Britės Louise motinai gulint mirties patale, ji pasisuko į savo dukrą ir pasakė: „Louise, aš turiu tau kai ką pasakyti, – jos veidas leido suprasti, jog tai yra rimta. – Tavo tėtis nėra tavo biologinis tėvas. Jis įsivaikino tave, kai tau buvo treji.“
Louise negalėjo patikėti savo ausimis. Tai ją pribloškė. Ji pasakojo, kad norėjo atsistoti ir bėgti, tačiau motina nepaleido jos rankos – ji norėjo papasakoti viską, kol dar galėjo kalbėti. Jos motina sakė: „Vieną vakarą, kai man buvo 21-eri, aš ėjau namo po darbo Glazge, ir mane išprievartavo nepažįstamas žmogus. Po šio įvykio aš pradėjau lauktis tavęs.“
„Atsiprašau, kad nepasakiau to anksčiau. Aš nežinojau kaip. Visada jaučiausi kalta, kad tai slepiu, bet tikiuosi, kad tu man atleisi“, – motinos žodžius prisiminė Louise.
Ši žinia pritrenkė moterį. Ji atsitraukė ir išėjo iš palatos. Louise pasakojo, kad jai buvo sunku kvėpuoti, atrodė, jog jos visas pasaulis sudužo į šipulius. Tačiau ji neturėjo laiko savęs gailėti.
Susitvardžiusi, ji grįžo prie motinos, kurios gyvybė jau geso. Palatoje dar buvo dvi Louise seserys, Amber ir Lucy. Glostydama savo motinos plaukus Louise pasakė: „Viskas gerai, mama.“ Tai buvo paskutiniai jos žodžiai savo motinai – po kelių akimirkų ji mirė. Moteris pasakojo, kad šokas ir sielvartas privertė ją suakmenėti. Ji pasižiūrėjo į Amber, kuri jai linktelėjo. Būtent tada Louise suprato, kad ji taip pat žino šią siaubingą tiesą. Pasirodo, ji tai žinojo jau kelerius metus – ji norėjo pasakyti tiesą Louise, bet jųdviejų motina maldavo, kad tai liktų paslaptimi.
„Aš verkiau ir man atrodė, kad aš niekada nebenustosiu verkti. Kitos kelios dienos buvo siaubingos. Motinos laidotuves suorganizavo mano seserys, nes aš niekaip negalėjau susitaikyti su tiesa“, – prisiminė Louise.
Po kelių mėnesių ji suvokė, kad ji visuomet turėjo abejonių dėl savo tėvo, kuris mirė dešimčia metų anksčiau nuo motorinio neurono ligos. Moteris sakė suvokusi, kad ji nėra panaši į savo seseris, o vaikystėje visuomet jautė savo tėčio abejingumą. „Dauguma prasmių, mano vaikystė buvo labai gera. Mums nieko netrūko. Bet aš visada jaučiausi nutolusi nuo savo šeimos narių“, – pripažino Louise.
Louise atsimena, kad jos seserys su mama dažnai žaisdavo linksmus žaidimus ir juokdavosi, tačiau jai jų humoro jausmas buvo tolimas.
Jos vaikystės namų neaplenkė ir kitos audros – Louise „tėtis“ smurtavo prieš jos motiną. Ir nors jis niekada nemušdavo Louise ar jos seserų, mergaitės matė, kaip jis stumdė arba kumščiais talžydavo jų motiną. Po kelių labai rimtų ginčų jos paliko namus ir apsistojo pas Louise motinos draugus. „Tačiau mama visuomet grįždavo pas jį. Kartais dėl to pykdavomės – aš norėjau, kad ji atrastų savyje stiprybės jį palikti“, – teigė Louise.
„Mes nuolat bijodavome tėčio nuotaikos svyravimų, nes net menkiausi dalykai galėdavo išprovokuoti siaubingus įniršio priepuolius. Tada jį nuramindavo tik mano seserys – aš to niekada nesugebėdavau padaryti“, – sakė moteris. Tačiau ji turėjo puikius santykius su savo motina: „Kadangi Amber ir Lucy yra beveik vienmetės, jos kartu praleisdavo labai daug laiko, o aš, jeigu neskaitydavau savo kambaryje, kalbėdavausi su mama.“
Būdama 17-os, Louise paliko savo namus Surėjuje ir išvyko gyventi į Londoną, kur derino studijas su darbu. Nors moters motina maldavo, kad ji neišvažiuotų, „tėvas“ sutiko, jog ji yra pakankamai brandi priimti tokius sprendimus. Išvykusi Louise su savo „tėčiu“ beveik nebesusitikdavo. Nors ją dažnai lankydavo jos motina, jis atvykdavo retai.
