Aktorės V.Mainelytės biografijoje – kelios dešimtys vaidmenų, daug iš jų – ikoniniai. Kas nežino jos Jurgos „Velnio nuotakoje“ ar Mortos „Tade Blindoje“? Daugybe apdovanojimų įvertintos V.Mainelytės talentu, elegancija žavisi kartų kartos, o jos sukurti vaidmenys ne vieną įkvėpė siekti aktorystės, gal net keisti gyvenimą.
Tačiau V.Mainelytei patys svarbiausi vaidmenys – mamos ir močiutės. Ir tai ne šiaip žodžiai. Vyresnės kartos artistų pasiteiravus, ką iš jų tarpo būtų galima pavadinti geriausiu savo anūkų draugu, beveik visi vienbalsiai sako: „Taigi Vaiva Mainelytė pas mus yra močiučių močiutė, iki širdies gelmių atsidavusi anūkams“.
O juk neretai galvojama, kad scenos žmogus – narcisistinės prigimties, ekscentriškas, save ir savo vaidmenis mylintis labiau nei aplinkinius. Šiuo atveju V.Mainelytė yra unikali – inteligentiška, talentinga, nelengvo likimo, bet visada su pozityvumo užtaisu – gebanti meistriškai laviruoti tarp aktorinės misijos ir savo šeimos.
– Kai gimė pirmasis anūkas Jokūbas (30 m.), buvote 45 metų darbinga, jauna moteris, kurios ateityje laukė daug naujų, įdomių iššūkių, atradimų, kūrybinių projektų. Kaip įsiliejote į jums naują močiutės vaidmenį? Ar nereikėjo kažko svarbaus atsisakyti?
– Aš tiesiog labai laukiau Jokūbėlio gimimo. Juk dar ir berniukas, pas mus giminėje labiau dominavo mergaitės. Aš taip didžiavausi, kad esu močiutė, tiesiog skraidžiau, o kaip išdidžiai veždavau vežimą į Sereikiškių parką (dabar Bernardinų sodas). Ten Jokūbėlis miegodavo, o aš tuo tarpu mokydavausi tekstą.
Nuo pat gimimo anūkas prie manęs buvo labai prisirišęs, kai kiek paaugo mudu važiuodavome visai vasarai į Palangą pas aktorę Gražiną Balandytę. Tuomet buvo nepriklausomybės pradžia, nelengvas metas menininkams, viskas prigeso. Mane gelbėjo gal tik televizijos serialas „Giminės“. Kadangi darbų stipriai sumažėjo, tai laiką galėjau skirti anūkui.
Ilgai jutau didžiulę nuoskaudą, kad neturėjau tiek laiko dukrai Dovilei, kiek man jo skirdavo mano mamytė. Nors stengiausi būti su dukra, veždavausi ją į Feodosiją, Peterburgą, kur filmuodavausi, kad ji būtų šalia. Tėvams nepatiko, kad tampau vaiką, laiku jo nemigdau, nemaitinu taip, kaip būtų taisyklinga. Bet Dovilė užaugusi sakė, kad turėjo nuostabią vaikystę, nes tiek įdomių žmonių, miestų, muziejų pamatė.
Vienok pati pripažįstu, kad ne visada skyriau jai pakankamai dėmesio. Dovilė vaikystėje net išmoko greitakalbe kalbėti, kad viską spėtų susakyti. Paskui viską dariau, kad būtume draugėmis. Grįžusi po spektaklio dažnokai ją rasdavau užmigusią, o kai būdavau laisva, ji visada atlėkdavo į mano lovą, mes kalbėdavomės, viena kitai pasakodavome paslaptis. Taip išugdžiau jos didžiulį atvirumą ir pasitikėjimą.
