Šis Tarptautinės Šv.Lozoriaus sąjungos prie Jungtinių Tautų Organizacijos apdovanojimas kunigui R.Ramašauskui skirtas už Kėdainių rajone, Krakėse, įkurtus vaikų namus, kurie veikė 25 metus ir kur užaugo 120 vaikų, bei senelių globos namus, kurie veikia iki šiol.
Praėjusį sekmadienį dvasininkas į iškilmingas mišias Betygalos Šv.Mikalojaus bažnyčioje atėjo pasipuošęs Lietuvos karinių jūrų pajėgų kapitono uniforma.
Betygalos miestelio žmonės ir gausus būrys svečių, tarp kurių buvo Lietuvos šv.Lozoriaus korpuso atstovai, baikerių klubo „Perkūnas“ nariai, per mišias klausėsi Kauno jaunimo styginio orkestro, vadovaujamo Kristinos Katavičiūtės.
Krikščioniškomis tradicijomis besivadovaujanti Šv.Lozoriaus sąjunga yra nevyriausybinė organizacija, vienijanti apie 22 tūkstančius narių visame pasaulyje ir daugiausia užsiimanti labdaringa veikla.
Jungtinėse Tautose Šv.Lozoriaus sąjunga turi patariamąjį balsą ir gali išreikšti savo nuomonę daugiausia socialiniais klausimais. Lietuvoje yra per 100 Šv.Lozoriaus korpuso narių.
Žmogus – keturiuose asmenyse. Taip vaizdingai parapijiečiai vadina savo mylimą dvasininką. R.Ramašauskas – ne tik kunigas ir jūrų kapitonas, bet ir Lietuvos šv.Lozoriaus korpuso kapelionas – kancleris, taip pat aktyvus baikeris.
Apie šį konservatyviuose bažnyčios rėmuose sunkiai telpantį dvasininką ir karininką būtų galima parašyti veiksmo nestokojantį filmą, kupiną nuotykių ir dramos elementų. Mat R.Ramašauskui dar galima priskirti ir svarbų tėvo vaidmenį.
– Ar anksti pajutote pašaukimą kunigystei?
– Neturėjau jokio pašaukimo. Buvau gal aštuntoje klasėje, kai į namus atėjo kunigas. Mano tėvai – buvę partizanai: tėvas 16 metų kalėjo Vorkutos kalėjime, mama 10 metų – Karagandoje. Kunigas juos kažkodėl išvadino komunistais ir išėjo. Tėvai verkė.
Man pasidarė pikta, kad kunigas galėjo pravirkdyti tėvus. Ir staiga išgirdau vidinį balsą: būk tu kunigas. Net atšokau nuo lango. Koks gi aš kunigas? Visą laiką norėjau būti muzikantas. Dalyvavau trijų bažnytinių chorų veikloje.
Kauno arkikatedros vargonininkas ir choro vadovas Pranciškus Beinaris kartais mane, tuo metu dar trylikametį, palikdavo vietoj savęs vadovauti choristams. Jis ir vargonais išmokė groti.
Muzikos mokykloje nesimokiau, bet gaidas gerai skaičiau. Prieš vargonavimą buvau pramokęs groti akordeonu, vėliau – skambinti pianinu.
Vėliau, jau įstojęs į Kauno kunigų seminariją, vadovavau dviem chorams, viename buvo giedama a cappella (it. kaip koplyčioje). Tai – choro dainavimas be muzikos instrumentų pritarimo. Ruošdavome sudėtingus daugiabalsius polifoninius XV amžiaus kūrinius.
Aštuoniolikos savanoriu išėjau į sovietų armiją – vyliausi, kad išgaruos įkyriai įsismelkusi mintis apie kunigystę.
Kariuomenėje dirbau prie lėktuvų radistu. Kai sugrįžau, specialios tarnybos siūlė dirbti oro uoste, gerą atlyginimą.
Bet įstojau į seminariją ir penkerius metus degiau mintimi, ar čia mano vieta. Tik po įšventinimo išėjus iš Kauno arkikatedros man nušvito akys, mačiau žmones, supratau, kad tai mano tikrasis pašaukimas. Buvo 1986-ieji. Nuo tada iki šios dienos nepalieka jausmas, kad pasirinkau teisingai.