„Kai mano tėtis mirė, aš nežinojau, kaip jaustis. Man buvo liūdna, bet kartu jaučiau ir palengvėjimą“, – pripažino moteris. Po tėvo mirties motina suartėjo su pašnekovės seserimis, ypač Amber. Jos dviese dažnai lankydavo Louise Londone. Moteris neslėpė, jog ji jautė pavydą: „Gyvenimas Londone ne visuomet buvo lengvas. Buvo ir tokių laikotarpių, kai jaučiausi prislėgta.“
Tuo metu Louise dirbo socialine darbuotoja, o šis darbas kėlė nemažai streso. Ir nors jai patinka padėti žmonėms, ji turėjo bendrauti su daugybe benamių ir nuo narkotikų priklausomų žmonių: „Iš visų jėgų stengiausi gerinti savo savijautą: vartojau antidepresantus, reguliariai sportavau, sveikai maitinausi, apsupau save pozityviais žmonėmis. Tačiau tiesa apie mano tikrąjį tėvą mane pribloškė.“ Netrukus po motinos mirties 2004 m. ji susidūrė su labai rimtais sunkumais.
„Aš pateikiau prašymą gauti kreditinę kortelę ir pradėjau beprotiškai išlaidauti. Per kelis mėnesius sugebėjau sukaupti kelių tūkstančių svarų skolą. Pirkdama daiktus galėjau trumpam pamiršti skausmą, kurį jaučiau. Lankiausi pas psichologus ir psichoterapeutus, kurie man diagnozavo bipolinį sutrikimą, depresiją, nerimo sutrikimą ir psichozę“, – tikino Louise.
Žinojimas, kad jos mylima motina buvo užpulta, kėlė moteriai daug skausmo: „Kelerius metus jaučiausi taip, lyg aš nenusipelniau gyventi.“ Prireikė daugybės psichoterapijos seansų, kad Louise suvoktų, jog taip nėra. „Dabar esu vyresnė, radau tam tikrą ramybę. Supratau, kad mano tėtis stengėsi būti geru tėvu – bent jau taip, kaip jis mokėjo. Jis įsivaikino mane, rėmė mane finansiškai, netgi bandė surasti man darbą“, – pasakojo Louise.
Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko užmegzti artimą ryšį su seserimis, kurios palaikė ją pačiu sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu. Negana to, Louise jaučia didelę meilę ir užuojautą savo motinai: „Žinau, kad ji labai mylėjo mane. Kitaip ji nebūtų manęs išnešiojusi ir pasilikusi auginti jau po gimdymo.“
Aštuntajame dešimtmetyje vienišoms motinoms buvo labai sunku, o ir Louise motinos šeima palaikymo neparodė. Pašnekovė įsitikinusi, kad jos motinos meilė įrodo, kokioje sunkioje situacijoje ji buvo: „Nepaisant gyvenimo iššūkių, ji buvo kupina meilės ir rūpesčio. Kad ir koks sunkus buvo jos gyvenimas, ji vis tiek mokėjo rasti jame džiaugsmo ir tikėjo, jog geresnės dienos dar priešaky.“
„Keleri paskutinieji jos gyvenimo metai jai buvo patys laimingiausi – ji rado ramybę, kurios ieškojo visą gyvenimą“, – šypsojosi Louise. Jos motina didžiavosi savo dukterimis, mylėjo savo anūkus ir tikėjo, kad visi jos gyvenimo poelgiai buvo iš nuoširdžių paskatų. Tiesa, Louise būtų norėjusi sužinoti tiesą anksčiau.
„Aš ir mano seserys stengiamės palaikyti kuo artimesnį ryšį. Jos mane labai saugo. Džiaugiuosi, kad nerasdama drąsos to atskleisti man, mano mama galėjo patikėti šią paslaptį Amber. Džiaugiuosi, kad pagaliau žinau tiesą“, – sakė Louise.
Parengta pagal mirror.co.uk