Ir Jokūbėlį nuo mažens stengiausi išklausyti ir girdėti. Vaikui tas dar svarbiau nei suaugusiam. Juk vaikas bejėgis, stiebiasi į tave, ieško užuojautos, pritarimo ar patarimo. Anūkai Jokūbas ir Motiejus (23 m.) mano namuose praleido daug laiko, netgi ilgą laiką gyveno. Kai jie buvo maži, aš jiems viską leisdavau proto ribose. Ypač jiems būdavo smalsu, kas padėta mano papuošalų dėžutėse. Netgi buvau juos gražų žodį, perimtą iš aukštaitės močiutės, išmokiusi. Anūkai klausdavo: „Ar galima pakromot?“ (Tai reiškia: ar galima dėžutėse daiktelius peržiūrėti?) Tada sudėdavau savo dėžutes ant lovos ar ant grindų ir leisdavau ten esamą turinį apžiūrinėti. Anūkai apsikarstydavo karoliais, ant mažų rankyčių užsidėdavo apyrankes.
Buvau nustačiusi tam tikras ribas, neleidau anūkams atsisėsti ant galvos ir kojytėm pamataruoti. Bet jie ir patys juto, kiek toli gali nueiti. Aš neauklėjau, nebardavau, gal tik žvilgsniu, griežtesniu tonu išreikšdavau savo nepasitenkinimą vienu ar kitu atveju. Būdavo, vaikai užsigauna ir stebi, kaip reaguosiu, nes nuo to priklausydavo, verta jiems verkti ar ne. Aš sakydavau, kad nei čia labai skauda, nei ką. Nekreipdavau dėmesio, ir viskas praeidavo be ašarų. Bet grįždavo Dovilė, tuoj jie, maži psichologai, prisimindavo, kas buvo nutikę, puldavo mamytei į glėbį ir pradėdavo ašaroti.
– Ar anūkus vesdavotės į teatrą?
– Žinoma, o kaip kitaip. Juk pasitaikydavo, kad neturi vaiko kur palikti. Tada anūkai laiką leisdavo arba su aprengėjomis, arba pasodindavau vadinamojoje kišenėje prie scenos, kur jie tyliai sėdėdavo. Kai truputį paaugo ir daugiau suprato, labai mylėjo teatrą.
Su Jokūbu buvome geriausi draugai – į teatrą eidavome, papietauti į kokią kavinę. Ir į keliones kartu važiuodavome. Buvome Ispanijoje, Bulgarijoje.
Pasirodo, daug kas anūkams atminty įstrigo. Kartais, kai pakalbame apie kartu praleistą laiką, tai man taip gera patampa, jog visa tai kažkaip nepraėjo šonu, kad padėjo ugdytis jų asmenybėms. Iš tikrųjų geri mano anūkai.
– Kaip elgdavotės parduotuvėje, jei anūkai užsigeisdavo vieno ar kito daikto, gal ir beprasmio?
– Mes apie tai kalbėdavomės su vyresniais, o dabar – su jauniausiais: Ieva (11 m.) ir Kristijonu (8 m.). Kai ruošiamės eiti, pavyzdžiui į smagių smulkmenų parduotuvę, pasakau sumą, už kurią galės išsirinkti prekių. Ir tada nekyla jokių diskusijų.
Na, aišku, vaikai visko nori. Jeigu galėdavau, dažniausiai nupirkdavau. Jokūbas turėjo savybę parduotuvėje tyliai į ausį pasakyti: „Vaivute, aš gal va šito noriu. Pirksi?“. „Na, sakau, Jokūbai, pagalvokim. Jeigu eisime į parką suptis, tai tada tik vieną kartą atrakcionu galėsime pasidžiaugti. O tą žaislą, kur rodai, gal tik šiaip norėtum paliesti, kiek žinau, tu panašių turi“. Tada Jokūbas pasivaikšto po parduotuvę ir atėjęs sako: „Žinai, Vaivute, gal geriau į parką eisim ir bus daug atrakcionų“. Aš leisdavau anūkams pasirinkti, apgalvoti, tačiau alternatyvą pasiūlydavau.
