Įnešė pro duris, o iškelti teko jau pro langą
Rumšiškių liaudies buities muziejus, kai reikėjo restauruoti unikalų, vienintelį tokį turimą eksponatą – net pusantro metro skersmens bumblę, pagalbos kreipėsi ne į savus specialistus, o į 63 metų Kupiškio tautodailininkę Ireną Vapšienę. Žinojo, kad ši meistrė užduotį atliks ne prasčiau nei profesionalai restauratoriai, o gal net ir geriau.
Bumblė – tai senovinis grūdų laikymo indas.
Taigi I.Vapšienė gavo darbo visai šiai vasarai.
Rumšiškiečiai bumblę jai atvežė visai sukežusią, suzmekusią, tad, nors ir didelė, ji pralindo pro namų dirbtuvėlės duris.
„Kai baigiau ją tvarkyt, sūnus klausia, kaipgi dabar iš kambario išnešiu? Pro duris nei per aukštį, nei per plotį nebelenda“, – kvatoja anekdotinę situaciją prisiminusi kupiškietė.
Dėl vertingojo eksponato teko išpjauti dirbtuvės lango grotas – tik taip jį pavyko ištraukti laukan.
Nuo eksponato Biržų pilyje negalėjo atplėšti akių
I.Vapšienė yra viena iš nedaugelio, mokančių pinti sudėtingu senoviniu būdu. Jos pynimo praktika – dviejų dešimtmečių.
Moteris jau 17 metų yra Kupiškio etnografijos muziejaus ekspozicijų salės darbuotoja.
Per pietų pertrauką susitinkame jos namuose, nes čia ji įsirengusi dirbtuves.
Kompiuteryje I.Vapšienė rodo, kaip bumblė atrodė prieš restauravimą: buvo smarkiai apirusi, pavirtusi ant šono. Meistrė sako negirdėjusi, kad tokio dydžio indą dar koks muziejus turėtų.
Šios bumblės pynimo technika ypatinga – kietai suspausta šiaudų gniūžtė tarsi „susiuvama“ vytelėmis arba vytelių pluoštu, kai vytelė dalijama į tris dalis ir imama vidurinioji, plokščioji dalis.
„Pirmą kartą taip pintą daiktą pamačiau prieš 20 metų Biržų muziejuje „Sėla“. Nesupratau, kaip tai padaryta“, – atmena kvapą užgniaužusį įspūdį.
Niekas iš muziejininkų negalėjo smalsuolės pamokyti senojo pynimo. Tokių ji nerado ir tarp pažįstamų liaudies meistrų.
„Viena pažįstama kaunietė tenykštėje profesinėje technikos mokykloje buvo įgijusi pynėjos amatą, ji nemokė, bet buvo mokiusis, tad paskolino savo mokymosi užrašus, ten ir radau to pynimo būdo aprašymą“, – sako pašnekovė.
Kaunietė, deja, negalėjo parodyti, kaip pinti pagal užrašus, kupiškietei teko pačiai bandyti susivokti, o kad buvo gabi, kantri ir užsispyrusi, tai ir perprato viską.
Išmokusi senovinio pynimo, I.Vapšienė pelnė ir tautinio paveldo sertifikatą.
Trečius metus apipina ir miesto kalėdinę eglę
I.Vapšienė rodo tuo ypatinguoju būdu pačios pintus didesnius ir mažesnius indus, ką tik parsivežtus iš respublikinės tautodailininkų parodos sostinėje.
„Šiaudų grįžtę riši su vytele arba vytele riši ir vytele vynioji. Tokiu būdu pinamas daiktas daromas be formos, ji išgaunama proceso metu“, – paaiškina.
Toks pynimas atima daug laiko, per metus ji nupina tik 2–3 indus. Moteris šypsosi, kad prekybai tokių gausiai nepripinsi, tik parodoms.
Šiuo metu moteris užsiėmusi Kupiškio miesto centro kalėdinių dekoracijų kūrimu, turi nupinti po 50 vienetų dviejų skirtingų dydžių žaislų.
Pirmą kartą puošmenas iš vytelių pagrindinei miesto eglei ji pynė prieš 3 metus.
„Kai eglę tada nupuošė, tuos žaislus suvežė į muziejų, maniau, nebereikalingi. Šiemet mane susirado vilniečių dizainerių agentūra ir pasiūlė bendradarbiauti, jų užsakymu ir gaminu tuos žaislus iš vytelių šiųmetinėms dekoracijoms, o ant pagrindinės eglės kabės tie patys prieš trejus metus pinti „reketukai“, tik dizainerių patobulinti LED apšvietimais“, – atskleidžia puošybos esmę pati autorė.
Ką ji vadina reketukais? Ogi rombo formos kūrinį – tai yra garsiųjų šiaudinių sodų pirminė detalė – iš keturių šiaudelių sujungtas rombas.
Dažniau vadinama karbija
Liaudies buities muziejus Rumšiškėse direktoriaus pavaduotoja Dalia Šiškauskienė pasakojo, kad karbija, kitur vadinama bamble, o Kupiškio krašte bumble, į muziejų atkeliavo 1984 metais. Ji pirkta iš privataus asmens.
Šis indas grūdams ir kitiems biriems produktams laikyti pintas apie 1927–1928 metus Alytaus rajone esančio Krokialaukio miestelio apylinkėse, gal ten ir naudotas. Tokie indai buvo paplitę visoje šalyje.
Mūsų turima karbija yra išskirtinė savo tūriu: telpa net 650 kilogramų grūdų.
Neturiu žinių, ar koks kitas muziejus tokio tūrio indą turi.
Netrumpai ieškojome restauratoriaus, nes eksponato būklė buvo baisi: išsiklaipiusi, dugnas ir viršus sutręšę. Visi beieškant minėjo kupiškėnės Irenos Vapšienės pavardę. Peržiūrėjome jos darbus, jie spinduliavo kantrybe ir meile.
Pirmiausia moterį pasikvietėme į muziejų, kad pamokytų mūsų darbuotojas pinti. Pamatėme, koks tai nelengvas darbas, kad reikia kantrybės, stiprių rankų ir kūrybiškumo. Supratome, kad vertingą eksponatą šiai tautodailininkei drąsiai galime patikėti.
Muziejaus darbuotojai rezultatu sužavėti, atnaujinta karbija jau grįžo į ekspoziciją, traukia lankytojų akis.
