Justas negalią – įgimtą raumenų atrofiją – turėjo nuo gimimo, nors pradžioje medikai ir nesuprato, kas jam yra – sakydavo tėvams, kad galbūt berniukas sunkiau juda dėl to, kad yra tinginiukas ar storuliukas. Kai vaikui buvo treji, tėvams pavyko parodyti vienturtį sūnų iš JAV atvykusiam specialistui, kuris nustatė tikrąją diagnozę, reiškusią, kad vaiko raumenys silpsta ir jis niekuomet negalės judėti savarankiškai.
Dėl to Justo tėvai, kaip tik gavę naują butą Vilniuje, Pašilaičių mikrorajone, pasiryžo grįžti į mamos gimtąjį kaimą – Lindiniškes (Vilniaus raj.). Iki tol mama labai norėjo palikti kaimą ir kraustytis į miestą, bet visgi butas buvo penktame aukšte, tad tėvai nusprendė, kad jog nevaikštančiam vaikui augti name kaime bus geriau. Namas tuo metu buvo be patogumų, su laiptais ir slenksčiais, bet šeima palaipsniui jį pritaikė savo poreikiams.
Kaime šeima gyveno kartu su Justo močiute Jadvyga, kuri prireikus rūpindavosi anūku, kai ūkininkaujantys ir turguje prekiaujantys tėvai negalėjo to daryti.
Justas vaikystėje jautė močiutės rūpestį, bet visgi jis pripažįsta, kad stipresnį ryšį jautė su seneliu iš tėvo pusės Jonu Džiugeliu.
„Jis buvo kilęs iš Kamajų kaimo Rokiškio rajone, paskui persikėlė gyventi į Vilnių ir visą giminę ragino tą daryti (tais laikais, kai aš dar nebuvau gimęs). Turiu su seneliu nemažai panašumų. Jis buvo labai verslus ir iniciatyvus. Sovietmečiu dirbo „Neringos“ restorano durininku, o tais laikais tokie darbuotojai galėdavo prisigalvoti papildomų veiklų... Ir vėliau, išėjęs į pensiją, senelis nesėdėjo vietoje – vis kažką sumanydavo. Būdavo, nuvažiuodavo į Gariūnų turgų, prisipirkdavo kailinių kepurių – paskui jas parduodavo Kalvarijų turguje ir šį tą prisidurdavo prie pensijos“, – atsiminė Seimo narys.
Ypač artimas su seneliu jis pasijuto paauglystėje, kai pablogėjus šio sveikatai tėvai jį atsivežė gyventi kartu, kad būtų ramiau. „Tuo metu pas mus buvo savotiški senelių namai – mamos mama, tėčio tėtis, na, ir aš, kuriam taip pat reikėjo rūpesčio. Mama net buvo sudariusi tam tikrą dienotvarkę, kada mes valgome, kada darome kitus dalykus, kad visiems viskas būtų paprasčiau“, – pasakojo Seimo narys.
Jis prasitarė, kad su močiute tuo metu kartais kildavo nesutarimų (galiausiai jai buvo diagnozuota demencija, dėl kurios artimieji ėmė į jos elgesį žiūrėti kitaip), na, o su seneliu Jonu Justas tuo metu tapo ypač artimas.
Paauglys ėmėsi verslo
„Iš senelio aš buvau perėmęs nemažai jo bruožų, tarp jų ir veiklumą, iniciatyvumą. Mano mama su uošviu puikiai sutarė ir jie buvo tie du žmonės, kurie visą laiką manimi tikėjo ir mane palaikė. Mama vis stengdavosi, kad nesijausčiau nutolęs nuo bendraamžių – pavyzdžiui, pasikviesdavo juos pas mus patalkininkauti, kad ir nešioti raugintų agurkų stiklainių į rūsį, aš tuos stiklainius skaičiuodavau, o tuo pačiu ir su vaikais pabendraudavau“, – atsiminė Justas.
Veiklus, nors prie neįgaliojo vežimėlio prikaustytas, kaime gyvenantis ir namuose besimokęs paauglys, būdamas maždaug 15 m., sumanė imtis savo verslo – jis pradėjo prekiauti mobiliaisiais telefonais, kurie jį labai domino. Būdamas šešiolikos jau turėjo savo įmonę – ko gero, tą nulėmė iš senelio Jono paveldėtos savybės.
„Nežinau, kaip viskas būtų susiklostę, kokia būtų buvusi mano savivertė, jei ne nuolatinis senelio ir mamos palaikymas. Mano tėtis į mano veiklą žiūrėjo skeptiškai, o jie abu jį tikindavo, kad viskas bus gerai. Be to, kai tarp manęs ir tėvų kildavo nesutarimų, būdingų paauglystei, senelis stengdavosi viską užglaistyti. Ir jis visą laiką labai domėjosi tuo, ką aš veikiu, kur ir kiek investuoju. Jis sakydavo: „Ech, būčiau aš jaunesnis, tai mes su tavim kartu tokį biznį pavarytume“, – atsiminė Justas.
Jo verslas buvo jau įsibėgėjęs, kai apie 2010 m. vienas po kito anapilin išėjo ir senelis, ir močiutė, ir tėtis – per pusantrų metų pašnekovas su mama išgyveno trejas artimųjų laidotuves.
Šie nespėjo sužinoti, kad J.Džiugelis išrinktas į LR Seimą (tai nutiko 2016 m.) – kas jau kas, o senelis Jonas būtų tuo labai džiaugęsis.
Lrytas.lt kviečia tarti „Ačiū seneliams“ ir pradžiuginti ne tik dėmesiu, bet ir dovanomis. Padėkas savo seneliams rašykite šiame puslapyje: Ačiū seneliams.
