno konditerininkas, tad, aišku, tortai buvo pasakiški.
Be to, konditerininkas smagiai sugebėdavo apgauti vaikus – iškepdavo pyragaičių, kurie atrodydavo kaip sumuštiniai su dešra, kumpiu. Ant stalo pamatę tokį reginį vaikai pradėdavo verkšlenti: „Mes valgyti nenorime, mes norime saldumynų.“ O atsikandus tokio sumuštinio paaiškėdavo, kad tai – įstabiausias pyragaitis Žemėje.
– Ar prisimenate dovanas?
– Tai kaladėlės, kokie nors saldumynai, bet dažniausiai – knygelės.
– Vaikystė turbūt jus ir įkvėpė rašyti eiles mažiesiems?
– Tėvai mėgo išdaigas – su tėvu žaisdavome indėnus, miegamajame statydavome palapinę, į kurią aš nešdavau duonos, pyrago, kol galiausiai įsiveisė pelės ir dėl to mama pasiuto, liepė viską užbaigti.
Užtat žaidžiant man būdavo beprotiškai linksma!
Kai ūgtelėjau, gal dėl to, kad skaičiau knygeles, netyčia pasakydavau vieną kitą žodį sau, ir pasigirsdavo, kad tie žodžiai turi sąskambį – jie netikėtai susirimuoja. Tai man pasirodė labai įdomus žaidimas, pradėjau ieškoti žodžių, kurie panašiai skambėtų. Tai buvo tik žaidimas.
Pati treniravausi nežinodama, kam ir kodėl, kas čia vyksta. Taip atsirado pirmas eilėraštis apie paukščių lesyklėlę. Tada magėjo ir kitą sukurti, nors nelabai supratau – ką. Man tada buvo devyneri ar dešimt metų. Paskui vaikiškus eilėraščius pradėjo spausdinti tuomečiai leidiniai „Lietuvos pionierius“, „Moksleivis“.
Prisimenu, parsinešiau vyšnios šakelę į namus, pamerkiau, ji pražydo. Žinoma, parašiau ketureilį apie tą šakelę, išsiunčiau į vaikišką laikraštėlį, jį išspausdino.
Dėl ko tas pasitikėjimas labiau išdygo – ar dėl to, kad pražydo vyšnios šakelė, ar kad tą ketureilį išspausdino? Tuomet viskas atrodė kitaip, niekada nebuvau susireikšminusi, nes viskas prasidėdavo nuo žaidimo.
Kai mokiausi Kauno Jono Jablonskio septynmetėje mokykloje, rašyti mane skatino lietuvių kalbos mokytoja Monika Dundulienė. O žurnale „Moksleivis“ dirbo rašytojai, todėl džiaugiausi, kai Janina Degutytė (1928–1990) palydėjo pirmą pluoštą jau šiek tiek rimtesnių eilėraščių spaudos puslapiuose. Man tai buvo didelė paskata.
– Pašaukimą pajutote vaikystėje, bet kaip jį išsaugojote būdama suaugusi? Juk eilėraščius vaikams rašote iki šiol.
– Išleidau šešias eilėraščių knygas ne vaikams. Bet tuo metu rašė tokie iškilūs poetai kaip Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuri man turėjo didelę įtaką, draugavome iki paskutinių jos gyvenimo dienų. Tuo metu rašė Vladas Šimkus (1936–2004), kiek vėliau Sigitas Geda (1943–2008).
Ir aš pagalvojau, kad taip gerai kaip jie niekada neparašysiu, tad vėl man reikia persiorientuoti į poeziją vaikams.
Man tarsi atrodė, kad čia yra dar ką veikti. Man, miesto vaikui, labai trūko miesto poezijos, miesto atributų, metaforų ir aš pasinėriau į tą veiklą.
Kai klausia skaitytojai, kodėl rašau eiles, atsakau, kad kiti baigę tam tikrus mokslus susiranda rimtus reikšmingus darbus, o aš nieko kito taip ir neišmokau, tai rašau jums eilėraščius.
– Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą, tad nenuostabu, kad tokį darbą dirbate.
– Bet negaliu sakyti, kad mokslus baigiau, – mane iš paskutinio kurso išmetė, nors mokiausi labai gerai.
Tais laikais daug priežasčių nereikėjo. Aš jau buvau ištekėjusi, daug kas manęs nemėgo, nes jau buvau išleidusi pirmą knygą „Žemė kėlė žolę“ (1961 m.), po to išėjo antra knyga „Akmenys žydi“ (1963 m.), o aš vis dar buvau studentė. Vienas dekanato vadovų man pasakė, kad tokią kaip aš tyčia išsiųs purvo pabraidyti – į praktiką kaimo mokykloje.
