Po aktorystės studijų Vilniuje su kitais kurso draugais Nijolė ir Bronius atvyko dirbti į Marijampolės dramos teatrą ir netrukus susituokė.
1959–1963 metais darytos B.Gražio nuotraukos neseniai į dienos šviesą buvo ištrauktos Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikusioje parodoje „Užšalęs atsitiktinumas arba DNR“.
Ją parengė aktorių sūnus tapytojas Audrius Gražys (60 m.). Ekspozicijoje susijungė A.Gražio tapyba ir B.Gražio tapyba bei fotografija.
„Mintis apie kūrybinį duetą kilo labai seniai, bet laikas greitas ir visuomet atrodo, lyg jo būtų per akis, atsiranda svarbesnių reikalų, kol vienąsyk būna tiesiog per vėlu. Ši paroda – lyg ilgai brandintas mūsų kūrybinis susitikimas. Tėčio ir mano“, – sakė A.Gražys.
Prieš parodos atidarymą N.Narijauskaitė susirinkusiesiems perskaitė keletą savo vyro eilėraščių. Jis išleido penkias poezijos knygas.
O paskui ji įžengė į ekspozicijos salę. Ant artimiausios sienos buvo iškabinta kelios dešimtys B.Gražio fotografijų.
„Tos Broniaus fotojuostelės gulėjo jo studijoje mūsų namų palėpėje, Audrius ten jas žiūrinėjo, bet man nieko nesakė. Tik tiek, kad atspaus didesnio formato.
Parodos atidarymo dieną Audriaus draugė Jūratė užbėgusi paklausė, ar leisčiau kabinti tokios pusiau apsinuoginusios nuotrauką. Dar bandžiau prisiminti – kokią. Sakė, liemenėlė ant kojų padėta. Pamaniau, tegul kabina, nė į galvą nešovė, kad ten bus taip atvirai.
O kai perskaičiusi eilėraščius įėjau ir pamačiau tą nuotrauką, apstulbau. Ir vienas, ir kitas klausia, kada ir kur aš čia. Nepamenu tos akimirkos.
Tuomet mes buvome jauni, neseniai susituokę. Bronius yra fotografavęs mane pusnuogę sėdinčią ant palangės už nertų užuolaidų, bet tos nuotraukos neišliko“, – pasakojo N.Narijauskaitė.
Kai B.Gražys ir N.Narijauskaitė, 1956 metais baigę aktorinio meistriškumo studijas tuometėje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, su kurso draugais atvažiavo dirbti į Marijampolės teatrą, fotografo jame nebuvo, o jauniems aktoriams norėjosi įamžinti premjeras, gastroles ir savo gyvenimą.
Dar studijų metais fotografuoti mėgęs B.Gražys tapo teatro ir gyvenimo metraštininku.
„Pamenu, rytais eidavome prie upės ar ežero, gal ten kurį rytą Bronius mane ir nufotografavo. Turėjo tokį nedidelį aparatėlį. Pats ryškindavo juosteles ir nuotraukas mažame tamsiame kambarėlyje, daug jų išdovanodavo.
Fotografavo visur ir visada, ir tada, kai 1963-iaisiais uždarius Marijampolės teatrą atvažiavome dirbti į Klaipėdos teatrą. Kartais kokį kadrą net ir parežisuodavo.
Bėgant laikui tų nuotraukų dėžėse susikaupė daug. Vieną dieną jis mane pribloškė – viską iš dėžių iškratė ant grindų, prisipirko albumų ir sudėliojo pagal temas: premjeros, mano vaidmenys, menininkai, darbas su studentais, gastrolės, draugai... Žavėdavausi jo kruopštumu“, – pasakojo artistė ir pabrėžė, kad ji į fotoobjektyvą patekdavo ne dažniau negu kitos aktorės.
Aktorė N.Narijauskaitė prisiminė dar vieną nutikusią įdomią istoriją su jos nuotrauka. Marijampolės teatro scenoje buvo pastatytas Nazimo Hikmeto „Damoklo kardas“, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį.
„Vaidinau turtingą panelę, viename veiksme turėjau pasirodyti vilkėdama maudymosi kostiumėlį. Nusipirkti jo tais laikais nebuvo įmanoma, tai man iš minkštų vaikiškų drabužių pasiuvo tokį priglundantį rūbą.
Spektaklį žiūrėjęs miestelio fotografas mane nufotografavo ir didelio formato nuotrauką pritvirtino savo ateljė vitrinoje.
Po dviejų dienų ta vitrina buvo sudaužyta, o mano nuotrauka pavogta. Kolegos mane traukė per dantį – taip nepatogu buvo, net gėda“, – dabar jau linksmai senus nuotykius pasakoja aktorė.
Parodą surengęs A.Gražys sakė, kad visos išryškintos juostelės buvo tvarkingai sudėliotos į dėžutes, ant kiekvienos užrašyta, kokiais metais ir kas fotografuota.
Visko jis dar nespėjo peržiūrėti – juostelių ten daug. Reikia nuspręsti, ką su jomis daryti. „Man tie kadrai labai gražūs – juose daug šilumos, gražios gamtos, žmonės jauni, šypsosi. O apnuogintas kūnas menininkams – joks tabu“, – kalbėjo A.Gražys.
Aktorių Gražių namai – tarsi dailės galerija: visos sienos nukabinėtos lietuvių autorių paveikslais.
Tai buvo prieš dešimtmetį mirusio B.Gražio aistra.
O kai Audrius išvažiavo mokytis į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, atradęs jo dažus tėvas ir vėl griebėsi teptuko.
„Prieš studijuodamas aktorystę tėtis svajojo tapti dailininku, tačiau prieš stojamuosius egzaminus, nuėjęs į tuometinį Dailės institutą ir pamatęs kitų stojančiųjų atneštus darbus, saviškius suplėšė ir pasirinko aktorinio meistriškumo studijas.
Jis ne tik vaidino – sukūrė per 150 vaidmenų, režisavo, bet ir buvo aistringas kolekcininkas.
Namuose saugome jo sukauptus meno atvirukus, knygas, ženkliukus, pašto ženklus, laikrodžius, žymių žmonių autografus.
Vis dėlto didžiausia jo aistra buvo Lietuvos tapytojų kūriniai“, – pasakojo A.Gražys, besigailintis, kad nespėjo kartu su tėvu įgyvendinti ilgai puoselėtos idėjos – sukurti bendro spektaklio, kurį tėvas būtų režisavęs, o jis kūręs scenografiją.