– Kaip nutiko, kad anūkai jus Vaivute, o ne močiute vadina?
– Ilgai norėjau, mane vadintų močiute. Bet aplinkui buvo kitų močiučių. Tada sakau: „Vadinkit, mane baba arba babūne“. Bet vis tiek visi kreipdavosi Vaivute. Baigėsi tuo, kad ir Dovilė, ir žentas ėmė Vaivute vadinti.
– Ko anūkai jus išmokė?
– Gal būt didesnio pakantumo. Neįmanoma ant jų pykti. Jei ištikdavo kokia ekstremali situacija, jei berniukai stipriau susipešdavo, tada tekdavo ir pakeltu balsiu skirti. Bet vaikai yra vaikai – pasipeša, o po akimirkos jau gražiai žaidžia. Aš irgi pasipešdavau su jaunesniuoju broliu Algirdu. O kaip mes mažą sesutę Ritą skriausdavome, net plaukus jai esame apkarpę, kad tik iš paskos į kiemą neitų.
Nežinau ar anūkai paryškino tas savybes, kurias turėjau, ar išsiugdžiau naujų, bet labai aiškiai susidėliojau, kas yra svarbiausia. O svarbiausia man – mano šeima.
– Pastarasis laikmetis priklausomas nuo technologijų, išmaniųjų telefonų, interneto. Ar nebuvo sunku spėti paskui anūkų domėjimąsi šiuolaikinėmis naujovėmis?
– Anūkai mano mokytojai. Jie išmokė įvairių operacijų išmaniajame telefone – kaip paskambinti, atsiliepti, parašyti žinutę, pavartyti nuotraukas, nukeliauti į „YouTube“. Manau, kad jau pakankamai žinau.
Prieš kelerius metus smarkiai prajuokinau anūkus, kai papasakojau, jog nuėjau pirkti telefono ir pareikalavau, kad būtų su mygtukais ir be jokių mirkčiojančių ekranų. Pardavėjai bandė man įsiūlyti išmanųjį, bet jiems nepavyko. Šiaip ne taip surado seno modelio ir, matyt, dar ilgai stebėjosi, kad labai apsidžiaugiau.
Jokūbas gyveno su manimi iki 23-ejų, o paskui, kai išėjo pas mylimą mergaitę, kuriam laikui pas mane buvo atsikraustęs Motiejus. Jiems patiko gyventi pas mane – ir kad butas centre, ir kad pusryčius karštus ruošdavau.
Jokūbas prieš trejus metus vedė, kuria savo šeimos lizdelį. Motiejus gyvena netoliese. Per savaitę kelis kartus mane aplanko tai vienas, tai kitas anūkas. Ir mažieji – jau yra mano pagalbininkai. Ieva atvažiuoja išsiurbti kambarių, kad man neskaudėtų nugaros. Ne sugraudina jos rūpestingumas. Kartą atvažiavo ir nusivylė, kai pasakiau, kad pati kažkaip susitvarkiau. Tai tada sako, kad gal bent dulkes gali nuvalyti. O Kristijonas sužinojęs, kad mama ruošiasi gaminti mėgstamą patiekalą ima džiūgauti: „O, tai Vaivutė ateis“.
Anūkai yra mano atrama. Kaip gera, kai paskambina, užeina, paklausia ko reikia nupirkti, atnešti. Sako: „Tu, Vaivute, tik parašyk žinutę“. Tai aš su vienu pirštu kažkaip ir surašau. Negaliu nešioti didelių svorių, juolab, kad reikia lipti į ketvirtą aukštą. Bet šiuo klausimu turiu baisų charakterį. Atrodytų galima neskubant į netoliese esančią parduotuvę suvaikščioti kelis kartus ir po truputį visko atsinešti. Tai ne, būtinai reikia tempti iki žemės slegiančius krepšius. Ir dar šuniukas Kora eina šalia. Aš lankausi tose parduotuvėse, kur įleidžia kartu su augintiniu.