Kadangi ką tik buvau ištekėjusi ir vyras pianistas, kompozitorius Julius Andrejevas (1942–2016) buvo Vilniuje, jaunatviškai pasiutau ir pasakiau: „Aš tyčia nevažiuosiu.“ Ir neišvažiavau. Dar mane kvietė prorektorius, siūlė imti akademinių atostogų, bet aš pasakiau, kad nesergu ir atostogų neimsiu.
Buvo kurso draugų, kurie skundė, kad esu bloga komjaunuolė, nors jais buvome visi, norime ar nenorime.
Turėjau kurse vieną tikrą draugę Saulę Jurgaitę, su kuria draugaujame ir dabar, nors ji kiek laiko gyvena Kanadoje. Mes su ja labai gerai mokėmės. Bet buvo tokių studentų, kurie eidavo į dekanatą pas profesorių Joną Balkevičių (1923–2000) ir skųsdavo: „Šitos dvi „Neringos“ kavinėje sėdi ir gauna penketus, o mes kalame bibliotekose ir mūsų pažymiai prasti.“ Dekanas, nestokojęs humoro jausmo, pasakė: „Gal keiskite mokymosi vietą, eikite ir jūs į „Neringą“?“
O „Neringoje“ galėjai už keletą kapeikų kavos išgerti, be to, jeigu ten sutikdavome savo profesorius, jie mus visuomet pavaišindavo, nors to nesiekdavome.
Nors J.Balkevičius buvo puikus žmogus, tuo metu ir patys geriausi universiteto dėstytojai buvo pašalinti už netinkamas pažiūras. Ir mane pašalino. Vėliau negrįžau studijų baigti, niekada to diplomo nepasigedau.
O geriausią reabilitaciją įgavau, kai buvęs aukštojo mokslo ministras Henrikas Zabulis (1927–2010), kuris man dėstė lotynų kalbą, paprašė, kad suredaguočiau jo išverstą romėnų poeto Gajaus Valerijaus Katulo poeziją.
Mane kompleksai užplūdo: „Dėstytojau, juk žinote, kad mane pašalino iš universiteto, aš neturiu teisės redaguoti.“ O dėstytojas irgi turėjo humoro jausmą: „Aš nežinau, kad jūs pašalinta iš universiteto.“ Juokas pro ašaras.
O juokingiausia man buvo tai, jog šeimoje niekam nesakiau, kad mane ištiko tokia nelaimė, ir rytais dėl viso pikto išeidavau iš namų tarsi eičiau į universitetą. Ir vieną rytą sutikau Algimantą Baltakį (1930–2020), kuris tiesiai paklausė: „Kur tu slankioji po miestą, o tavęs visur ieško Rašytojų sąjunga, pirmininkas ieško.“ Paklausiau, o ko manęs taip ieško? Išgirdau, kad nori mane priimti į Rašytojų sąjungą.
Pasakiau, manęs niekada nepriims, nes išmetė iš universiteto. O A.Baltakis net pasipurtė: „Todėl tavęs ir ieško, todėl ir nori kuo greičiau priimti į Rašytojų sąjungą, nes tu išmesta iš universiteto. Tai kažkur turi būti.“
– Įsivaizduoju, kad, norint rašyti vaikams, reikia juos jausti, būti arti, nes kartos, žaidimai ir technologijos keičiasi. Koks jūsų ryšys su vaikais, juk pati savų neturite?
– Daugiavaikės mamos nuolat rūpinasi atžalomis, bet neturi laiko jiems rašyti eilėraščių. Aš neturiu vaikų, anūkų, todėl turiu laiko rašyti knygas.
Nesu atitrūkusi nuo pasaulio, naudojuosi šiuolaikinėmis technologijomis, manau, kad jos – geras dalykas. Gerai, kai vaikas gali paskambinti tėvams į užsienį, kai jie išvykę dirbti, dėl to jis nesijaučia vienišas, neliūdi. Esu net parašiusi eilėraštį apie išmanųjį telefoną.
Susitikimai su vaikais mane įkvepia, praturtina. Mane žavi nuoširdus bendravimas. Kaip buvo miela, kai pirmokas prieš susitikimą paklausė: „Susišukuoti negalėjai?“ Nors salė prapliupo juokais, tuoj pat suaugusieji ėmė taisyti situaciją ir sakyti, kad dabar madinga būti susišiaušus. Aš juokiausi, buvo miela toks atvirumas.
Visuomet sulaukiu įvairiausių klausimų, tarkim, Ukrinuose, Mažeikių rajone, vaikas paklausė, ar man patinka mano vardas. Na, sugalvok tokį klausimą! Puiku, kūrybingi vaikai.
Aš atsakiau: „Žinoma, ne.“ Pati aiškinau, kad jau neklaustų, kodėl. Juk ne aš sau vardą daviau, sakyčiau, tėvai, bet mano atveju buvo kitaip.
