Į šiaurę nuo Škotijos krantų nutolusios Orknio salos – ypatingos, jų peizažas įkvepia, o jų klimatas – išskirtinis. Vasarą ten nėra karšta, daugiausia – 20 laipsnių šilumos, o žiemą nėra šalta. Bet salose siaučia tokie dideli vėjai, kad ten neauga medžiai.
„Tai – ypatingas vaizdas ir jausmas, nes tu visada matai banguojantį begalinį žalią peizažą be medžių. Ir matai daug gyvulių: avių, karvių, taip pat kiškių, triušių, kurie tiesiog pinasi po kojomis. Tas avių ir karvių artumas ir jokios civilizacijos nebuvimas – jautiesi kaip amžiname kaime.
Dėl to, kad ten yra didžiulės uolos šalia vandenyno, girdėti vandenyno ošimas, vėjas. Nėra to kaimiško jaukumo. Yra kažkas tokio kaip galybė, begalybė, amžinybė. To su niekuo negalima sulyginti“, – atšiauria Orknio salų gamta žavėjosi Nacionalinio dramos teatro aktorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė J.Vilūnaitė, žiūrovams puikiai žinoma iš televizijos serialų „Namai, kur širdis“, „Nekviesta meilė“.
Orknio salose nuo civilizacijos pasislepia žymūs menininkai, ieškantys įkvėpimo.
Balso mokymai, kuriuose antroje vasaros pusėje dalyvavo J.Vilūnaitė, tris savaites vyko didžiausioje Orknio saloje Meinlande, Kristin Linklater balso centre („Kristin Linklater Voice Centre“). Šiuose mokymuose Jūratė dalyvavo jau aštuntą kartą. Šioje saloje yra ir salyno sostinė Kerkvolas.
„Šis balso metodas dėstomas beveik visose pasaulio aktorių mokyklose. Jis susideda iš balso lavinimo ir teksto skaitymo. Tai – darbas su balsu ir darbas su tekstu“, – pasakojo J.Vilūnaitė.
Tokie mokymai jai labai reikalingi, nes Muzikos ir teatro akademijoje ji dėsto balso ir teksto discipliną.
Mokyklos įkūrėja K.Linklater buvo aktorė, paskui tapo balso mokytoja. Ji 50 metų gyveno Niujorke ir šį savo metodą dėstė būsimiems aktoriams Kolumbijos universitete. Be to, važinėjo po visą pasaulį ir meistriškumo kursus vesdavo įvairiose šalyse. Kai išėjo į pensiją, atvažiavo į Orknį ir įkūrė balso centrą.
„K.Linklater mirė prieš dvejus metus. Dabar jos darbus tęsia jos mokiniai, kurie mums dėstė“, – sakė Jūratė.
Į Kristin Linklater balso centrą važiuoja žmonės iš viso pasaulio – aktoriai, rašytojai, teisininkai, norintys lavinti ir pažinti savo balsą.
K.Linklater sukurtas balso mokymų centras, kaip patyrė J.Vilūnaitė, – puikus. Jis toli nuo civilizacijos, čia gyvenama kaip bendruomenėje, kur kartu dirbama ir kartu valgoma.
Pratybos vyko puikioje studijoje. Studentai gyveno atskirame pastate, kuriame yra 12 kambarių. Studentai juose – kaip 12 apaštalų – gyveno po vieną. Centre yra virtuvė-svetainė, kurioje visi valgo prie bendro stalo.
Kai Jūratė atvyko, maisto buvo pripirkti pilni šaldytuvai. Gaminti valgio ateidavo viena salos gyventoja, o studentai pasiskirstydavo, kuris kurią dieną padengia stalą, iššluoja grindis ar atlieka kitokius darbus.
Šiame centre kartu su J.Vilūnaite į balso paslaptis gilinosi šios srities dėstytojai iš Australijos, Meksikos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Korėjos, Čilės.
Rytą būdavo pratybos: pirmą savaitę jie mokė vieni kitus, o mokytojai pateikdavo pastabas.
Dėstoma buvo anglų kalba, žmonės tarpusavyje bendravo taip pat anglų kalba.
„Visa tai buvo didelis iššūkis“, – neslėpė Jūratė. Kita vertus, ji pagerino savo anglų kalbos žinias.
Antrą savaitę Jūratei ir kitiems studentams teko dėstyti Meinlando salos gyventojams, kurie buvo įvairaus amžiaus ir profesijų ir – jokie aktoriai. Jie sutiko tapti studentais ir išmėginti šį balso metodą.
„Mokėme juos technikos: kvėpavimo, atsipalaidavimo, balso registrų pažinimo, kaip balsas gali skambėti nuo žemo iki aukšto, kaip jis gali vibruoti per erdvę.
