20 metų policijoje išdirbusi rokiškietė ryžosi pokyčiams – įsidarbino slaugytoja vokiečių šeimose

Per darbinę karjerą policijoje Violeta užsitarnavo majorės laipsnį, dabar priklauso Policijos veteranų asociacijai. Paklausta, kaip atsidūrė policijoje, moteris pasakoja universitete studijavusi teisę, specializacija buvo baudžiamoji teisė. Baigusi studijas, pradėjo dirbti tardytoja.

„Vyras taip pat dirbo policijoje, jis buvo kriminalistas. Kai gavo paaukštinimą, vyrą iškėlė į Vilkaviškį, aš irgi išvažiavau. Pareigos keitėsi, dirbau Migracijos skyriaus viršininke, buvau vyro pavaldume. Kad to nebūtų, vėl teko keisti darbo vietą, važinėjau į Kybartus, dirbau pataisos darbų kolonijoje. Po 10 metų grįžome į Rokiškį“, – apie darbą, kuris buvęs labai įvairus ir įdomus, pasakojo pašnekovė.

Profesinei veiklai atidavusi 22 metus, 11 mėnesių ir 10 dienų, V. Pavarotnikienė ėmė ieškoti naujų galimybių.

Dirbo savivaldybėje vaiko teisių apsaugos skyriuje. Violeta neslepia, tai buvo sudėtingas darbas, grįždama į namus parsinešdavo daug svetimų problemų. Kitas gyvenimo etapas prasidėjo, kai vieno renginio metu sutiko pažįstamą moterį, ši užsiminė, kad išvažiuoja dirbti į Vokietiją.

„Pradėjau atsargiai klausinėti, paaiškėjo, kad ji slaugo vyresnio amžiaus žmones“, – prisimena Violeta. Grįžusi namo susirado internete tarpininkaujančią tarnybą, parašė apie save, netrukus sulaukė tarnybos darbuotojos skambučio.

„Pasikalbėjome, jie patikėjo manimi, išvykau į Berlyną“, – sako pašnekovė. Išvykstant teko prisiminti vokiečių kalbą, kurią gerai mokėjo mokykloje, tačiau nenaudodama beveik užsimiršo.

Apie savo darbą Vokietijoje Violeta pasakoja su užsidegimu, neprisimena jokių nepatogumų ar sunkumų, daug gausesni įspūdžiai – apie Berlyno bei kitų aplankytų Vokietijos miestų įžymybes, architektūrą, gamtą.

„Man pakliuvo geros šeimos, aš esu lanksti, prisiderinu. Jeigu matau, kad žmogui gerai, nerodau savo principų. Man nebuvo taip, kad sėdėčiau ir verkčiau, jog nuobodu, pasiilgau Lietuvos ir panašiai. Su vaikais, anūkais pabendrauju per atstumą, šiais laikais tai ne problema“, – sako rokiškietė.

Pirmoje šeimoje, kurioje teko pavaduoti anksčiau dirbusią vokietę, reikėjo prižiūrėti vyrą, padėti atlikti kai kuriuos buities darbus.

Pašnekovė juokiasi – namai buvo tokie, kaip Rokiškio dvaras, dvelkė prabanga. 83-ejų vyras, buvęs gydytojas, daug dėmesio nereikalavo – jam reikėdavo pagaminti maisto, kartais palaikyti kompaniją prie televizoriaus, nes labai mėgdavo žiūrėti operas, baletus.

„Sėdėdavome ir abu žiūrėdavome Dž. Pučinio „Toską“, kitas operas. Na, kartais pasidarydavo nuobodu, bandydavau paimti telefoną“, – juokiasi Violeta.

Dažniausiai po pietų, kai baigdavo darbus, lėkdavo į miestą, nes rūpėjo kuo daugiau pamatyti. „Buvau euforijoje“, – pirmąsias savaites Berlyne prisimena rokiškietė.

Šeima naujos darbuotojos domėjimąsi aplinka priėmė labai geranoriškai. Patarė, ką įdomaus pamatyti, kaip susiorientuoti transporto raizgalynuose. Nežiūrint to, svetimame mieste pasiklydo, bet tai neatbaidė nuo tolimesnių tyrinėjimų.

Grįžus ankstesnei darbuotojai vokietei, Violeta susirado kitą šeimą netoli Kelno. Ten prižiūrėjo močiutę. Miestelis, tiksliau kaimas su 3 tūkst. gyventojų, po Berlyno šurmulio buvo ryškus kontrastas, tačiau nepaprasto grožio. Violeta išnaršė apylinkes važinėdama dviračiu.