Man vardą davė budinti gydytoja, nes mama buvo be sąmonės, niekas nesitikėjo, kad pagimdžiusi išgyvens. Tą naktį gimdė gydytojos sesuo ir mano mama. Ir ji nutarė, kad jei gims abi mergaitės, abi bus Violetos. Taip ir nutiko. Bet taip buvo todėl, kad budinti gydytoja chirurgė skaitė romantišką knygą, kurios veikėja buvo Violeta. Dėl to ji taip ir nutarė.
Vaikams viskas įdomu, jų klausimai visokiausi: ką mėgstu valgyti, kur keliauti, ką veikiu namie rytą ir po pietų. Aibės klausimų, visų neprisiminsiu.
Jau senokai viena mergaitė manęs paklausė: „Kai pasensi ir būsi ligota, ar vis dar rašysi man eilėraščius?“ Aš sakiau: „Sena tai būsiu, ligota nenorėčiau būti, na, bet jeigu dar raidyną suprasiu, rašysiu tau.“ Daug dešimtmečių praėjo nuo to klausimo, paskui ji man laišką parašė. Tai džiaugiuosi, kad dar vis rašau.
Į susitikimus dažniausiai ateina pusę vaikų ir pusę suaugusiųjų. Pastarieji irgi turi įdomių klausimų, gal dėl to, kad ta kita pusė salės vaikų juos žaismingai nuteikia.
– Gal suaugusieji slapta skaito vaikiškus eilėraščius?
– Turėjau puikių susitikimų prieš keletą metų Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Su bardu Vygantu Kazlausku buvome pakviesti lietuvių bendruomenės, pervažiavome dešimt valstijų, susitikome su jaunąja lietuvių emigrantų karta.
Patyriau nenusakomų įspūdžių. Nesitikėjau, kad žmonės, kurie augo su mano eilėraščiais, atvykę į Ameriką atsivežė mano knygų. Ir jie atėjo paprašyti autografų. Kai pamačiau tas nutrintas knygas, kurias parašiau prieš dvidešimt, trisdešimt metų, o jie jas išsaugojo, labai susijaudinau.
Skaitytojai pripažino, kad išvykstant iš Lietuvos jų bagažas buvo minimalus, nes nenorėjo apsikrauti – juk vyko kurti naujo gyvenimo, senų daiktų nereikėjo, ir jie pasiėmė mano knygas. Aš tiesiog nustėrau. Šie įspūdžiai nepakartojami. Buvo po tris kūrybos susitikimus per dieną, bet mes žinojome, kad negalime pasakyti „ne“.
– Atskleiskite, ar kai niekas jūsų nemato, pagalvojate, kad kartais pasielgiate vaikiškai?
– Aš net negalvoju, aš ir elgiuosi vaikiškai. Kaip noriu, taip ir elgiuosi: atsinešu ledų, kurių man nepatartina valgyti, ir su džiaugsmu valgau.
Kartais man patinka tai daryti parke ant suolelio, kartais netgi žiemą. Ir aš sau nepriekaištauju.
– Nors nesigailite esanti poetė, nes eiliavimo į nieką neiškeitėte, ar norėjote būti kuo nors kitu?
– Kadangi pradėjau kurti taip anksti, žinojau, kad, matyt, nesugebėsiu daryti nieko kito. Vaikystėje visi vaikai nori kuo nors būti. Geriausi šeimos draugai buvo gydytojai, aišku, ir aš norėjau būti gydytoja.
Pamenu, vieno gimtadienio proga paprašiau, kad šeimos draugas gydytojas dovanų man nupirktų švirkštą.
Jis taip ir padarė. Gavau dovanų tikrą švirkštą, tik, žinoma, be adatos. Turėjau tokį katiną Murzą, prikimštą pjuvenų, ir sugebėdavau vis tiek suleisti vandens į jo pilvelį, kol galiausiai katinas supuvo. Bet šitas pomėgis neišsiplėtojo.
Kiek knygų, tiek metų
V.Palčinskaitė švenčia tik kiekvienos knygos išleidimą ir savo amžių skaičiuoja ne pagal nugyventus metus, o pagal parašytas knygas.
Tad sulaukusi sveikinimų 80-ojo gimtadienio proga žinoma poetė ir dramaturgė patikino, kad dabar jai 35-eri, mat tiek knygų išleista.
Už kūrybą V.Palčinskaitė įvertinta premijomis, medaliais, ordinais.
1978 metais – LSSR valstybinė premija už knygą „Namai namučiai“, 1982-aisiais – aukso medalis tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje Italijoje už filmą „Andrius“, sukurtą pagal rašytojos scenarijų.
1988 metais – Tarptautinės vaikų meno asociacijos IBBY diplomas už eilėraščių knygą vaikams „Senamiesčio lėlės“.
2004-aisiais – Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius.
2009 metais – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalis už išskirtinius pasiekimus literatūros ir poezijos vaikams srityje.
2012 metais – Vaikų literatūros premija.