Paskui su gyventojais surengėme vakarėlį su šokiais. Jie mokslų buvo sužavėti, nes kiekvienas atrado ką nors sau svarbaus ir naudingo“, – pasakojo Jūratė.
Pasibaigus mokymams J.Vilūnaitei buvo įteiktas sertifikatas, pažymintis, kad ji yra Kristin Linklater balso metodo dėstytoja.
Iki šių mokymų Jūratei teko padirbėti individualiai su mokytojais ir kitose šalyse, kur ji kaip aktorė važinėjo ne vienus metus. Paskui moteris sumąstė, kad tomis žiniomis norėtų pasidalyti su savo studentais Muzikos ir teatro akademijoje. Dar po kiek laiko suprato, kad nori tapti balso ir teksto disciplinos dėstytoja.
Kaip ji užkibo ant šių mokslų meškerės?
„Kai pradėjau dėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, internete ėmiau ieškoti būdų, kaip patobulinti savo dėstymą. Radau šį balso centrą ir pamaniau: reikia nuvažiuoti. Pradžioje atrodė neįmanoma – toli, pačiame pasaulio pakraštyje, viskas angliškai. Bet kartą pasiryžau ir nuvykau. Iš pradžių į tuos kursus vykdavau už savo pinigus. Paskui pagal „Erasmus“ programą kažkiek kompensuodavo akademija ir Vilniaus kolegija, kurioje taip pat dėstau“, – pasakojo J.Vilūnaitė.
Jūratė patyrė, kad žmonės Meinlando saloje orūs, santūrūs, įdomūs, jie kalba škotiškai: „Iš arčiau su jais susipažinau, kai dėsčiau jiems balso discipliną. Kadaise ten gyveno piktų ir vikingų gentys, tai ir tų tolimų protėvių palikuoniai atrodė turintys jų išdidumo, tvirtybės. Aišku, įtakos turi klimatas, gamta. Atšiauri gamta, manau, formuoja jų charakterį.“
Orknio salyne yra nemažai vertingų istorijos paminklų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Meinlando saloje šalia vandenyno XIX amžiaus viduryje audrai nupusčius kopas pasirodė neolito laikų Skara Brėjaus gyvenvietė – vietos gyventojai aptiko atidengtus akmeninius statinius.
Joje buvo gyvenama maždaug nuo XXXII iki XXV a. pr. Kr. Ši gyvenvietė – didžiausia ir geriausiai išsilaikiusi neolitinė gyvenvietė Europoje. Rimtesni kasinėjimai joje pradėti 1927 metais.
„Nuo mokymų centro iki tos gyvenvietės – pusvalandis kelio. Ten nėra jokio kultūrinio sluoksnio, niekas neuždengta – kaimas yra tame pačiame lygyje, kur ir žmonės vaikšto“, – įspūdžiais dalijosi Jūratė.
Panašiai kaip pietinėje Anglijoje, Stounhendže, ratu išdėstyti didžiuliai akmens luitai, taip ir Meinlando saloje stovi didžiuliai akmenys, sustatyti ratu. Tai – Brodgaro žiedas. Manoma, kad jis pastatytas 2500 m. pr. Kr. ir neolito laikais ten vykdavo apeigos.
Balso mokymų studentai turėjo tik vieną laisvą dieną. Tada nuvažiavo į salyno sostinę Kerkvolą, kur apžiūrėjo XII a. katedrą, skirtą Orknio grafui Magnusui Erlendssonui.
Meinlando saloje yra išlikusi iš akmenų suręsta apvali Meishau (Maeshowe) kapavietė, senesnė ir už Egipto piramides. Jai ne mažiau kaip 5 tūkstančiai metų. Pro siaurą įėjimą įėjęs į vidų atsiduri tarsi celėje ar šventykloje.
Švelniai nuožulnus praėjimas kruopščiai išlygintas. Tris savaites prieš trumpiausią metų dieną (gruodžio 21-osios žiemos saulėgrįžą) ir po jos besileidžiančios saulės šviesa įsiskverbia į vidų pro siaurą įėjimą ir apšviečia galinę celės sieną.
Iki galo neaišku, kam ji buvo naudojama – ar apeigoms, ar palaidojimams. Ar saulės patekimas į vidų reiškė atgimimą, ar kokią nors vaisingumo apeigą? Gal buvo manoma, kad saulės šviesa nusineša mirusiųjų sielas? O gal tai buvo tiesiog kalendorius, primenantis senovės orkniečiams, kad praėjo tamsiausias metų laikas ir vėl grįžta šviesa?
