Vytautas atvirauja, kad su žmona turi susitarimą – jie kasmet, pasikeisdami, renkasi kelionių kryptis. „Kai ateina mano eilė rinktis, visada vykstame į Lietuvą, o kai rinktis reikia Erikai – vykstame į vieną iš Europos šalių“, – sako šiemet Lietuvoje su šeima vasarojęs pašnekovas.
Tiesa, pradžioje Vytautas neturėjo minčių Ispanijoje pasilikti ilgam. Atvirkščiai, jis vis ketino grįžti tėvynėn, bet vyro planus sujaukdavo nenumatytos situacijos ar darbo pasiūlymai, o galiausiai – ir širdį pavergusi Erika (37 m.).
Beje, dar būdamas vaiku, Vytautas turėjo svajonę rasti gyvenimo draugę – tamsiaplaukę iš šiltų kraštų. Jis juokiasi ir pabrėžia: „Būkite atsargūs su svajonėmis, nes jos pildosi“. Išties, pora – Vytautas ir jo žmona, ispanė, tamsiaplaukė garbanė Erika – skaičiuoja jau 18-a metų.
Pašnekovas atskleidžia, kad su mylimąja susipažino diskotekoje. „Man ji labai patiko – nusprendžiau susipažinti. Iš pradžių Erika į mane nekreipė dėmesio, o aš negalėjau prie jos tinkamai prieiti, nes nemokėjau ispanų kalbos. Nusiunčiau draugą, kad paprašytų jos numerio – davė. Pradėjau jai siųsti SMS žinutes, bet jas rašydavau ne aš, o mano sesuo. Žmona dar ir dabar juokiasi, kad žinutės buvo rašomos taisyklinga ispanų kalba, o susitikus aš nė sakinio nesuregzdavau“, – su šypsena susipažinimo istoriją pasakoja pašnekovas.
Likimas padiktavo savo taisykles
Elektrėnuose gimęs ir augęs Vytautas, noro užsidirbti vedinas, prieš 20 metų išvyko į Ispaniją skinti apelsinų. Pašnekovas neslepia – jo ten netraukė. Visgi įtikintas, kad užsidirbs daug pinigų, tuomet dar jaunuolis Vytautas sėdo į automobilį ir su trimis draugais patraukė Valensijos link. „Tai buvo apskritai pirmas kartas, kai mes išvykome už Lietuvos ribų“, – prisimena.
Vis dėlto apelsinus vyras skynė neilgai – suprato, kad žadėti pinigai tėra iliuzija. „Vienas iš draugų padirbėjo dvi savaites ir grįžo atgal į Lietuvą – suprato, kad tai nėra jau toks lengvas darbas. Mums reikėjo pririnkti didžiulius krepšius apelsinų, juos nešioti, o už vieną pririnktą krepšį tegaudavom apie 1 eurą. Nemažai krepšių tekdavo prikrauti, kad per dieną bent 30–50 eurų užsidirbtume. Be to, iki darbo vietos turėdavome važiuoti 50 ar 100 kilometrų – už kurą mokėjome iš savo kišenės, apartamentų nuoma taip pat nebuvo pigi. Po mėnesio supratau, kad čia neužsidirbsiu tokių pinigų, kuriuos man žadėjo, tad nusprendžiau grįžti į Lietuvą“, – apie pirmąjį darbą Ispanijoje pasakoja Vytautas.
Tiesa, likimas viską sudėliojo sava vaga ir vyras lig šiol gyvena šiltojoje Pietvakarių Europoje.
Ispanijoje gyvenanti Vytauto mama tąkart, kai jis metė darbą apelsinų laukuose, pakvietė sūnų atšvęsti Kalėdų kartu: jis sėdo į traukinį ir išvyko. „Atvažiavus pas mamą, lietuvių šeima man pasiūlė pasilikti bent porai mėnesių prižiūrėti jų berniuką, kol ras naują auklę. Na, tapau aukle“, – šypsosi pašnekovas.
Vėliau lietuvis plušo turguje, statybose, automobilių detalių gamykloje – pašnekovas vis sutikdavo su naujais darbo pasiūlymais ir Ispanijoje paviešėdavo ilgėliau. „Kai dirbau statybose, susipažinau su Erika, bet vėliau ji išvyko mokytis į Pamploną, o aš – paskui ją“, – apie gyvenimo pokyčius kalba pašnekovas.
Galiausiai gyvenimas Ispanijoje jam ėmė patikti: čia pasiliko, įleido šaknis ir net sukūrė šeimą. Dabar jie jau 14 metų gyvena nedideliame miestelyje Olvega, Sorijos provincijoje, šiauriniame Kastilijos ir Leono regione, Ispanijoje.
Sunki dukros liga
Mylime gamtą, mažus miestelius ir kaimus, sako Vytautas. „Didžiuosiuose miestuose viskas paruošta turistams – jie neatskleidžia tikrosios šalies auros. Tuo tarpu mažuosiuose miesteliuose ir kaimuose niekas nepagražinta – viskas išlikę taip, kaip buvo ir prieš daug metų“, – svarsto lietuvis.