– Kunigavote Kaune, Krakėse, Kėdainiuose, galiausiai nuo 2018 metų – Betygaloje. Kurioje vietoje širdis labiausiai džiaugėsi?
– Betygaloje. Net esu pasistatęs fregatos inkarą, sveriantį toną. Sakiau – prisirišu prie inkaro ir vežkit, kur norit, pats iš čia niekur nevažiuosiu.
Čia geriausiai jaučiu bėgantį laiką. Kai žingsniuoju per kapines, matau, kad tokių kaip aš ir daug jaunesnių – ištisi kvartalai.
Tad visada reikia būti pasiruošusiam išeiti – tuomet nieko nebijosi.
– Kunigaudamas Krakėse sumanėte įkurti vaikų globos namus.
– Baigęs seminariją tuomečiame Vilniaus edukologijos universitete apsigyniau edukologijos ir socialinės psichologijos magistro laipsnį. Bet ne dėl diplomo kilo noras padėti vaikams iš užribio zonos.
Pradžia gal kažkiek susijusi su skrydžiu iš Maskvos į Monrealį 1989 metais. Lėktuvas staiga smarkiai vibruodamas pradėjo kristi, vėliau kaukdamas išlygino sparnus ir tris su puse valandos skrido vos neliesdamas ledkalnių viršūnių. Niekas neaiškino, kas atsitiko, bet aplinkui dvelkė katastrofos nuojauta. Tvyrojo mirtina tyla.
Tada šalia tarsi pajutau Jėzaus buvimą. Tarp mūsų įvyko vidinis dialogas.
Jėzus paklausė, ką gero esu nuveikęs. Sakau, esu kunigas, aukoju mišias. Tada iš vidinių gelmių atkeliavo atsakymas: „To tik trūko, kad būdamas kunigas to nedarytum. Bet kas tavo gyvenime yra gero?“
Suglumau. Ėmiau galvoti, ką turiu daryti. Nujaučiau, kad tai bus tylus darbas, kurį turėsiu daryti dieną naktį. Grįžęs iš sėkmingai pasibaigusios kelionės buvau paskirtas į Krakių parapiją.
Buvo nepriklausomybės pradžia, aplinkui daug netvarkos, apleistų, mokyklos nelankančių vaikų iš skurdžių, asocialių šeimų. Norėjau padėti – tik nežinojau, kaip.
Krakėse viena dvyliktokė, vardu Džaneta, per pamokas nualpdavo ir visų akivaizdoje, būdama transo būsenos, pradėdavo su kažkuo kalbėtis. Atsigavusi pasakojo, kad matė švč.Mergelę Mariją. Ji esą patyrė 12 regėjimų.
Per vieną jų Dievo Motina Džanetai esą pasakė, kad Krakėse turi atsirasti senelių ir vaikų namai, o pagalba ir pinigai taip pat atsiras.
Man tai buvo tarsi postūmis. Asocialūs tėvai gaudavo pinigėlių už vaikus, bet juos pragerdavo. Jei vaikai būtų paimti, tėvai pinigų negautų, tada dėtų pastangas vaikus susigrąžinti. Ir vėl pasaka be galo. Pasakiau, kad man nereikia tų pinigų, tegu jie gauna, nors ir neaugins vaikų. Pagalvojau, kad kažkaip rasiu, kaip išlaikyti vaikus.
Vaikų globos namams gavau patalpas vaikų darželyje. Ir padėjau rinkti apleistus vaikus iš asocialių šeimų, šiukšlynų Kėdainiuose, Vilniuje, Kaune, Ariogaloje, Raseiniuose. Vaikų visur buvo pilni pakampiai.
1993-iaisiais buvo praėję metai, kai įsikūrėme, turėjome 33 vaikus ir nedidelį autobusiuką. Mano dešinioji ranka panelė Zita, kuri nuo darbo pirmoje parapijoje Kaune iki šių dienų yra kartu, tuomet pasakė, kad reikėtų vaikus nuvežti prie Aušros vartų Vilniuje, bet su tokiais prastais rūbeliais vaikams bus gėda.
Staiga prie mūsų sustojo didžiulis Maltos ordino automobilis, išlipo vokiečiai ir pasakė, kad atvežė labdarą – drabužių, maisto. Prikrovė pilną kleboniją šokoladų, naujų drabužių, žaislų. Tą vakarą aprengėme visus vaikus, visi gavo po laikroduką.
