Spalio pradžioje atšventęs jubiliejų K.Ignatavičius dėl sparčiai bėgančio laiko nė kiek nenuliūdo, nors jau šešerius metus gyvena vienas. Po žmonos buvusios bibliotekininkės Vidos mirties našlys nepuolė į neviltį, atvirkščiai, išmoko ruošti maistą, o vienišumo valandas prasklaido bendravimas su žmonėmis. Matyt, todėl Kęstutis vadovauja kelioms visuomeninėms organizacijoms – Kauno deputatų klubui, Žaliakalnio bendruomenės centrui „Pelėdos“, Rotušės aikštės draugijai.
Nuo šio rugsėjo ceremonimeistro veikla taip pat visuomeniška – jei Kauno savivaldybė pakviečia vesti renginio, jis mielai sutinka ir be atlygio.
Oficialiai ceremonimeistro pareigas K.Ignatavičius ėjo nuo 1997 metų – kiek daugiau nei ketvirtį amžiaus. Jam negaila didžiule patirtimi dalytis veltui, juolab darbas malonus, mėgstamas.
Be darbinės veiklos vyrui būtų sunku įsivaizduoti kasdienybę – nesinori staiga išlipti tarsi iš važiuojančio traukinio. Juolab jėgos ir sveikata leidžia užsiimti aktyvia veikla, dėl kurios galima pasijusti reikalingam.
– Ar neatsiranda jaunesnių, veiklesnių, kas jus pakeistų visuomeninėje veikloje? – paklausiau K.Ignatavičiaus.
– Prašau, tegul tik kas nors eina į šias pareigas, bet manęs niekas nepaleidžia. Matyt, patinku, be to, turiu geležinį patyrimą. Sugebu ne tik renginius vesti, bet ir padainuoti, pagroti. Esu klubinio darbo specialistas, be viso kito.
O svarbiausia – nuo savivaldos pradžios esu seniausias darbuotojas, tik šį rugsėjį palikau savivaldybės Kultūros skyriaus specialisto pareigas. Oficialiai darbingas amžius tęsėsi iki aštuoniasdešimtojo gimtadienio, bet galėčiau ir dar dirbti.
– Kiti tokio amžiaus svarstytų, kad niekas jų nenori priimti į darbą. Jums stebuklingai sekėsi neiškristi iš darbo rinkos?
– Reikia turėti profesiją, potraukį prie darbo. Svarbu, kad darbas būtų šventė, tada norisi dirbti. Nebuvo problemų, todėl ilgai dirbau, nes mėgstu veiklą, darbą, turiu žinių, myliu žmones.
– Turite daug veiklos. Ar dėl to paisote dienotvarkės?
– Keliuosi septintą valandą ryto – padarau lengvą mankštą ir su asmenine trenere kalyte Pifa einame pasivaikščioti į parką ar prie Neries.
Užtrunkame valandą. Vakare vėl tiek pat laiko vaikštinėjame. Manau, ne aš ją vedžioju, o ji mane. Į vakarinį pasivaikščiojimą išsiruošiame, jei nėra renginių. Jei jų yra, išeiname anksčiau.
– Žalingų įpročių neturite?
– Niekada nerūkiau. Dėl to esu laimingas. Kam rūkyti, jeigu aplinkui daug kas rūko ir prisiuostai rūkalų kvapo, kurio nerūkančiam per daug. Labiausiai už viską mėgstu švarų orą, juk tai kvėpavimui labai naudinga.
Gyvenu Žaliakalnyje, čia oras grynas kaip kaime. Naktį visada praveriu langą. Miegamajame turiu oro drėkintuvą, kad būtų tam tikras oro drėgnumas, naudingas kvėpavimui. Vyno taurę išgeriu tik išskirtinėmis progomis, bet ir tai nelabai noromis. Sulaukęs tokio amžiaus vartoju saikingai, minimaliai.
