Būsimojo kunigo vaikystė prabėgo sostinės Šnipiškių mikrorajone. Sename, dabar jau nugriautume Kalvarijų gatvės name be patogumų viename kambaryje jie gyveno penkiese – tėvai, Ričardas su broliu Robertu ir močiutė.
Ji į Vilnių persikraustė netrukus po karo su nedideliu sūneliu, R.Doveikos tėčiu. Jos vyras, kunigo senelis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir traukiantis vokiečių armijai dingo be žinios. Buvo paskelbta tarptautinė paieška per „Interpolą“, galiausiai jis pripažintas mirusiu. Po to našlei su vaiku buvo suteikta gyvenamoji vieta sostinėje, kur ji daugelį metų dirbo tuometiniame Vilniaus pieno kombinate. Ir vėliau, išėjusi į pensiją, močiutė netinginiavo – siuvimo mašina siūdavo „terbas“ pirmiesiems kooperatyvams.
Nors namuose vietos buvo mažai, Ričardas vaikystę atsimena labai gražiai – ir tėvai, ir močiutė jį su broliu labai mylėjo ir labai rūpinosi. Močiutė buvo ta, kuri jį su broliu labiausiai lepindavo, padėdavo mamai slaugyti susirgusį – Ričardo „mėgstama“ liga buvo plaučių uždegimas – ir sekdavo gražiausias pasakas. Na, o ypač smagu jam su broliu būdavo, kai senelė juos, dar mažus, lydėdavo į mokyklą ir žiemą visi kartu nuvirsdavo į sniego pusnį.
Be to, močiutė juos supažindino su tikėjimu, būtent ji rūpinosi anūkų Pirmosios Komunijos reikalais, mielai vesdavo juos lankyti Atgimimo laikais duris atveriančių seniau uždarytų Vilniaus bažnyčių (tiesa, paaugęs ir savarankiškai keliauti po miestą pradėjęs Ričardas mielai jose lankydavosi ir vienas).
„Mūsų šeima buvo tikrai darni, stipri, trys kartos kartu gyveno gražiai, nors nesakau, kad visiškai nesipykdavome – taip, pasibardavome, bet suprasdavome, kad turime diskutuoti ir priimti visiems penkiems naudingą sprendimą. Tiesa, mūsų šeima Vilniuje mumis neapsiribojo – name senojoje Šeškinėje gyveno močiutės seserys ir brolis, netoli Kernavės – tėčio pusseserė, jie turėjo savo nedidelius ūkius, laikė kiaulių, karvių, bičių, turėjo daržų ir paremdavo mus produktais. Be to, mes pas gimines eidavome ir į vonią, nes mūsų namuose jos nebuvo“, – atsiminė kelių dešimtmečių senumo Vilniaus kasdienybę kunigas.
Kelios kartos laikėsi kartu
Ričardas turėjo ir kitus senelius, mamos tėvus, Genovaitę ir Stanislovą, gyvenusius Grinkiškio miestelyje netoli Baisogalos (Radviliškio raj.), bet bendravimas su jais buvo ne toks artimas, kaip su vilniečiais giminėmis. Kelis kartus per metus šeima vykdavo į Grinkiškį, padėdavo seneliams, turėjusiems įsipareigojimų kolūkiui, kasti bulves, rauti burokus bei dirbti kitus darbus. Kartais ir seneliai atvykdavo į Vilnių.
„Mūsų namuose tas kelių kartų laikymasis kartu atrodė visiškai natūralus, visi dalijosi atsakomybėmis, vyresnieji perduodavo gerąją patirtį jaunajai kartai. Man dabar kartais baisu, kad daugelyje giminių santykiai pažeisti – tenka girdėti, jog šiuolaikiniai vaikai, tėvams atėmus telefoną ar kažko nedavus, gali pagrasinti, kad skųsis socialinei darbuotojai ar vaikų teises ginančiai organizacijai, jog patiria smurtą. Taip rafinuotai per teisinę raidę daužoma šeimos institucijos vidinė struktūra, užuot mokius darnaus sugyvenimo kultūros ir meno, su kuriais augo visos kartos iki tol, kol žmogaus teisės ir laisvės tapo svarbesnės už atsakomybę ir pareigas“, – samprotavo kunigas.
Močiutė Petronėlė, skirtingai nei anksčiau mirę seneliai iš mamos pusės, matė ir tai, kaip anūkas tapo kunigu. Pirmiausia Ričardas po devynių klasių nuėjo mokytis virėjo specialybės Prekybos ir verslo mokykloje, o ją baigęs nusprendė pasukti dvasiniu keliu.
„Labai gerai atsimenu, kaip turėjau išvykti mokytis į seminariją Kaune ir močiutė rūpestingai padėjo man ruoštis, krautis lagaminą – ji net įdėjo siūlų kamuoliuką ir adatą, kitų smulkmenų, nes jų gali prireikti. Ir vėliau ji studijų metu man padėjo materialiai, be to, visą laiką likome labai artimi ir gerbėme vienas kitą“, – prisiminė Ričardas.
Būtų laikęs ją už rankos
Močiutės sveikata smarkiai pablogėjo 2001 m., kai jis buvo išvykęs tęsti studijų Romoje. „Žinojau, kad ji atsidūrusi ligoninėje, jos būklė sunki. Ir ji, rodos, dėl to didžiulio mūsų tarpusavio ryšio sulaukė, kol aš prieš Velykas grįžau į Vilnių. Aplankiau ją keletą kartų ligoninėje. Vieną dieną pasišnekėjome, pasakiau, kad turiu vykti į Katedrą, juk buvo Didžioji savaitė, o kitą dieną vėl ateisiu“, – atsiminė kunigas.
Po keliasdešimties minučių pakeliui iš ligoninės į Katedrą jis sulaukė skambučio – jam pranešė, kad močiutė mirė. „Ir šiandien turiu didžiausią širdies skausmą ir nuoskaudą dėl slaugytojų elgesio. Aš iki tol nebuvau matęs mirštančio žmogaus, o slaugytojos juk turėjo matyti ženklų, kad jam visai nedaug telikę – bet man jos to nepasakė. Būčiau likęs su močiute ilgiau ir ją išlydėjęs, laikęs už rankos...
Kai paklausiau, kodėl man nepasakė, kad palieku ją vieną mirštančią, išgirdau: „Ko jūs rūpinatės, taigi čia – senas žmogus.“ Negalima taip elgtis – lyg faktas, kad žmogus garbaus amžiaus, reikštų, jog jis visai nereikšmingas, virtęs daiktu. Praėjo daug metų, bet ir dabar, atsiminęs sakinį „..taigi čia – senas žmogus“, jaučiu nuoskaudą, liūdesį, net ir pyktį“, – prisipažino kunigas.
Jo močiutė Petronėlė palaidota sostinės Sudervės kavinėse, kaip ir jo tėvai. Kapą lanko R.Doveika, jo brolis bei šio vaikai – tai, pasak pašnekovo, padeda jausti istorijos tęstinumą. Kaip ir tas faktas, kad kitų senelių iš Grinkiškio namuose gyvena kaimynų vaikai, su kuriais vaikystėje žaisdavo kartu.
„Močiutė Petronėlė dabar – mano angelas sargas, mano pati didžiausia stiprybė ir užtarėja pas Jėzų“, – jautriai sakė kunigas.
***
Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.
