Močiutė Ona gyvena viena Kaniūkų kaime (Ignalinos raj.), kur jai prireikus padeda kaimynės. Živilės vaikystės vasaros taip pat prabėgdavo čia kartu su sese ir dviem pusbroliais.
„Tos vasaros – vieni šilčiausių mano vaikystės prisiminimų. Rytais valgydavome močiutės keptus blynus su braškių uogiene, važinėdavome dviračiais, žaisdavome krepšinį prie „kultūrnamio“... Taip pat daržus paravėdavome, vis būdavo kažkokio su uogomis susijusio veiksmo – jas rinkti, perrinkti, uogienes virti (uogaudama ir uždirbau savo pirmuosius pinigus). Močiutė mums niekuomet negalėjo laiko nei dėmesio“, – atsiminė Živilė.
Be to, močiutė ją ir kitus vaikus vis veždavosi į kapus, kur palaidoti trys jos žuvę broliai partizanai. Ji pasakodavo apie tuos laikus ir apie bunkerius bei lagerius, tik anuomet tokie dalykai Živilę nelabai tedomino, kartais tie pasakojimai ir pabosdavo. Didelio įspūdžio anūkei nedarė ir faktas, kad jos močiutė – buvusi partizanų ryšininkė, politinė kalinė ir tremtinė.
Tik gerokai vėliau, jau užaugusi, Živilė suprato, kad jos močiutės patirtis – labai svarbi ir į užmarštį vis grimztanti mūsų istorijos dalis. Laimei, suspėjo ją suguldyti į knygą, kurioje sutilpo močiutės prisiminimai, pamąstymai ir apskritai pasakojimas apie XX a. Lietuvos istoriją.
Na, o „#fainiausiapasaulymočiute“ Živilė savo mamos mamą praminė maždaug prieš dešimtmetį, kai sumanė vieną savo pokalbį įkelti į feisbuką – ten karts nuo karto savo dialogais pasidalija ir dabar, jie sulaukia nemažai „patiktukų“.
Kodėl visgi jos močiutė – pati „fainiausia“? „Todėl, kad ji, nors išgyvenusi daugybę netekčių – ankstyvą tėvo mirtį, trijų brolių partizanų žūtį, savo pačios kūdikio mirtį, praradusi paauglystę ir jaunystę, vis tiek yra labai šviesus ir optimistiškas žmogus. Ji turi labai gerą humoro jausmą, moka pasijuokti ir iš savęs pačios. Taip pat ji labai tiki Lietuva ir kitus ragina ja tikėti“, – vardijo Živilė.
Kartais ir susibara
Pašnekovė pripažino, kad jos močiutė kartais būna kategoriška ir gali pasisakyti griežtai. Ir ji pati yra perėmusi nemažai senelės būdo bruožų: yra gana kategoriška, linkusi kontroliuoti, taip pat – sąžininga bei patikima ir turi tokį pat gerą humoro jausmą (bent jau pati nori tikėti, kad taip yra).
„Mano paauglystėje mes su ja nemažai ginčydavomės apie Bažnyčią, muziką ar aprangos stilius. Bet visgi tas ryšis, užmegztas nuo mažų dienų, kai seneliai negaili anūkams laiko ir meilės, nulemia, kad vėlesni nesutarimai esminės įtakos santykiams neturi. Be to, kai kurie žmonės turi nuoskaudų savo tėvams, kad tie juos augino kažkaip ne taip, o su močiutėmis, man rodos, taip nenutinka“, – pastebėjo Živilė.
Tiesa, kartais dvi žodžio kišenėje neieškančios moterys susiginčija ir dabar. „Būna, kad aš močiutei dėstau savo pažiūras, o ji man sako – tu tik nesakyk to viešai, nes gali apsijuokti. O aš atšaunu, kad tai ji su tokiu savo požiūriu gali apsijuokti. Žodžiu, mūsų diskusijose nuskamba ir ekstremalių pareiškimų. Bet štai neseniai ji man gal 10 minučių „varė“ apie nesąmoningą vieno kontroversiškai vertinamo politiko kalbą ir tai, kaip žmonės tokį išrenka, ir aš prieštaravimų jai nelabai turėjau“, – prasitarė žurnalistė.
Būdavo ir taip, kad močiutė pabrėždavo: „Gi Lietuvų turim visi mylet“, o Živilė pradėdavo vardinti, kad čia ir tas, ir anas blogai veikia – ir paskui susigriebdavo, kad nereikia močiutės nervinti, juk ir ji pati myli Lietuvą, nepaisant visų esamų nesklandumų.