Nuvažiavome į Aušros vartus, pasimeldėme – taip prasidėjo mūsų gyvenimas. Labdarą iš vokiečių pradėjome gauti reguliariai.
Mažiausiems vaikams nuo pusantrų iki šešerių metų samdžiau auklėtojas.
Su vyresniais tvarkydavomės mudu su panele Zita. Vienu metu globos namuose gyveno 56 vaikai. Jie užaugdavo, išeidavo, o jų vietą užimdavo kiti.
– Kaip vaikai pas jus atkeliaudavo?
– Iš vienos šeimos paėmiau šešis vaikus. Du mėnesius ten vaikščiojau su policija, mokytojais. Sakydavo, kad visko turi, kiaulė tvarte yra, papjaus ir valgyti turės. Vaikai mokyklos nelankė. Jau buvau puolęs į neviltį. Tėvai – girtuokliai, namuose lovų nėra, visi miegojo ant skudurų.
Kartą pasiūliau: „Mama, už kiekvieną vaiką pastatysiu po butelį degtinės. Ar atiduodi? Iš tavęs daugiau nieko neprašau.“ Liepė atvažiuoti iš ryto, ji su vyru pakalbės. Atvažiavau su dviem mokytojais, krepšyje gulėjo šeši buteliai degtinės, dar alaus pridėjau. Motina pasakė: „Vaikai paruošti, gali pasiimti.“
Savo sprendimo jie niekada nepakeitė. Vienas iš tų vaikų dabar yra laivyno karininkas, jūros posto vadas Palangoje. Vedė merginą iš tų pačių vaikų namų, turi vaikutį. Puiki šeima.
Nuo 1992 metų iki 1999-ųjų vaikų namams valstybė nedavė nė cento – reikėjo viskuo pačiam pasirūpinti.
– Kaip sužinodavote, kad vaikui reikia pagalbos?
– Pažįstami, draugai pasakydavo, kad žino dešimtmetį, kuris gyvena šiukšlynuose. Buvo gal 1994 metai, visiška dykynė Lietuvoje kalbant apie vaikų teises. O tas vaikas jau buvo narkomanas, du kartus „atpumpuotas“. Rūkydavo, keikdavosi. Nežinojome, ką daryti, atrodė, velnią įsileidome į savo aplinką.
Nesiėmiau griežtų sankcijų. Šito negalima daryti, nes kils priešiškumas. Po kiek laiko jis metė rūkyti, o sulaukęs 18 metų pasakė: „Tėve, aš noriu į seminariją, noriu būti kaip jūs.“
Įspėjau, kad seminarijoje ne šventieji mokosi. Aš jam daug papasakojau. Bet jis vis tiek užsispyrė stoti į Vilnių. Po metų pasakė, kad nori pereiti į Kauno seminariją. Kai paklausiau, kuo skiriasi Kauno seminarija nuo Vilnius, jis atvirai išdėstė, kad tai, ką pasakojau, yra tik žiedeliai iš to, ką ten pamatęs.
Bandžiau įtikinti, kad ir kitur bus taip pat, bet jis vis tiek pasiprašė perkeliamas į Kauną. Kadangi esu nemylimas kunigų, bet ir aš jų nemyliu, tai kai kunigų profesūra sužinojo, kad čia mano užaugintas vaikas, metus jam liepė palaukti, esą gal persigalvos.
Tada jis nutarė nieko nelaukti, Vytauto Didžiojo universitete baigė teologijos studijas, kurį laiką dirbo tikybos mokytoju, paskui įkūrė firmą, pasistatė Klaipėdoje kotedžą, vedė ir gerai gyvena. Kas sekmadienį eina į šventovę. Vis atvažiuoja pas mus, paskambina.
Vienas mano augintinis dabar Anglijoje yra milijonierius. Jis prekiauja kondicionieriais, jam dirba 80 inžinierių visame pasaulyje. Aš jį paėmiau iš kolonijos gal dešimties metų. Vaikas vogė duoną, nes reikėjo pamaitinti mažesnį broliuką, o tėvai niekuo nesirūpino.
