Viename Lietuvos miestelių individualios priežiūros specialiste dirbanti Lina (vardas pakeistas) pasakojo, kad anksčiau pagal šią specialybę dirbo ir jos dukra, tačiau po vieno siaubingo įvykio ši pabėgo iš darbo.
„Jos vos nepripjovė. Ji dirbo su paaugliais nuo 16 iki 18 metų, jai tekdavo juos prižiūrėti ne tik dieną, bet ir naktį. Dukra ten prisižiūrėjo ir narkotikų, ir viso kito, iš tų globos namų neišvažiuodavo nei greitoji, nei policija. Tai vieną kartą jos vos nepapjovė. Ji pabėgo iš ten pasakiusi: „Aš dar noriu savo vaiką užauginti“. O visuomenė viso to nemato“, – prisiminė moteris.
Pačiai Linai, dirbančiai privačiuose senelių namuose, neretai tenka kęsti jos slaugomų gyventojų ir jų giminių išpuolius. Sudėtingiausia, anot jos, būna su fiziškai stipriais 65–70 metų amžiaus žmonėmis, kurie turi protinių negalių. Tokie seneliai, mano ji, turėtų būti slaugomi kažkur kitur, kur jiems būtų užtikrinamos tinkamos priežiūros sąlygos, bet šiuo metu Lietuvoje į privačius senelių namus būna priimami beveik bet kas.
„Aišku, suprantama, kad žmonės nori savo tėvus apgyvendinti ten, kur atrodo, kad jiems bus geriau. Bet tarp tų senelių pasitaiko agresyvių žmonių, nuo kurių kenčiame mes. Dar atvažiuoja jų giminės, visko reikalauja iš mūsų, apibara. Dažnai jie neįvertina, kad seneliai yra protiškai neįgalūs. 90 metų senelės klausia: „Na, mamyte, ar pavalgei?“, o ji atsako: „Ne, niekas neduoda“. Ir tada atbėga dukra pas mus šaukdama: „Kodėl nemaitinate mamos?!“. Tai yra nedėkingas, nematomas darbas“, – neslėpė apmaudo darbuotoja.
Darbas – juodas, alga – minimali
Moteris pasakojo socialinių paslaugų srityje drauge su dukra pradėjusios dirbti po to, kai pabaigė individualios priežiūros kursus nuotoliniu būdu per karantiną. Prieš tai Lina dirbo buhaltere, vėliau – pardavėja, siuvėja ir daugybe kitokių darbų, o šiuos kursus lankyti jai pasiūlė dukra, kai ji neteko paskutiniojo darbo.
„Tai yra pats juodžiausias darbas. Ir tų darbuotojų visada trūksta, o esamiems užkraunama dar daugiau visokiausių papildomų darbų, ir visko iš jų reikalaujama. Ir visą laiką darbuotojas lieka kaltas, jeigu kažkas atsitinka. Pavyzdžiui, mes turime duoti seneliams vaistų. Taip, ateina slaugytojos, bet jos po pietų išeina, nors kai yra 23 seneliai, turėtų bent viena budėti visą parą. Bet taip nėra. Mes esame ir slaugytojai, ir gydytojai, ant mūsų užkraunamas šitoks atsakingas darbas“, – guodėsi darbuotoja.
Lina svarsto, kad gal, jeigu atlyginimai šioje srityje būtų didesni, atsirastų daugiau darbuotojų. Per mėnesį dirbdama po 200 valandų su šventinėmis dienomis moteris sako gaunanti 1200 eurų „į rankas“.
„O yra tokie darbuotojai, kurie tik dieną senelius prižiūri ir tada jau gauna tik šiek tiek daugiau nei minimumą. Tai kas eis už tokias algas dirbti? O Europoje 3000 eurų yra vidutinis atlyginimas. Kad Lietuvoje uždirbtume bent pusę šitos sumos, bent 1500 eurų..!“ – svajoja ji.
Tokių istorijų kaip Linos ir jos dukros – daugybė. Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė sutinka, kad darbas socialinėje srityje yra ne tik labai sunkus psichologiškai, bet ir pavojingas: „Žinau atvejį, kai socialinę darbuotoją konfliktinėje šeimoje mirtinai kirviu sužalojo agresyvus vyras.“
Be diplomo – jokių socialinių garantijų
Šiemet atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje socialinių paslaugų srityje dirba apie 42 tūkst. darbuotojų, kurie negali vadintis socialiniais darbuotojais ar gauti jiems priklausančių garantijų dėl per žemo profesinio išsilavinimo. Tai individualios priežiūros kursus baigę darbuotojai, auklėtojų padėjėjai darželiuose, sanitarai ir pan., atliekantys pačius sunkiausius darbus.
„Šie darbuotojai yra arčiausiai paslaugų gavėjo ir atlieka visus „buities“ darbus. Pavyzdžiui, senelių namuose individualios priežiūros kursus baigę žmonės užsiima senelių higiena, priežiūra, juos prausia, maitina, keičia sauskelnes. Lietuvos priežiūros įstaigose šių darbuotojų yra išties nemažai, didesnė dalis negu administracijos ar socialinių darbuotojų, tačiau jų galimybės gauti garantijas ar daugiau užsidirbti oficialiai labai ribotos“, – pastebi VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ ir „Savarankiško gyvenimo namai“ direktorė Jurgita Pukienė.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad dėl menko finansinio raštingumo žemo išsilavinimo socialinės srities darbuotojai patenka į šešėlinę ekonomiką ir netenka galimybės gauti finansinių paslaugų.
„Apskritai jų pajamų šaltiniai yra labai įvairūs, tačiau nedideli – 40 proc. gaunamos pajamos yra iki 500 eurų vienam šeimos nariui. 73 proc. negali sau leisti savaitės atostogų ne namuose; 53 proc. negalėtų apmokėti netikėtų, bet būtinų 500 eurų siekiančių išlaidų. 34 proc. negali išlaikyti savo namuose komfortiškos kambario temperatūros; 18 proc. negali sau leisti bent kartą per mėnesį išeiti į miestą papietauti“, – atkreipia dėmesį tyrimo akademikė Lietuvoje Vytauto Didžiojo universiteto docentė Asta Gaigalienė.
„Dėl mažų ar nestabilių pajamų negavę paskolų kitur, finansinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai pakankamai dažnai kreipiasi dėl vartojimo paskolų. Ši žmonių grupė turi ypač specifinių poreikių, ir nors taip pat turi pakankamai užsispyrimo ir noro, tačiau neatitinka ir standartinių kriterijų paskolai gauti, todėl atsakingai į paskolos grąžinimo galimybes žiūrintys kreditoriai padėti negali. Tai lyg užburtas ratas“, – aiškina projekto partnerės „IPF Digital Lietuva“ atstovas Tomas Bataitis.
„Taip pat ne visi geba susirasti ir pasinaudoti kitomis švietimo finansavimo galimybėmis ir parama mokslui, persikvalifikavimui. Todėl galima būtų apsvarstyti asmeninių karjeros konsultacijų programas ar stipendijas, padedančias kelti valstybės sektoriuje dirbančių socialinės srities darbuotojų kvalifikaciją be prievolės jas grąžinti, jei yra įgyjamas išsilavinimas“, – svarsto J. Pukienė.
Tyrimas šiemet atliktas Rygos Verslo, menų ir technologijų universiteto RISEBA, Talino technologijų universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Latvijos tyrimų bendrovėmis „Ex Novo“ ir „Motival Development“, padedant tarptautinei kompanijai „IPF Digital“. Daugiau apie projektą: www.nematomizmones.lt