Pašnekovė pripažino, kad tarp jos ir močiutės Onos buvo įsiplieskę ir rimtų ginčų, kai ji pati įpykusi net numesdavo ragelį. „Ir po to tuojau pagalvodavau – kas man nutiko, ar aš numečiau telefoną, kalbėdama su 93 m. amžiaus žmogumi? Ir skambindavau atsiprašyti“, – prisipažino pašnekovė.
Žinoma, telefonu jos kalbasi ne tik apie politiką, bet ir įvairiausiomis kitomis temomis. Gyvai dabar pasimato nedažnai, mat Živilė turi du nedidelius vaikus ir bijo, kad jie prosenelę gali užkrėsti virusais, kurių atsineša iš ugdymo įstaigų.
Vietoje psichoterapijos
Živilė labai nori paraginti visus, turinčius gyvus senelius, kitų vyresnių giminaičių, kuo daugiau su jais bendrauti – juk vėliau galite gailėtis, kad tokios galimybės nebėra.
„Seniau turėjau ir kitą močiutę, tėčio mamą, su kuria buvau mažiau artima. Dabar pagalvoju, kad taip turbūt buvo dėl nuostatų, kurias perėmiau iš savo tėvų – reikėjo su ta močiute bendrauti daugiau, ir būčiau geriau ją supratusi. Šiais laikais populiaru lankytis pas psichoterapeutus, ieškoti atsakymų savo vaikystėje ir gilintis į tuometines nuoskaudas. Bet, kol ne vėlu, gal dar turite su kuo pasišnekėti apie tuos laikus gyvai?“ – ragino Živilė.
Pridūrė, kad ji tik neseniai išgirdo, jog Ignalinos krašto istorikai užsimindavo, kad Onos Butrimaitės-Laurinienės istorija tokia įdomi – o jos anūkė dirba žiniasklaidoje, bet to neviešina, nors galėtų. Laimei, dabar močiutės atsiminimai jau suguldyti į knygą.
„Būna ir taip, kad kažkokiame renginyje prieina žmogus ir sako, kad gerai, jog aš surašiau močiutės prisiminimus – o jis turi ir keturis vaikus, bet jie tuo visai nesidomi. Na, bet tegaliu atsakyti, kad aš irgi ne visuomet buvau ta geroji anūkėlė, tik subrendusi supratau, kokią vertę močiutės prisiminimai turi“, – sakė Živilė.
***
Štai keletas Živilės ir jos močiutės Onos pokalbių, kuriuos ji užrašė savo feisbuko paskyroje.
– Ko nesigirdėjo tavęs per šitas dienas? – klausiu Močiutės.
– Dyrbau bais.
– Nu ką dirbai?
– Agurkus nuroviau, morkas, burakēlius, pupelām šaknis atatraukiau, rūbus ploviau.
– Viena!??
– Ne, su Laimuti. Bet ir ašjei persdirbau.
– Nu Močiute, ko tu ir pati į tuos darbus įsitrauki, nu saugok tu sveikatą vienąkart, gi tau šimtas metų!!!
– Ne šimtas, do pinki su puse metų ligi šimtā. Kai bus šimtas, tadu ir pamesiú!
*
– Ė kaipgi tau sekas? – klausia telefonu Močiutė.
– Nežinau, visokių daug sunkumėlių, ir širšė va į lūpą įkando.
– Katron lūpān?
– Viršutinėn.
– Tai gerai, neraiks pūst lūpās. Mačiau per tilivyzārių viena rūskē kad rauda, nosies až lūpās nesmatā. Ti maž jai kākių paplavų pripylā.
– O kas? Ištino?
– Neugi, jei nebūt pripylį kas neraik, tai nebūt šyte sutynus. Džiaugias mergelās pasgražinį – ir sādynį, ir krūtynį pasdydinā, bais gi gražu. Ale va šytai nepasysekē rūskei. Do raikėjā yšrūgų ton lūpān pripylt, tai do gražiau būt būvį.
*
– Nu va matai, vaikela, sakiau jum, kad niekur neraik važiuot, geriausia Lētuvoj, – sako jokiam užsieny, išskyrus Sibirą ir Daugpilį, nebuvus 94-metė. – Va Rita (vardas pakeistas – aut.past.) nebeskris atostogų Jārdanijān. Visur darās pavājynga.
– Nu tai Jordanija – prie pat Izraelio!
– Nu neugi, ale geriausia lykt Lētuvoj, ir kad visi šyčia suvažiuot, čia par mus saugiausia.
– Kur tau saugiausia – mokyklas šiandien užminavo, – sakau.
– Aha, ažmināvā. LĒŽIŪVIAIS.
Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.