Apsigyvenęs pas mus jis nesimokė. Sakydavau: Valdai, negi nori būti kaip tavo tėvai? Bet paskutinėje klasėje jis taip susiėmė, naktimis mokėsi, paskui įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigė šildymo ir vėdinimo sistemų specialybę.
Kiekvienas vaikas – tai atskira istorija. Daugelis jų užaugo dorais žmonėmis, baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas. Buvo pora vaikinų, kuriems radome gerai apmokamą darbą statybose, bet padirbo mėnesį ir išėjo valkatauti.
Kalėjime sėdėjo du iš 120. Į vaikų globos namus priimdavome nuo pusantrų iki maždaug dvylikos metų. Su vyresniais jau būtų sunku, nes susiformavęs jų požiūris, vertybės, nelengvai sekėsi išmušti negatyvią patirtį.
– Režisierė Janina Lapinskaitė 1998 metais sukūrė dokumentinį filmą „Iš avinėlių gyvenimo“ apie Krakių vaikų namus.
– Filmo kūrėjai pas mane gyveno du mėnesius, gal ilgiau. Jie stebėjo, kaip vaikai žaidžia, kaip elgiasi. Viską stengėsi užfiksuoti. Vėliau J.Lapinskaitės vyras režisierius Algimantas Puipa vaikų namuose rado berniuką Ričardą, kuris jo filme „Vilko dantų karoliai“ atliko pagrindinį vaidmenį.
O mano vairuotoją A.Puipa rekomendavo amerikiečiams, pas juos ji vaidino amazonę. Ta vairuotoja, užaugusi vaikų namuose, buvo gal 185 centimetrų ūgio, labai stipri, jos vienas kumštis prilygo mano dviem.
– Po kurio lako likimas jus atvedė į Karines jūrų pajėgas, tapote kapelionu laive.
– Vanduo man – artima stichija. Nuo ankstyvos jaunystės plaukiojau plaustais, vėliau baidarėmis, jachtomis.
Važinėjau po pasaulį, kur paramos kreipdavausi į įvairias labdaros organizacijas, privačius asmenis. Kai nuvykdavau į Kanadą, Ameriką ar Australiją, visada būdavo tokių, kurie turi jachtas, ir mes išplaukdavome į jūrą savaitei, kelioms dienoms. Esu aplankęs visus vandenynus.
Daug kas žinojo mano pomėgį. Galiausiai sulaukiau pasiūlymo pereiti į Klaipėdą, užimti Karinių jūrų pajėgų kapeliono vietą. Maniau, kad Kauno arkivyskupija manęs neišleis, tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius su aukštais Bažnyčios hierarchais derybas vedė pusę metų.
Jūroje praleidau nuo 2000-ųjų iki 2008 metų, su jūreiviais plaukiojome po Baltijos, Šiaurės jūrą, Šiaurės Atlanto vandenyse. Vasarą grįždavau iš tolimo plaukiojimo ir sakydavau: „Vaikai, Kalėdos grįžo.“ Kol būdavau reise, vaikus globojo panelė Zita.
Vienas mano, kaip kapeliono, darbų buvo bendrauti su žmonėmis, nebūtinai religinėmis temomis. Kalbėdavomės apie viską: šeimos situaciją, vaikus, tėvus, ligas, net pinigus. Svarbiausia mano darbo sąlyga buvo neįkyrėti maldomis ir religingumu.
Man tas pat, ar tu tiki, ar netiki, ar esi kito tikėjimo. Sekmadieniais aukodavau mišias. Jose dalyvaudavo visa įgula, išskyrus budinčius asmenis – vairininką, šturmaną ir kapitono padėjėją.
Jau pirmomis dienomis pasakiau, kad prieš sėsdami valgyti sukalbėsime maldą, bet ją užbaigsime be kryžiaus ženklo. Nes yra netikinčių, yra kitaip darančių kryžiaus ženklą.
Sakiau, kad jei pabaigoje pasakysite „Amen“, bus priimta.
– Po kurio laiko jūsų vaikų namai persikėlė į pajūrį?