– Kokius palepinimus iki šiol prisimena anūkai?
– Vyresnieji, kurie čia būdavo daugiausia laiko, kaip katinai mėgdavo prigulti šalia ir prašydavo pakasyti nugarytes ar plaukučius pakedenti. Mes kartu kažką kalbėdavome, fantazuodavome, žiūrėdavome animacinius filmukus. Eidavome į kiną, į teatrą, į kavinę.
Žaisdavome su mašinėlėmis, kiekvienas išsirinkdavome po mašinėlę. Bet jiems visada būtinai reikėdavo tos mašinėlės, kurią aš išsirinkdavau. Tada traukdavo burtus ir, kad neliktų nė vieno nuskriausto, už nugaros rankose laikydavau paslėpusi dvi mašinėles.
Kaip ir visi vaikai laukdavo Kalėdų senelio. O Naujųjų metų išvakarėse tėvai išeidavo pavakaroti, o aš masinių linksmybių nemėgstu, matyt, būdavau pervargusi, tad mielai likdavau namuose su anūkais. Pradžioje pasilikdavo vienas Jokūbas, vėliau prisijungė ir Motiejus.
Per Naujuosius metus turėjome slaptą šokį – šokdavome tango. Vienas atsilenkia, kitas irgi turi atsilenkti. Paskui šokdavome visi trys.
– Ar esate išsaugojusi anūkų dovanotus piešinius, laiškelius?
– Žinoma, dažnai atnešdavo man lauktuvių po piešinį. Iki šiol virtuvėje kaba mažųjų piešiniai ant sienos.
– Per savo vestuves Jokūbas kalbėjo, kad čia viską močiutė sudirigavo. Jūs esate savotiška ašis šeimoje, giminėje?
– Taip, aš, kaip vyriausia šeimoje, labai rūpinausi ir tėvais, ir septynerias metais jaunesne sese Rita, dukterėčiomis. Teko man tokia misija. O kai Jokūbėlis nusprendė kurti šeimą, prisidėjau viskuo.
Apie tai, kad norėtų pasipiršti savo draugei Gerdai, Jokūbas atėjo pasikalbėti. Aš palaikiau jo apsisprendimą, pasidžiaugiau, netgi padovanojau žiedelį, su kuriuo anūkas pasipiršo savo mergaitei.
Jeigu žmogus kalba rimtai, viską apgalvojęs, aš jam pritariu. Gink Dieve, nepasakau nė vieno blogo žodžio.
– O kokia buvo jūsų vaikystė? Ar daug dėmesio sulaukėte iš senelių?
– Vaikystė prabėgo tarp mylinčių žmonių. Meilės iš tėvelių ir senelių gavau tiek daug, kad dabar turiu didžiulį bagažą ir pati galiu ją dalinti. Mūsų šeima gražiai sutardavo ir niekada negirdėjau, kad kuris pakeltų balsą.
Močiutė, mamos mama, buvo labai tikinti ir mums, vaikams, skiepijo tą tikėjimą. Visada su džiaugsmu eidavau į bažnyčią, bet paskui staiga nustojom vaikščioti. Pasirodo, kažkas paskundė, ir tėvelį, kuris dirbo vadovaujantį darbą, svarstė už tai, kad jo vaikai vedami į bažnyčią. Todėl ir Kūčios, ir Kalėdos, ir Velykos buvo švenčiamos paslapčia pas močiutę. Močiutė buvo
labai išmintinga, apsiskaičiusi moteris. Prisimenu jos vieną pamokymą: „Vidute (taip mane vadino), jei negali žmogui padaryti ką nors gera, tai bent nedaryk blogo.“
Močiutė turėjo pasakotojos talentą. Kai ji sekdavo pasakas, klausydavau išsižiojusi. Daugiau niekada nesu girdėjusi nieko taip sekant. Ir gerą fantaziją turėjo, vis ką nors naujo išgalvodavo. Baigdama pasakojimą visada palikdavo paslaptį: „Čia dar ne pabaiga... tai, kas bus ateity...“.
