Moteris neužstrigo ties pirmuoju pusmečiu, kai teko išbandyti juodus darbus, siekė žinių, profesinės savirealizacijos – dirbo sveikatos priežiūros įstaigose, o neseniai baigė ir magistro studijas. Su Inga kalbėjome apie gyvenimą Airijoje, lietuvių bendruomenę ir skirtumus tarp „čia ir ten“.
– Visų išvykusiųjų klausia, kaip jie ten atsidūrė. Kokia Jūsų istorija?
– Pasakysiu klišę: kaip ir dauguma, emigruoti planavau metams – užsidirbti, pabūti. Tuo metu dirbau socialine darbuotoja Kaune, buvau pabaigusi universitetą. 2005-aisiais algelės buvo nedidelės, o man, jaunam žmogui, norėjosi kažko daugiau, geriau, giliau, aukščiau, plačiau... Tiesiog buvo du keliai: skristi į Ugandą ir dirbti anglų kalbos mokytoja pagal mainų programą arba vykti pas draugę, kuri jau gyveno Airijoje ir tiesiog dirbti – nežinojau nei ką, nei kaip. Apsisprendžiau labai lengvai, nes nemėgstu skristi lėktuvu. Paskaičiavau pragmatiškai: pagalvojau, kad dvi su puse valandos iškentėsiu.
Kaip ir visi lietuviai pradėjau nuo nulio, su šimtu eurų kišenėje, teko ir indus plauti, dirbti valytoja. Lietuvoje neteko dirbti panašaus darbo, bet esu dėkinga tam periodui, patirtis užgrūdino.
– Neužstrigote ties to pirmojo pusmečio veikla?
– Dauguma lietuvių nebejuodadarbiauja, žino savo vertę, dauguma moka anglų kalbą, vis daugiau tautiečių užima aukštus postus. Neseniai „Protų mūšyje“ susipažinau su lietuviu, kuris atskrido prieš pusmetį ir jau vadovauja didelei Dublino biofarmacinei įmonei. Lietuviai vertinami už darbštumą, kūrybiškumą, nesėdėjimą sudėjus rankų, savo nuomonės pareiškimą. Nesu susidūrusi su neigiamais dalykais. Taip, atsivertus laikraštį atrasi informacijos ir apie prekybą narkotikais, ir muštynes. Yra pavieniai atvejai, kai lietuviai nedaro garbės, bet tokių žmonių yra visur. Geriau tikėti – ką duodi gero, tas sugrįžta dešimteriopai.
– Neseniai į dangų skriejo absolvento kepurė – baigėte magistrantūros studijas. Kodėl po tiek metų nusprendėte tęsti mokslus?
– Visą laiką buvau moksliukė, labai domėjausi knygomis, norėjau tobulėti, augti. Kai sukūriau šeimą, viskas šiek tiek apstojo, gimus dukrai mokslines knygas pakeitė vaikiškos. Gal 15 metų svajojau studijuoti, o pavyko tik per pandemiją, kai nebegalėjau išeiti į darbą. Tuo metu dirbau psichiatrinėje įstaigoje terapijų koordinatore, bet nebegalėjau dirbti, nes reikėjo prižiūrėti mažametį vaiką, mokyklos buvo uždarytos. Nenorėjau tiesiog sėdėti namuose, sugalvojau mokytis.
Beje, valstybė nedirbantiems žmonėms visiškai padengia mokslus – magistro studijos buvo apmokėtos valstybės ir dar gaudavau stipendiją. Studijavau dvejus metus, magistro studijų kryptis – bendruomenes ir jaunimo psichine sveikata. Dabar jau isidarbinau valstybinėje sugriežtinto režimo psichiatrinėje ligoninėje, ten užimu psichines sveikatos ir terapijų pedagogo pareigas.
Airijoje daugiau nei 100 tūkst. ukrainiečių pabėgėlių. Kuriama labai daug projektų, įdarbinama daug žmonių. Kadangi esu iš postsovietinio bloko šalies, galiu susikalbėti rusiškai, galėčiau dirbti su pabėgėliais, migrantais konsultuoti juos socialiniais klausimais, tačiau labiau linkstu link kitos krypties – psichinės gerovės.
– Darbas atrodo itin sudėtingas, kodėl Jus traukia ši sritis?
– Airijoje 15 metų dirbau skyriuose, kuriuose gydomi žmonės su smegenų pažeidimais, sergantys dimensija. Įgijau daug patirties. Dirbdamas viską perleidi per save kaip per filtrą, negalima pasilikti sau. Buvau ir užpulta, ir apkaltinta nebūtais dalykais, tačiau viskas lamingai baigėsi. Emocijas reikia palaikyti savyje, kaip airiai sako, reikia turėti kaušus.
– Kada dingo nuostata, kad po metų grįšite į Lietuvą?
– Matyt, po metų ir dingo (juokiasi). Būkime atviri, pajauti pinigų skonį, gali daugiau sau leisti, palepinti artimuosius. Pradėjau keliauti, aplankiau Afriką, visą Europą. Žinojau, kad galiu tobulėti profesine prasme, galiu pasiekti daugiau. Rokiškyje aš baigiau vakarinę mokyklą suaugusiųjų skyrių, man buvo kalama, kad iš manęs nieko nebus ir nieko nepasieksiu...
– Išvykusi į Airija neapsiribojote siauriu pažįstamų ratu, palaikote ryšius su lietuvių bendruomene. Papasakokite apie bendras veiklas.