– Iš pradžių Kunigiškiuose radau stovyklą su penkiais namukais ant jūros kranto, ir vaikai ten gyveno vasarą. Tada ieškojau, kur jie galėtų žiemoti. Vienos pažįstamos, kuri Palangoje turėjo viešbutį „Vandenis“ (dabar – muzikos klubas), paklausiau, ką veikianti žiemą. Ji tik gūžtelėjo pečiais: „Laukiu pavasario.“
Tada paklausiau, kaip sureaguotų, jeigu rugpjūčio pabaigoje ateičiau su 30 vaikų pagyventi?
Nutarė, kad nerimtai kalbu, tačiau kai atvažiavau su visa kompanija, akis išpūtė. Pažadėjau už elektrą, šildymą sumokėti, bet pasakiau, kad kitkam pinigų neturiu.
Vaikai gyveno po du viename kambaryje, turėjo visus patogumus. Bet pradėjo kelius minti „torpedos“ iš socialinių institucijų – jiems atrodė nematyta neregėta anomalija, kad vaikų namai ne tik pakeitė adresą, bet dar ir įsikūrė viešbutyje.
Tuomet Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pradėjo vadovauti Rimantė Šalaševičiūtė ir jos pirmas vizitas buvo į Palangą pažiūrėti, kas ten vyksta. Pamatė, kad vaikai gyvena erdviai, su patogumais, maistas gaminamas vietoje, švaru, higieniška.
Ji atstūmė sunkiąją artileriją, o netrukus radau Juodkrantėje tuščią oro pajėgų bazę. Bet pasirodė, kad ji nėra tuščia, – vasarą ten ilsėdavosi ministerijų klerkai, o rudenį nieko nevykdavo. Tad vasarą važiuodavome į stovyklą Kunigiškiuose, o rudenį – į Juodkrantę. Taip gyvenome aštuonerius metus.
2006 metais Juodkrantėje įsteigiau Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokyklą siekdamas vaikus lavinti jūrine dvasia. Idėja kurti tokią mokyklą kilo susipažinus su panašiomis mokyklomis Australijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Vaikai, be bendrojo lavinimo pamokų, mokėsi ir jūrinių disciplinų, jūrlapių, bendrojo laivų pažinimo, laivavedybos, buriavimo pagrindų. Vėliau daug kas studijas tęsė Klaipėdos universitete, Jūreivystės kolegijoje.
Kol buvau Karinių jūrų pajėgų kapelionas, su vaikų namų auklėtiniais aplankėme visus Baltijos uostus, žiemą mokėmės jūrinės teorijos, o vasarą užsiimdavome praktika, vesdavau mandagumo, etikos pamokas.
Apie mano vaikus, kurie iš kadetų mokyklos nuėjo į Jūreivystės kolegiją, sakydavo, kad labai gerai paruošti.
– Kodėl pasitraukėte iš Karinių jūrų pajėgų?
– Atšaukė. Gal dešimt metų rezgė susidorojimo planą, ieškojo silpnų vietų – aš juk visada drąsiai apie viską kalbu.
Galiausiai išbraukė iš kunigų. Manė – gal pasikarsiu, gal nusišausiu.
Kai nekunigavau, dirbau mokykloje vairuotoju, mokytoju, paskui dėstytoju Jūreivystės kolegijoje. Dirbau visokį darbą ir dar 30 vaikų išlaikiau.
Po dvejų metų Vatikanas pradėjo mane ginti, pamatė, kad byla yra sufabrikuota. Turiu dokumentus, čia ne šiaip sau žodžiai.
Sugrąžintas į kunigystę buvau paskirtas į Kėdainius. Vaikai gyveno Klaipėdoje, nuomojau namą. Tada jų buvo likę gal aštuoni. Kartkartėmis nuvažiuodavau į Klaipėdą ar Vilnių pas dorus žmones ir grįždavau su pinigėliais.
Jiems reikėjo valgyti, gyventi ir apsirengti. Ir ne prasčiau kaip kitiems. Jie lankė vietos mokyklą, paskui studijavo. Nemažai mano auklėtinių baigė Klaipėdos universitetą. Po 25 metų, visiškai užauginęs 120 vaikų, šią naštą perdaviau kitiems.
– Vietoje jūs nenustygstate – mėgstate su vėju praskrieti ant plieninio žirgo ir netgi esate karininkų baikerių klubo „Perkūnas“ garbės narys.
