Kodėl sakau „beribes“? Kai skaičiau knygą, kartais aikčiojau, kiek vienam žmogui blogo gali nutikti. Vėliau aikčiojau, kaip žmogus gali iš viso to išlipti. Nežinau, kiek jis gali tapti pilnai lygiaverčiu visuomenės piliečiu, nes tai priklauso ir nuo mūsų pačių, kiek mes leisime jiems tokiais tapti. Tačiau susimąsčiau, ar aš sugebėčiau išlikti tokiose aplinkybėse. Jei išlikčiau – KOKIA išlikčiau?
Prisimenu filmą, kuriame vagianti moteris sakė: „lengva būti geram, kai turi pinigų“. Versdama šios knygos puslapius, galvojau, kad lengva būti geram, kai gyveni apsuptas meilės ir šilumos. Taip, kartais „geras gyvenimas“ užliūliuoja, turi įdėti pastangų ir noro būti geru. Tačiau kiek daug žmonių net nenutuokia, kad gėris apskritai egzistuoja!
Alkoholikė mama, nuolat besikeičiantys patėviai, pavydas, kad kiti turi daugiau, potraukis samagonui, klijams ir benzinui. Tokioje aplinkoje augo Ingrida, kol įsimylėjo. Būdama 18–19 m. mergina pastojo, laukė vestuvių su būsimu vyru, tačiau šis, važiuodamas į gimdymą, žuvo autoavarijoje. „Užsimušė, taip. Nuo smūgio plyšo širdis jam“, – knygoje pasakoja Ingrida.
Jeigu jos mylimajam plyšo širdies raumuo, tai Ingridai plyšo širdis ta kita – sielos prasme. Moteris, grįžusi iš ligoninės, vėl pradėjo gerti, vartoti vis rimtesnius narkotikus. Vėliau sekė 17-a pavogtų automobilių. Kai moteris, regis, atsistodavo ant kojų, jai ir vėl išslysdavo žemė. Naujo mylimojo išdavystė, galiausiai – vėžys ir nuslėpta priklausomybė, kurios „dėka“ ji vėl legaliai galėjo sugrįžti prie narkotinių medžiagų.
Vladislovas taip pat kilo iš problematiškos šeimos. Kai buvo 7-erių, jo tėtis sėdo į kalėjimą, mama nevengė alkoholio. Dar būdamas berniukas, Vladislavas bėgdavo iš internato į namus, kuriuose nuolat kilnojosi alkoholiu sklidinos taurelės ir viešėdavo daug svetimų žmonių, jis norėdavo apsaugoti mamą.
Vyras pasakoja, kad Tarybų Lietuvoje internatinėje mokykloje, vaikų globos ir neįgaliųjų namuose tekdavo patirti prievartą, priekabiavimą, fizinį smurtą ir tai atrodė normalu. Lytinė prievarta nenutrūko ir įkalinimo įstaigose. Šiandien vyras sako, kad nori būti geras, nebenusikalsti, dirbti, mokėti mokesčius.
Tai tik dvi istorijos iš septynių. Knygoje esti ir kitų nusikaltimų: nužudymai, išprievatavimai. Ne visi herojai augo asocialiose šeimose. Tačiau tikriausiai visiems stigo meilės, rūpesčio, vilties. Galima klausti, kuriam iš mūsų to nestigo? Bet ar visi tapome nusikaltėliais? Turėtume džiaugtis, jei jūsų gyvenimas susiklostė kitaip. Knyga nekviečia pateisinti ar išteisinti bausmę atlikusius asmenis, tačiau pamėginti labiau suvokti, kodėl jie atsidūrė ten, kur yra dabar.
Kun. Kęstutis Dvareckas knygos pradžioje teigia: „Aplinka, kurioje gyvenu ir dirbu, dažnai pasižymi negailestingu, keršto troškimu alsuojančiu požiūriu į nuteistuosius. Ir tas požiūris, deja, nesunkiai randa atgarsį ir manyje. <...> „Akis už akį“ logika instinktyvi ir natūrali, bet veda ji tik gilyn į mūsų, kaip visuomenės, nužmogėjimą. Kerštaudami ir patys tampame nusikaltėliais, kurie nemeilės laužus gesina benzinu.“
Neatsitiktinai pradėjau nuo 7 pasaulio stebuklų ir 7 didžiųjų nuodėmių. Pakanka augti dirvoje, kurioje trūksta 3 dieviškosiomis vadinamų dorybių: tikėjimo, vilties ir meilės, kad suvešėtų visos 7 nuodėmės. Kartais puikybė, gobšumas, gašlumas, rūstumas, pavydas, rajumas ar tingumas nuveda prie mažesnių arba didelių nusikaltimų. O tuomet jau reikia stebuklingų jėgų, kad galėtum sugrįžti į visuomenę.
Žinome, kad stebuklai irgi dūžta, iš 7 senovės pasaulio stebuklų išliko tik Cheopso piramidė. Taip ir su nuteistųjų gyvenimais. Jie išeina į laisvę, gydosi, stengiasi, kartais subliūkšta, grįžta atgal. Tačiau žmogus didesnis stebuklas nei piramidės ar Kabantys Babilono sodai – kol gyvas, tol turi galimybę pasikeisti.
„Mes nuteistieji“ leidžia kiekviename herojuje pamatyti kenčiantį vaiką. Visuomenė gaili vaikų, bet yra negailestinga suagusiems. Nepaisant to, kad suaugusiojo kūne dažnai gyvena vis dar tas pats iš skausmo klykiantis vaikas. Tai knyga, kviečianti prisiliesti prie visuomenės vočių – santykio prarajos tarp nuteistojo ir smerkiančiojo.
Knygą įsigyti ir tokiu būdu paremti Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centrą galite adresu Didžioji g. 5, Vilnius. Centras, jau daugiau nei dešimtmetį, padeda nuteistiesiems ir jų artimiesiems tiesti tiltus tarp kalėjimo ir laisvės, tarp asmens ir visuomenės.