– Gyvenu 25 minutės kelio nuo Dublino, Ašburno miestelyje, jis panašaus dydžio kaip Rokiškis. Viena didžiausių lietuvių bendruomenių yra būtent Ašburne, bet rokiškėnų ratelis, kurį pažįstu, pasklidęs visoje Airijoje. Turiu draugių iš Obelių, netoliese gyvena klasioke iš Rokiškio su šeima. Plėtojame ir palaikome draugystę, bendrauja ir mūsu vaikai. susitinkame, labai smagu pasikalbėti apie pažįstamas vietas.
Su lietuvių bendruomene kopiame į kalnus, dainuojame sutartines, šokame, gaminame maistą. Viskas sukasi aplink lietuvybę, mūsų tradicijų išsaugojimą, jų perdavimą vaikams. Turime sutartinių dainuotoją Vėtra Trinkūnaitę, ji groja kanklėmis. Dažnai išvažiuojame į gamtą su palapinėmis, kūrename laužus – gyvename nuostabų gyvenimą. Norime parodyti vaikams, kaip įprasmina laiką buvimas kartu.
– Kas labiausia patinka Airijoje, kas Jus laiko?
– Vienas iš tokių dalykų, kad nereikia rūpintis, kaip „praslysti“ ar kad tave kažkas apgaus. Nežinau, ar vėl mokėčiau gyventi Lietuvoje. Man visada labai nepatiko korupcija ir biurokratizmas. Gal Airijoje tai irgi egzistuoja, bet per 19 metų man neteko susidurti su korupcija, valstybės apgaudinėjimu. Antras dalykas – man patinka klimatas. Gal keistai atrodo, bet man patinka vėsus oras, žiemą maudausi. Mes gyvename netoli nuo jūros, labai smagu ten pasivaikščioti. Gyvename Dievo užanty.
– Turbūt domitės ir Lietuvos, gimtojo miesto naujienomis. Kokį jį matote iš toli ar sugrįžusi?
– Per pandemiją nesilankiau Rokiškyje dvejus metus, pavyko parskristi tik praėjusią vasarą. Labai nustebino augantis spalvingas miestas. Buvau vargonų festivalio atidaryme, aplankėme Rokiškio dvarą, maloniai nustebino dvare įkurtas bendrystės centras verslininkams „Spiečius“. Kai nufotografuoji kažkokias vietas, jos tokios ir išlieka atmintyje. Nematai miesto augančio – kas ką dažo, stato, todėl kai atvyksti, randi jį vėl kitokį. Pastebėjau, kad labai daug gėlių, verslių žmonių, mažų parduotuvėlių – viskas džiugina akį. Keičiasi ne tik miesto veidas. Kai išvažiavau prieš 19 metų, buvo pakankamai didelis nusikalstamumas, vadinamos gaujos. Kiek dabar matau, daug saugiau gyventi visiems. Socialiniai aspektai keičiasi.
– Kas krito į akį, ką reikėtų taisyti, keisti?
– Vieną dalyką pastebėjau – tai šiukšlių nerūšiavimas. Airijoje dalyvauju kelių grupių savanoriškoje veikloje, neatlygintinai dirbtu Ašburno projekte „Gražinkime gamtą“, mes renkame šiukšles, sodiname gėles. Rokiškyje pamačiau, kad beveik niekas nerūšiuoja šiukšlių arba rūšiuoja labai vangiai, bent jau daugiabučiuose, kur gyvena mano tėvai. Toks vaizdas, kad žmonės vis dar gyvena mintimi – palikau, o po manęs nors ir tvanas. Airijoje žmonės rūpinasi kitų žmonių gerove, nenoriu absoliutinti, ne visi, bet tai labiau pastebima.
– Sakėte, kad nebemokėtumėte gyvent Lietuvoje, kokiose srityse matote didesnius skirtumus?
– Vienas iš tokių – sveikatos sistema. Airijoje ji nėra puiki, bet ji yra kitokia nei Lietuvoje. Kai dukra atsidūrė Rokiškio ligoninėje, jau nelabai žinojau, kaip ir ką daryti, kur kreiptis. Socialinėje srityje irgi nelabai žinočiau kas ir kaip, kai Airijoje galiu užsimerkusi kalbėti apie teikiamas, tarkim, socialines garantijas.
– Ar lietuvių daugėja Jūsų aplinkoje?
– Šiuo metu, deja (kiti galbūt sakys, kad tai gerai), bet visgi išvažiuoja labai daug lietuvių, tuo pačiu ir mano pažįstamų, draugų su šeimomis. Jie renkasi gyvenimą Lietuvoje arba persikelia į kitas šalis – Ispaniją, Portugaliją.
– Kodėl jie išvyksta?
– Pas mus labai daug ukrainiečių, valstybė jiems garantuoja gyvenamąją vietą, todėl būsto paklausa ir tuo pačiu nuomos kainos labai pakilo. Miestelyje (ne Dubline) trijų kambarių namo ar buto nuomos kaina vidutiniškai nuo 2–4 tūkst. eurų. Atsimenu, kai tokį būstą galėdavai išsinuomoti už 650–700 Eur. Galima vardyti: krizė, infliacija, sugalvoti kitų įdomių žodžių, bet faktas tas, kad būsto nuomos kilimo kainos paskatino išvažiuoti daug lietuvių.
– Rokiškį vis dar sapnuojate?
– Labai dažnai sapnais sugrįžtu į tėviškę. Mano vieni seneliai gyveno Kavoliškio kaime, kiti – Skemų. Skemus dažniau sapnuoju, gal tai emocinis prisirišimas, tie namai tebestovi.
Linkėjimai visiems rokiškėnams ateinančių švenčių proga.