– Iki buvau paskirtas į laivyną, jau važinėjau motociklu apsirengęs odiniais drabužiais. Kai pirmą dieną atburzgiau motociklu, jauni karininkai stovėjo nustebę. Maniau, kad admirolas man ką nors kritiško pasakys, bet priekaištų neišgirdau.
Praėjo savaitė, mėnuo, žiūriu – vienas, antras, trečias, galiausiai jau ir kokie dvidešimt motociklais atriedėjo. Įkūrėme karininkų baikerių klubą „Perkūnas“. Turime pasisveikinimą „Kad tave perkūnas“.
Kartą sankryžoje sustojome prie šviesoforo, ten policijos ekipažas budėjo, išlipę pareigūnai ėmė mus stebėti. O mes, kokie trisdešimt vyrų, susižvalgėme ir kartu nugriaudėjome: „Kad jus perkūnas.“ Pareigūnai tik šoko į mašiną ir nuvažiavo.
Turime apie 100 narių. Aš tame klube esu garbės narys. Betygaloje švenčių metu važiuoju kolonos priekyje kaip tos vietos kunigas. Turiu dviratį ir baltos spalvos triratį motociklą. Per šventes mielai pavėžiname bendruomenės vaikus.
– Laužote senas nuostatas. Ar betygaliečiai priėmė jūsų siūlomą dvasingumo sampratą, įvairius ritualus?
– Parapijiečiams visų svarbiausia, kad būtum padorus žmogus. Jie viską – teigiamą ir neigiamą – pastebi iš karto. Žinau, kad esu ne toks kunigas kaip daugelis. Man patinka būti išskirtiniam.
Yra graži indų išmintis. Ateina mokinys pas mokytoją ir sako, kad nori mokytis tiesos pažinimo. Šis leidžia mokiniui gyventi kartu, tačiau liepia nesekti jo pėdomis. Jaunuolis nesupranta: „O tai kuo man sekti?“
„Niekuo. Sekdamas manimi ar kuo kitu tu prarasi savo tiesą, kuri tau dangaus duota. Tu esi išskirtinis ir saugok tai“, – sakė išminčius.
Dar prieš pandemiją įvedžiau tradiciją – po mišių išeinu iš šventovės į lauką ir kiekvienam padėkoju, paspaudžiu ranką. Žmones gerai nuteikia nuoširdus santykis su kunigu. Ir prieš mišias, neapsirengęs mišių rūbais, apeinu šventorių, pasikalbu su žmonėmis, pasiteirauju, ar norėtų paklausyti ilgesnio, ar trumpesnio pasidalijimo, – labai nemėgstu žodžio „pamokslas“.
Savo kalbai ruošiuosi savaitę – skaitau knygas, ieškau prasmingų minčių. Kadangi tai, mano supratimu, ne pamokslas, niekada pabaigoje nepasakau „Amen“. Sakau: „Ačiū už dėmesį.“
Žmonės per mišias nesiklaupia. Aš jiems paaiškinu: „Karininkai stovi, o jūs ką – ne Jėzaus karininkai? Ne už gėrį einate? Tik per pakylėjimą pagarbiai palenkite galvą.“
Žinoma, gavę barti nuo fanatikų kiek suglumsta. Bet negi žmogus atsiklaupęs tampa geresnis prieš Dievą?
– Parapijiečius per mišias kartais pradžiuginate ir dovanomis.
– Šiemet per Motinos dieną visoms moterims dovanojau po baltą rožę. Tuomet ėmiau galvoti, ką padovanoti vyrams? Nutariau padalinti 100 loterijos bilietų. Jeigu kuris laimės, man bus didelis džiaugsmas. O jei bilietas bus tuščias, palinkėjau nenusiminti, nes tas kelias valandas turėjo progos gyventi viltimi ir tikėjimu, o tai labai daug.
Taip pat po atlaidų Betygalos bendruomenės namuose surengiama puota visiems. Jei kuris paklausia, kiek kainuoja užeiti, sakau: sukalbėk vieną „Sveika, Marija“, kai turėsi laiko. Aš žmonėms aiškinu: jūs aukojate bažnyčiai, o aš jums grąžinu, tik kitaip.
– Jau ilgus metus jūsų dešinioji ranka, pagalbininkė ir bendramintė yra panelė Zita – taip ją galantiškai vadinate. Ji matė visą jūsų kunigystės kelią.