Visą gyvenimą mėgau saldumynus ir dabar nelengva atsisakyti, retkarčiais paragauju. Jie man atrodo kaip užnuodyti, nes jeigu jau suvalgiau, būtinai turiu fiziškai padirbėti ar pabėgioti.
O kūno svorio ir ūgio santykis idealus – esu 182 centimetrų ūgio, o svoris – 82 kilogramai. Ne dėl papildomų kilogramų vengiu saldėsių. Nenoriu, kad didėtų cholesterolio kiekis kraujyje, todėl riebių pyragų visai nereikėtų valgyti.
– Kokios mitybos laikotės?
– Pasiskaitęs dietologų ir kitų specialistų patarimų, išklausęs gydytojų nurodymų susidariau nuomonę ir jos laikausi.
Pagrindinis principas – valgau daug žuvies. Ją valgo japonai, todėl ilgai gyvena. Sakyčiau, aš gal net per daug jos valgau – kas antrą dieną. Žuvį kaitalioju su liesa mėsa ar vištiena.
Daržovės būtinos, bet sunku prisiversti jas kasdien valgyti, nesu žalumynų mėgėjas. Tačiau vaisių ir riešutų valgau kasdien. Ant stalo visada yra įvairių riešutų mišinio.
Geriu aukštos kokybės vandenį – anksčiau parsinešdavau iš šaltinio, bet dabar perku itališką sniego tirpsmo vandenį. Iš Sardinijos vežamas vanduo – šiek tiek šarminis, aišku, negazuotas.
– Užsiminėte, kad žaidžiate golfą. Ką jums tai duoda?
– Golfas – pasakiškas žaidimas. Aišku, nedažnai važiuoju į golfo laukus Lapėse netoli Kauno. Bet nuvykęs kaskart praleidžiu pusdienį ar daugiau gryname ore judėdamas ir gaudamas gerų emocijų.
Daugiausia naudos sveikatai turi geros emocijos. Labai svarbu ir socialinė aplinka. Reikia neprisikurti problemų, kurias paskui reikėtų spręsti.
– Dabar kone kiekviena diena daugeliui kelia įtampą. Kaip įveikiate stresą?
– Nedidelis stresas reikalingas, bet reikia vengti pykčio. Juk nieko nepakeisi ilgai pykdamas ar būdamas įsižeidęs.
Sakoma, rūgštis graužia patį indą, kuriame ji yra. Taip ir pyktis greičiau sugraužia piktą žmogų. Aš neturiu pykčio, gerbiu ir myliu žmones, netgi ir tuos, kurie manęs nemyli.
Aišku, mano veikla padeda susikurti gerų emocijų – juk aš groju ir namuose, ir pas draugus.
– Vienišumas – didelis išbandymas?
– Našlystė – silpniausia mano vieta, nes su žmona vienas kitą labai gerai papildėme. Ji buvo nuostabi žmona, kartu išgyvenome beveik iki auksinių vestuvių – 48 metus.
Nors išbandymas didelis, nesu vienišius, mėgstu žmonių susibūrimus, draugijas, todėl įvairių organizacijų veikloje dalyvauju aktyviai. Renginiuose bendraudamas įsikraunu energijos. Tokia mano gyvenimiška filosofija – kuo ilgiau išlikti veikliam, bendraujančiam.
– Pabuvus renginyje tarp svetimų žmonių ir grįžus namo gali apimti vienišumas. Nesunku gyventi vienam?
– Turiu sūnų Gediminą, bet jis su šeima gyvena atskirai. Aš galiu tvarkytis savarankiškai. O namuose draugiją palaiko šunelis.
Pradedu svajoti apie proanūkius. Anūkus Indrę (27 m.) ir Paulių (29 m.) vis paraginu ieškoti antrųjų pusių. Juk man, kaip buvusiam Civilinės metrikacijos skyriaus vadovui, jau nepatogu darosi, kad sutuokiau tūkstančius porų, o anūkų nesutuokiau.