Ir visada užtardavo, jei būdavau prasižengusi ir tėveliai norėdavo duoti pylos. Tada bėgdavau slėptis už močiutės prijuostės. Ji buvo labai gera, visus mylėjo, globojo. Apglėbdavo savimi tarsi sparnais ir būdavo ramu.
Dar močiutė buvo labai naginga. Gražiai mezgė, iki šiol turiu jos apmegztą piniginę. Anūkams numegzdavo šiltas šlepetes. Manau, kad mezgimo pradžiamokslį iš jos gavau. Paskui gerai išmokau megzti Šiauliuose, ten gaudavome gražių siūlų, be to, norėdavosi pasipuošti, juk parduotuvėse pasirinkimo nebuvo.
Močiutė ir siūti gražiai mokėjo. Aš siūti išmokau vaikystėje. Namuose buvo siuvimo mašina.
Manau, kad vaikams reikia leisti viską pabandyti, na ir kas, kad pripainios siūlus, ateik, ramiai ištrauk ir parodyk, kaip reikia daryti. Būdavo, laukdama mamytės, grįžtančios iš darbo, sesei ką nors pasiūdavau. Tai iš kokio seno sijonuko suknelę ar sarafaną sumeistraudavau, dar aplikaciją pridėdavau. Buvau išmoninga. Paskui siūdavau sau pagal iškarpas iš žurnalo „Burda“. Vėlesniais metais Dovilei pasiuvau išleistuvėms suknelę, labai gerai pavyko, mat daug meilės buvo įdėta. Ir anūkams pasiuvau liemenių. Kaip jie pusiau juokais sako: „Vyriškų“.
– Ar anūkai neišreiškė noro rinktis aktoriaus profesijos?
– Visi anūkai labai meniški. Jokūbas labai gerai parodijuoja, bet niekada nėra prasitaręs apie norą būti aktoriumi. Motiejukas vaidino „Juodojoje našlėje“ sūnelį. Jutau, kad turi artistinį talentą. Bet jis save ir taip paskyrė menui. Iš pradžių Dailės akademijoje studijavo dailės istoriją, paskui – vaizduojamojo meno fotografiją. Geba užfiksuoti labai gražius gamtos reiškinius. Ieva karatistė, trenerė sakė, kad perspektyvi, o Kristijonas – filosofas. Taikliai pasako, labai pastabus, sklandžiai išreiškia mintis suaugusių leksikonu. Labai įdomus vaikas.
– Ar norėtumėte, kad kuris anūkas pasuktų jūsų kelią?
– Neduok Dieve, matau, kiek daug jaunieji aktoriai turi įdėti pastangų, kiek turi lakstyti, kad užsidirbtų sotesniam kąsniui. Ne, užtenka vienos artistės.
– Kiek dabar jūsų gyvenime kūrybinės veiklos?
– Dar turiu vaidmenų. Režisierius Oskaras Koršunovas išeidamas iš Nacionalinio dramos teatro pastatė „Liudijimus“. Labai sunkus spektaklis, kuriame atskleidžiami autentiški siaubą išgyvenusių ukrainiečių liudijimai.
– Ar smagu vis dar dirbti, o gal kartasi pagalvojate, kad gal jau pakaks, laikas pailsėti?
– Na, raskit nors vieną aktorių, kuris pasakytų gana. Čia ta profesija, kur valgyt neduok, o duok pabūti scenoje. Galvoju, didelė laimė dirbti mylimą darbą, nes kai jo nebelieka, tai žmogus akyse sukrenta, kažkoks gyvastingumas, žvitrumas dingsta.
***
Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.
