Visaginietis Leonidas Lebiodkinas, nuo 1975 m. susiejęs gyvenimą su dizainu, sulaukęs pensijos svajojo užsiimti laisva kūryba. Tačiau likimas pateikė siurprizą – insultą.
Kai Leonidą užklupo insultas, jis buvo vienas ir ne Lietuvoje. Nedėkinga situacija, mat laikas insulto atveju yra aukso vertės – lemia žuvusių neuronų skaičių. Laimei, nors ir per nuotolį, Leonido dukra susirūpino gana anksti. Susirašinėjimo lange pastebėjusi neįprastai ilgai renkamą tėčio žinutę, ji nutarė paskambinti ir išgirdo vieną iš insulto simptomų – sutrikusią kalbą. Vis tik, tikėtina, kad po pirmųjų insulto požymių iki gydytojų pagalbos praėjo apie 2 valandas. Leonidui tai reiškė paralyžiuotą dešinę ranką, atimtą galimybę kalbėti ir vaikščioti.
Po insulto kūryba atsidūrė paraštėse, o tai, kaip pastebėjo Leonido globą prisiėmusi dukra Sandra Matvejeva, neigiamai veikė ir taip sunkią ligonio emocinę būklę. Būtent dukra pasiryžo padėti tėčiui į gyvenimą susigrąžinti kūrybos džiaugsmą, pasitelkiant piešimą kaip pagalbinę reabilitacijos priemonę. Išlydėdama Leonidą į mėnesio trukmės gydymą Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, Sandra dėl visa ko įdėjo piešimo priemonių. Pasirodė – ne veltui. Smegenų infarktą patyręs kūrėjas grįžo su pirmuoju po insulto piešiniu – iš spalvotų stačiakampių sudėliotu žmogeliuku. Tai buvo signalas, kad meno integravimą į sveikimo procesą verta tęsti.
Kadangi dešinė Leonido ranka buvo paralyžiuota, kūrybai pasitelkta kairė. Nežinia, ar dėl naujos piešimo kaire ranka patirties, ar dėl insulto sukeltos permainos (pa)sąmonėje, bet Leonido braižas kardinaliai transformavosi: iki insulto būdingą santūrų realistinį stilių pakeitė spalvingos grafiškos abstrakcijos. Tarytum į laisvę ištrūko slopinta kūrėjo pusė, nepataikaujanti žiūrovo ar užsakovo skoniui. Iš pradžių Leonidas piešė iš stačiakampių sudarytas figūras, primenančias žmones ir gyvūnus. Kiek įgudus brėžti linijas kaire ranka, paveikslai pildėsi smulkesnėmis detalėmis, gamtiniais siužetais. Galiausiai linijomis, raštais ir spalvomis išmarginta visa lapo erdvė, o baltos tuštumos nuspalvintos juodai. Leonido kolekcijoje jau daugiau nei 50 kūrinių.
Šiandien Leonidas jau vaikšto pasiremdamas lazdele, įgudo naudotis kaire ranka ir jau drąsiau žodžiu reiškia savo mintis, tačiau reabilitacija, praėjus beveik dviems metams, tęsiasi. Kaip ir piešimas. Leonido dukra Sandra, taip pat gyvenimą susiejusi su kūryba – mados dizainu ir scenografija, nutarė iškelti į viešumą tėčio istoriją ir meną, siekiant informuoti apie insultą ir aktualinti meno terapijos naudą reabilitacijos procese. Taip kilo parodos „Pikakoka“ idėja.
Parodoje „Pikakoka“ pagrindinis vaidmuo tenka po insulto gimusiems spalvingiems L. Lebiodkino grafikos kūriniams. Jie vaizdžiai demonstruoja kūrėjo reabilitacijos dinamiką. Spalvos ir detalės pasakoja tam tikro etapo emocinę būklę – nuo nusivylimo iki džiaugsmo.
Kūrėjo braižo pasikeitimui iliustruoti, parodoje pateikiami ir ankstesnių Leonido darbų pavyzdžiai. Kūrinius lydi intriguojantys it slapta kalba parašyti pavadinimai: „Jase mime“ , „Unosog“, „Aotat“, „Akka“… Tai dėl insulto sutrikusios kalbos pasekmė. Menininkas negalėjo ištarti reikiamų žodžių – išsprūsdavo išgalvoti. Taip atsirado ir parodos pavadinimas „Pikakoka“. Tačiau jis turi reikšmę – tai pasitenkinimas savo darbu arba „patinka“ sinonimas. Jį kūrėjas ištarė pažvelgęs į pirmuosius įrėmintus savo kūrybos vaisius.
Parodos akcentas – dizaino elementai. Ant popieriaus nupieštiems Leonido kūriniams Sandra Matvejeva suteikė funkcionalių interjero objektų kūną. Insultą patyrusio menininko grafikos motyvais buvo pagaminti išraiškingu namų akcentu pretenduojantys tapti kilimas, medinės sienų dekoracijos, šviestuvai ir restauruota kėdė. Į pagalbą pasikviesti Visagino meistrai – Olegas Kliučnikovas, Piotras Belousovas ir Reinis Stacevič.
„Pikakoka“ dizaino objektai lepina originalumo išsiilgusias akis, tačiau dizaino disciplinos įterpimas turi gilesnę prasmę. Leonido ir dizainerės partnerystės siekis – paspartinti socioekonominę kūrėjo reabilitaciją. Tikimasi, kad Leonido piešinių transformacija į įvairialypius dizaino objektus padės jiems atsidurti kieno nors namuose. Ilgalaikėje perspektyvoje projektas „Pikakoka“ viliasi suteikti platformą ir kitoms panašaus pobūdžio įgalinančioms partnerystėms tarp dizainerių ir insultą ar kitą sveikatos sutrikimą patyrusių žmonių.
Pasakodama Leonido istoriją „Pikakoka“ skatina atsižvelgti į gydomąją meno galią psichosocialinei reabilitacijai bei pasinaudoti kūrybos potencialu socioekonominei nepriklausomybei atkurti.
Gavusi Lietuvos kultūros tarybos ir Visagino savivaldybės palaikymą, paroda „Pikakoka“ 2023 m. spalį buvo eksponuojama Visagino kultūros centre, lapkritį keliaus į Zarasų krašto muziejų, o gruodį bus pristatyta Ignalinos krašto muziejuje. Tikėtina, kad tai ne paskutinė parodos stotelė.