– Panelė Zita šeimininkauja klebonijoje, tvarko bažnyčią, eina zakristijono ir varpininko pareigas, ruošia vaikus Pirmajai Komunijai. Kasdien 18 valandą ji skambina varpu septynias minutes. Parapijiečiai žino – kai išgirsta skambant varpą, turėtų nors vieną maldą pasiųsti į dangų už draugus, savo artimuosius.
– Klebonijos teritorijoje glaudžiasi nemažai keturkojų augintinių.
– Yra šešiolika katinų, trys šunys. Penkis katinus panelė Zita atsivežė iš Klaipėdos, jie gyvena namuose. Visi kiti – lauke.
O ėdesio patiekimas vyksta tris kartus per dieną nustatytomis valandomis skirtingose vietose. Nes kiekvienas ėda specifiškai: vienas tik žuvį, kitas tik kietą maistą, yra kas pasisotina duše, ant stalo arba lauke prie tvarto. Kol panelė Zita visus pašeria, praeina pusantros valandos.
– Ant abiejų rankų pirštų turite po auksinį žiedą, nešiojate auksinę grandinę ant kaklo. Kartą aukso tema jūs ir per mišias pasisakėte.
– Auksinis žiedas su safyru yra Lietuvos karinių jūrų pajėgų su sertifikatu, viduje išgraviruota mano kraujo grupė, numeris ir užrašas: „Dieve, laimink Lietuvą“. Tokius žiedus turi visi laivyno karininkai.
Kitą auksinį žiedą su ametistu padovanojo aukštas dvasininkas, kai išklausiau jo paskutinę išpažintį prieš mirtį. Jam turėjo būti atlikta labai sunki operacija ir jis žinojo, kad nebeatsikels. Padavęs žiedą pasakė: „Romualdai, kai tau bus sunku, užsimauk.“
Ametistas yra stiprus dvasinis akmuo. Bet jis keistas, kokį mėnesį skaudėjo pirštą, nors dydis tiko. Aš tą žiedą vis glosčiau, prisipratinau.
O auksinė grandinė – mano tėvo kraujas, kurį jis išliejo per 16 metų Vorkutos anglių kasyklose. Grįžęs parsivežė uždarbį – žiedelius, vėliau padalijo man su broliu. Pasidariau iš to aukso grandinę, nešioju kaip prisiminimą ir neparduočiau jos nė už milijoną.
– Jeigu galėtumėte laiką atsukti atgal, ką darytumėte kitaip?
– Nieko. Dėl nieko nesigailiu. Jei buvo kritimas, jei buvo klaida, tai tam, kad padarytum išvadas ir daugiau to nekartotum.
Klaida gali būti skaudi, gal galima švelniau tą duobėtą atkarpą pereiti, bet su mano charakteriu kitaip nebus.
Bažnyčia iškreipia mūsų, kunigų, gyvenimą. Celibatas katalikybėje atsirado XI–XII amžiuje. Neretai pagrindine to priežastimi įvardijamas turtas, kurį galbūt dvasininkas perduotų savo vaikams. Bet juk galėtų būti viskas įteisinta. Nereikia jokio celibato.
Dievas juk kiekvienam davė lytiškumą ir to nepaslėpsi. Kitu atveju gali atsirasti pagundų savo prigimtį naudoti iškreiptai, kam to reikia? Celibatas yra klaida. Juk daugiau kaip tūkstantį metų kunigai gyveno šeimose, ir viskas buvo gerai.
Popiežius Benediktas XVI norėjo įvesti laisvą pasirinkimą prieš gaunant įšventinimus – nori gyventi šeimoje, vesk moterį, nori gyventi vienas, gyvenk, bet tada jau vesti negali.
Bet popiežiui tokie žingsniai buvo užkirsti, jis turėjo palikti savo vietą ir tyliai pasitraukti į vienuolyną.
– Ar nebuvo kilusi mintis pereiti į Evangelikų liuteronų bažnyčią, kur kunigams leidžiama vesti?
– Kai mano, kaip katalikų kunigo, įgaliojimai buvo sustabdyti, svarsčiau galimybę pereiti pas liuteronus, bet galiausiai nusprendžiau – jau nuėjau ilgą dvasininko kelią ir liksiu jį pabaigti.