– Ar pats antrąkart nesiruoštumėte vesti?
– Nesusimąsčiau apie tai. Mano tėvelis nevedė antrąkart, nors mano mama mirė sulaukusi vos 45 metų. Tėvelis išgyveno iki 76-erių, bet iki mirties nieko nevedė, nes labai mylėjo žmoną. Jis išaugino mus, keturis vaikus, vienas. Aš irgi laikausi tos tradicijos.
Nors negaliu šimtu procentų garantuoti, juk būna visko. Mėgstu draugauti, yra mielų pažįstamų moterų, tačiau pakanka išgerti kavos drauge. Nėra ką kalbėti apie vedybas, kai esi aštuoniasdešimties metų.
– Tokio amžiaus padorių vyrų reta. Gerbėjų neturėtumėte stokoti?
– Kai manęs draugai paklausia, ar turiu ką nors, sakau, kad turiu septynias pažįstamas, su kuriomis galime pabendrauti, bet apie šeiminį gyvenimą negalvoju. Pripratau gyventi vienas.
Dirbdamas Civilinės metrikacijos skyriuje per 23 metus įpratau prie nuolatinės gyvenimo kaitos – vieni tuokiasi, kiti skiriasi.
Koks sudėtingas gyvenimas, kaip norėdavosi palinkėti, kad būtų tvirta šeima, nesiskirtų.
Sutuokiau per 45 tūkstančius porų, o juk penkiasdešimt procentų šeimų išyra. Kaip skyriaus vadovui tekdavo tvirtinti gimimo liudijimus ir mirties aktus. Ir vis pagalvodavau, kad įregistruoti mirties aktus siaubinga: „Kodėl turiu teisę patvirtinti tokius liūdnus faktus?“
Kai matai visą gyvenimo ratą, pats apsiramini ir džiaugiesi, kad nemažai nugyvenai. Jei žmona nebūtų turėjusi širdies ligų ir neįgalumo, būtų dar gyvenusi.
– Turite bajoriškų šaknų. Gal ir dvarą turite?
– Esu bajorų palikuonis, bet dvaro neturiu, gyvenu kukliai. Gaižuvos dvaras buvo atimtas, sunaikintas, nukentėjo mano protėviai. Iš jų dvarą atėmė už pagalbą 1863–1864 metų sukilimo dalyviams.
Aš gyvenu kaip Pelenė, kukliai tėvų name. Pusė namuko – mano, kita pusė – sesers anūko.
Namukas medinis, apmūrytas, jam septyniasdešimt metų. Užtat kiemelis labai jaukus – pasidariau estradą, sustatau daug kėdžių.
Darau renginius – vasarą susirenka kaimynai, vyksta koncertas. Tai – mažoji kiemo filharmonija.
Nuo muzikos grupės lyderio – iki bajoriškų pareigų
1967–1976 m. K.Ignatavičius buvo grupės „Aitvarai“, 1976–1982-aisiais – estradinio ansamblio „Versmė“ lyderis – solo gitaristas ir vokalistas.
1980–1985 m. – Kauno miesto kultūros skyriaus estradinės muzikos sekcijos pirmininkas, 1985–1990-aisiais – Muzikos ansamblių ir orkestrų susivienijimo prie prekybos reklamos biuro Kauno skyriaus vadovas.
1990–1995-aisiais – Kauno miesto tarybos deputatas.
1990–2013 m. – Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vadovas.
Nuo 1995-ųjų K.Ignatavičius eina Kauno deputatų klubo prezidento pareigas.
Nuo 1997 m. – Kauno rotušės ceremonimeistras.
Nuo 2009-ųjų – Kauno Rotušės aikštės draugijos įkūrėjas ir pirmininkas.
2002–2004 ir 2010–2017 m. – Kauno apskrities bajorų draugijos vadovas, 2004–2010-aisiais – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadovas, nuo 2011-ųjų – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės vadas.