Būtent todėl šeima yra skersai išilgai išmaišiusi Ispanijos atokiausius kampelius. Ji kiekvieną savaitgalį, jei leidžia aplinkybės, leidžiasi ieškoti nuotykių.
Vis dėlto už šio idiliško, kelionių kupino gyvenimo slypi jautri ir liūdna istorija.
Mažiausiajai dukrai Saulei (7 m.) dar mamos pilve buvo nustatyta širdies vožtuvo yda. Pirmąją operaciją mergaitė išgyveno vos gimusi, o iki 3-jų metų ant operacinės stalo gulėsi net 15 kartų. Vienos operacijos metu Saulei buvo pažeista trachėja, todėl 2 metus buvo priversta kvėpuoti per tracheostominį vamzdelį. Jos balso stygos pažeistos, todėl atrodo, kad ji nuolat užkimusi, teigia Saulės tėtis.
„Iki dukros ligos niekada nesusimąstėme, kad gyvenimas gali būti toks trapus ir nenuspėjamas. Supratome, kad šeima ir buvimas kartu mums yra svarbiausia vertybė“, – prisimena dukros dėl širdies ligos vos nepraradęs Vytautas.
Vyras, išgyvenęs itin sunkų gyvenimo etapą, pripažįsta, kad joks kitas žmogus, nebuvęs kenčiančio batuose, negali suvokti patiriamo skausmo. „Galvojau, kodėl būtent mums turėjo tai nutikti, – graudinasi. – Kai eidavome į operacinę, gydytojas mums sakydavo – galite atsisveikinti su savo dukra. Tuomet manyje, atrodo, viskas sugriūdavo. Po operacijos ateidavome pas ją į palatą – ji gulėdavo su šimtais laidų aplink ją, deguonies kauke ir vis tiek juokdavosi pamačiusi mus. Supranti, kad tokio likimo vaikams tuo metu svarbiausia ne žaislai ar draugai, bet šeima ir buvimas šalia.“
Atrado kelionių džiaugsmą
Jis neslepia bijantis iššvaistyti vėjais laiką, kuris jiems duotas. „Kai išėjome iš ligoninės, nežinojome Saulės likimo ir kiek gyvenimo jai liko. Su Erika nusprendėme, kad norime jai parodyti kuo daugiau pasaulio ir suteikti pažinimo džiaugsmą“, – keliavimo priežastis paaiškina pašnekovas.
Vytautas pasakoja, kad kai mažajai įvedė tracheostominį vamzdelį, gydytojai pasakė – Saulė galės keliauti namo, kai šeimos nariai išmoks patys jį pakeisti. „Erika jau tą pačią dieną išmoko pakeisti vamzdelį – norėjome, kad mus kuo greičiau išleistų namo. Nepaisant to, kiti tėveliai mus prigąsdino, kad su šiuo vamzdeliu net į parką negalėsime išeiti“, – prisimena tėtis.
Vis dėlto ir į parką, ir ne tik į jį šeima galėjo išeiti – tereikėjo perprasti tracheostominio vamzdelio veikimo principą ir elgtis atsargiai.
Dabar Saulė savarankiškai gali nužygiuoti net 20 kilometrų (su poilsio pertraukėlėmis). Tikslas leisti mergaitei patirti keliavimo džiaugsmą buvo įgyvendintas su kaupu: šeima – tėtis Vytautas, mama Erika, sūnus Iker (13 m.), dukros Keira (10 m.) ir Saulė – kemperiu apkeliavo ne tik didžiąją dalį Ispanijos, bet ir pusę Europos.
„Keliaujame su kemperiu, todėl pasirinkę norimą šalį stengiamės jai skirti nemažai laiko: pažinti, apvažiuoti. Esame išvažinėję Lietuvą, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Austriją, Kroatiją, Prancūziją, Vokietiją, Angliją“, – kelionių kryptis vardija vyras.
Paklaustas, ar ilgam sugrįžti į Lietuvą pašnekovas neplanuoja, jis nusijuokia: „Aš jau seniai būčiau grįžęs, bet mano žmona – ispanė.“ Jis pabrėžia, kad Lietuva žmonai patinka, bet gyventi ten kol kas nesiryžta – permainingi orai atbaido.
Visgi vyresnėlis sūnus, atvirkščiai, užsiminė tėčiui, kad užaugęs nori gyventi Lietuvoje.
„Jam labai patinka Lietuvos gamta. Ispanijoje, ypač čia, kur gyvename, išėjus į lauką pamatysi pilką vaizdą: kalnai, akmenys, mažai žalumos. Lietuvoje kaip tik viskas žaliuoja, čia daug miškų, upių, ežerų, kalvų. Vasarą čia tiesiog neapsakomai gražu“, – tėvynės grožiu žavisi Vytautas.
