Į Lietuvą L.Alarcon atvyko iš San Paulo valstijos Karakvatatubos miesto. Mergina svajojo įstoti į užsienio universitetą, todėl būdama septyniolikos persikėlė gyventi į Lisaboną. Tačiau jai nepasisekė – į universitetą įstoti nepavyko ir teko laukti dar vienerius metus.
„Metus nežinojau, ką daryti. Norėjau gyventi užsienyje, todėl pradėjau ieškoti darbo ir pamačiau stiuardesės darbo skelbimą internete. Galvojau, kad neturiu jokių šansų, tačiau verta bent pabandyti, – pasakojo Luana ir pridūrė – Nuėjau į darbo pokalbį ir mane pakvietė dirbti.“
Vienas iš skrydžių palydovės darbo reikalavimų buvo persikelimas gyventi į užsienį. Įmonė ją išsiuntė į Lietuvą. Sprendimas gyventi Lietuvoje, pasak jos, nebuvo apgalvotas. Tai atsitiko netikėtai.
Lietuva – vėsi, tačiau gera šalis dirbti
Prieš atvykdama į Lietuvą, Luana prisipažino, kad nežinojo, kur yra Lietuva.
„Kai mano vadovas pasakė, kad mums reikia žmonių Lietuvoje, Vilniuje, tuo metu pagalvojau: „O kur tai yra?“. Todėl „Google“ paieškoje suvedžiau Lietuvos pavadinimą ir pamačiau nuotrauką su sniegu. Tuo metu galvojau, kad čia sušalsiu ir svarsčiau nevykti, bet apsisprendžiau pabandyti vienerius metus gyventi Lietuvoje ir po jų grįžti studijuoti į Portugaliją“, – sakė skrydžių palydovė.
L.Alarcon pasakojo, kad pirmoji naktis Lietuvoje išgąsdino. Vasario mėnesį buvo -12 laipsnių šalčio. Mergina nežinojo, kad reikia mūvėti pirštines bei šaliką, todėl nuo Vilniaus oro uosto iki viešbučio spėjo sušalti rankas. Bet šalčio iššūkiai stiuardesės neatbaidė – ji jau pirmąją savaitę spėjo Lietuvoje atrasti džiuginančių dalykų.
„Pirmą savaitę važinėjau ir pagalvojau, kad man patinka šis mielas miestas. Vėliau aplankiau kitus: Druskininkus, Trakus, Palangą. Supratau, kad gamta yra nuostabi“, – teigė skrydžių palydovė. – Šiandien galiu pasakyti, kad aš myliu Lietuvą. Aš myliu tai, kaip per penkerius metus ši šalis pasikeitė ir kokia inovatyvi ji yra.“
Luana ir šiandieną gyvena Lietuvoje, kurią jaučiasi kasdien vis geriau pažįstanti.
„Jaučiu, kad per penkerius gyvenimo metus Lietuvoje pabrango būsto nuoma, maistas, tačiau džiaugiuosi, kad galiu leisti sau Lietuvoje gyventi subalansuotą gyvenimą“, – pasakojo ji.
Grįžusi iš darbo stiuardesė mėgsta pasivaikščioti Vilniaus Senamiesčio gatvėmis, eiti į sporto klubą. Pasak jos, ši veikla praverčia gyvenimo pusiausvyrai, kadangi darbe yra nemažai streso.
Susidūrė su kalbos barjeru
L.Alarcon dirba tarptautinėje skrydžių bendrovėje, tačiau įmonė jai neleido atskleisti pavadinimo (redakcija jį žino, – red.). Čia nereikalauja mokėti kalbėti lietuviškai, bet Luana dažnai susiduria su kalbos barjeru.
„Nekalbu nei lietuviškai, lenkiškai ar rusiškai, o iš šių šalių sulaukiame daug keleivių. Tai labai trukdo – kartais keleiviai nusivilia, kad nekalbu lietuviškai ir netgi kitaip elgiasi“, – teigė Luana. – Viename mano pirmųjų skrydžių keleivių įlaipinimo metu vienas vyriškis elgėsi gana negražiai ir man teko su juo pasikalbėti, bandant išsiaiškinti situaciją.“
Jai iki šiol įsiminė šis susidūrimas.
„Jis man kažką pasakė svetima kalba ir aš pasakiau, kad nesuprantu. Jis manęs angliškai paklausė, ar aš kalbu lietuviškai, aš atsakiau „ne“. Tada jis vėl manęs klausė: „Ar tu kalbi lenkiškai ar rusiškai?“, aš atsakiau, kad ne, o jis man sako: „Tai ką tu čia išvis darai?“, – lrytas.lt pasakojo L.Alarcon. – Mane tai šokiravo, tačiau po kelių panašių susidūrimų pripratau ir tokiems žmonėms stengiuosi atsakyti, kad darau viską, ką galiu.“
Įsiminė piloto skambutis
Luana atviravo, kad dauguma lietuvių yra labai svetingi ir nori, kad į Lietuvą atvykęs kitatautis jaustųsi gerai. Tačiau tokie žmonės, pasak Luanos, yra ne visi.
„Atvykus į naują šalį pajutau didelį kultūros skirtumą. Lietuvių būdas uždaras, gan šaltas. Kartais žmonės yra nemandagūs, tačiau taip gali būti visur, ne tik Lietuvoje“, – pridūrė Luana.
Tačiau jai ne vieną kartą teko susidurti su situacijomis, kai keleivių mandagumas išgaruoja. Viena tokių dienų buvo, kai prieš lėktuvo leidimąsi jai paskambino pilotas ir pasakė, kad bus nelengvas nusileidimas ir reikės pasiruošti.
„Artėjant prie oro uosto, lėktuve pradėjo kilti labai intensyvi turbulencija, kurios metu žiūrėjau į lėktuvo lubas ir mintyse bandžiau prisiminti viską, ką sužinojau mokymuose.
Tuo metu visi keleiviai šaukė, o aš sėdėjau šalia savo kolegės ir mačiau, kokia ji išsigandusi, bet bando išlikti rami. Turbulencijai nurimus ir nusileidus, visi keleiviai iš lėktuvo išėjo besimeldžiantys, dėkodami Dievui. Tą dieną adrenalinas buvo nemažas“, – prisiminė skrydžių palydovė.
Savo darbą ji apibūdina paprastai – nepaisant išskirtinių situacijų, tai – viešbutis ore.
„Iš esmės mūsų diena yra tokia, kokia yra viešbutyje – mes aptarnaujame savo svečius. Tik tai yra viešbutis ore, todėl viskas vyksta mažesnėje vietoje ir daug greičiau, kadangi dauguma skrydžių yra trumpi“, – teigė ji.
Lėktuve irgi reikia pasitikti keleivius, su jais pasisveikinti, padėti susidėti bagažą, pateikti išlipimo laiką ir informaciją. Dar reikia pasirūpinti ir pilotais.
„Oro uoste reikia būti 45 min. iki skrydžio, nes vyksta instruktažas. Asmeniniam pasiruošimui skiriu apie pusantros valandos, kadangi reikia susišukuoti plaukus, susiruošti uniformą, bagažą, maistą ir vandenį visai darbo dienai. Atvykusi į oro uostą susitinku su įgula, einame į lėktuvą. Vėliau vykdome instruktažą. Tai būna visa dienos informacija: kokius skrydžius vykdysime, kiek žmonių laukia“, – sakė L.Alarcon.