Atsiradus progai, grįžo į Berlyną ir 4 metus dirbo pas vieną moterį, iki pat jos mirties. Moteris sirgo išsėtine skleroze, kalba buvo sutrikusi, bet protas šviesus.

„Silvija žinojo, kad mėgstu keliauti, ištaikius minutę, važiuodavome aplankyti miesto įžymybių. Iš pradžių ji vadovavo kelionėms, kai pradėjau orientuotis, aš tapau ekskursijų vadove. Ji berlynietė, bet buvo nemačiusi daug gražių vietų. Turistai daugiau pamato, mes, gyvendami Rokiškyje, gal irgi ne viską pastebime. Berlyną tiek ištyrinėjau, kad galėčiau gidė būti“, – juokiasi Violeta.

Kai Silvija mirė, rokiškietei pasiūlė vykti dirbti į Westerlandą – nedidelę Silt salelę, prestižinį Vokietijos kurortą. „Vyras, kurį turėjau globoti, dar buvo ligoninėje, taigi tą patį vakarą, vos atvykusi, atsidūriau prie Šiaurės jūros.

Salos ilgis 36 km, plotis –12 km. Vieną dieną į vieną galą nuvažiavau, kitą dieną – į kitą. Čia pat Danija, galima nuplaukti už 7 Eur“, – apie persikėlimą pasakojo pašnekovė.

Šeima, kurioje dirba dabar, gyvena miestelyje netoli Kylio. Violeta pasakoja, kad šeima – tikri bajorai, inteligentiški, nepaisant garbaus amžiaus, neužsidarę namuose žmonės. Moteriai neseniai suėjo 87-eri, vyrui – 84. Vokietė mėgsta grožio procedūras, važinėja į masažus, pedikiūrus.

Šeima lošia kortomis bridžą – antradieniais viename mieste, trečiadieniais – kitame, o ketvirtadieniais – namuose, virtualiai, vyras ir žmona atskiruose kambariuose.

„Pusrytėlį pasidarome, tada laisvas laikas, pietų šeima beveik nevalgo – vyras kokią uogytę, ji – jogurtėlį, o vakarienė būna svarbiausias dienos valgymas – būtinai serviruojamas stalas, išdėliojami gražūs indai, po iškilmingos vakarienės šeima mėgaudavosi raudono vyno taure“, – pasakojo rokiškietė.

Moteriai įspūdį paliko ir šeimos šventė – 52-ejų metų šeimininkės dukters vestuvės, kurios labiau priminė karališką puotą, joje dalyvavo apie 200 svečių. Pasak Violetos, jaunavedžių meilės istorija irgi labai įdomi – buvę klasiokai, kažkada draugavo, bet sukūrė atskiras šeimas, o po daugelio metų vėl susitiko.

Pašnekovė džiaugiasi, kad šioje šeimoje jos ir šeimininkė požiūriai taip pat sutapo, abi buvo smalsios, taigi lankydavosi istorinėse vietose – senovinės pilys, seni namukai ežerai, amfiteatras, paliko įspūdį. „Keliaudama tiek pasikraunu, kad paskui jokie darbai nesunkūs“, – tikina pašnekovė.

Šiuo metu Rokiškyje atostogaujanti moteris gruodžio mėnesį planuoja grįžti dirbti į Vokietiją.

Toks grafikas, kai dažnai gali ilsėtis Lietuvoje, padeda neatsitrūkti nuo namų, veiklų. „Man nebūna taip, kad trūktų energijos. Esu labai žingeidi, aktyvi. Man rūpi dalyvauti visuose Rokiškyje vykstančiuose renginiuose. Dainuoju dviejuose choruose – moterų chore „Medeina“ ir mišriame chore „Vėtrungė“. Kai grįžtu į Lietuvą, jau iš vakaro klausiu, kada bus repeticija“, – beria žodžius Violeta. Moteris domisi kultūra, politika, net būdama Vokietijoje klausosi Lietuvos radijo.

Paklausta, ar finansinis motyvas buvo pagrindinis, paskatinęs dirbti slaugytoja Vokietijoje, moteris sako: tikrai ne paslaptis, kad dirbti ten labiau apsimoka, juo labiau, kad apgyvendinimas ir maistas nekainuoja, visus uždirbtus pinigus gali dėtis „į kišenę“.

„Bet pinigai nėra svarbiausia, norisi daugiau pamatyti. Nuo pat pradžių norėjau išbandyti kažką naujo“, – sako V. Pavarotnikienė.