6 metus trukusios paieškos baigėsi net 20 metų niekieno nepaliesta laukine sodyba Plateliuose, apsupta miškų, pelkių ir upelių, kurią šeima prikėlė naujam gyvenimui.
Iš negyvenamos teritorijos į išsvajotąjį sodą
Buriuotojų arba kaip jie patys save vadina – „vėjagalvių“ porelė kone 5 metus, tik sulaukę palankaus vėjo, skrosdavo Platelių ežero vandenį. Jei ne buriuodavo, tai numylėtais Platelių takais vaikščiodavo, Platelių ežero pakrantę lankydavo.
„Mes buvome įsitikinę, kad norime turėti savo vietą prie Platelių ežero, kur galėtume ne tik vandens pramogomis džiaugtis, bet ir kurti gyvenimą, – prisimena pašnekovė. – Vis dėlto, paieškos nebuvo lengvos. Tad, kai ši sodyba atsirado pardavime, skelbimas internete pabuvo vos 2 valandas – mes palikome užstatą jos net nematę.“
Tiesa, kūrimosi pradžia nebuvo tokia idiliška. Pasak Eglės, kiemas buvo tiesiog neįžengiama teritorija. Ji prisipažįsta, kad pirmąsias dienas net verkė. Moteris nerimavo, ar šeimai tikrai pavyks paversti sodybą vieta, kurioje gera būti.
„Sodybą nusipirkome pernai metų liepą. Rankose laikiau dar nevaikščiojančią dukrelę, neturėjau jos kur padėti – žolės buvo metrinės, mus kandžiojo milžiniški vabalai, užsiveisę per tuos 20 metų. Prisimenu, vyras priėjo prie manęs, uždėjo rankas ant pečių ir sako: „Matau, kad esi išsigandusi, bet tu nebijok – mes viską sutvarkysime“. Įkvėpiau, iškvėpiau ir paprašiau man bent takelį iki hamako prapjauti, – dabar jau juokiasi pašnekovė. – Jis man nutiesė tą takelį – štai taip ir gyvenome po truputį tvarkydamiesi.“
Praėjus daugiau nei metams sodyba tapo nebeatpažįstama. Nors Eglė save laiko maksimaliste, šįkart ji sutinka, kad šeima padirbėjo puikiai: iškastas didžiulis, daugiau nei 15-os arų vandens telkinys, išpjauta daug alyvų krūmų, blindžių ir menkaverčių medžių, pasodintos pušys, išryškintas landšafto kalvotumas, nutiesti du keliai – į mišką ir į sodybą. Be viso to, Eglė puoselėja ir savo išsvajotąjį gėlyną.
Tik kyla klausimas – o kur namas?
Pirma tvarkosi aplinką, vėliau statys namus
Kol kas sodyboje namus atstoja palapinė. Skamba egzotiškai, o vaikams tai ir savotiškas nuotykis.
„Gali pasirodyti keistai, bet gyventi palapinėje mums nėra iššūkis. Žmogus visada buvo gamtos dalis, todėl mes tai priimame organiškai, – su šypsena paaiškina pašnekovė. – Žinoma, įsikūrėme taip, kad būtų patogu gyventi, t. y. miegame ant normalių, ne pripučiamų čiužinių, turime patalynę, pagalves, šildytuvą, apšvietimą, net baldelių ir kilimėlį. Be abejo, esame įsigiję ir naują jūrinį konteinerį, kuriame įsirengėme virtuvėlę; laikome daiktus. Taip pat turime tualetą. Gyvenimas čia geras!“
Eglė tikina, kad gyventi palapinėje ir džiaugtis gėlynais kur kas maloniau nei vėpsoti į statybų aikštelę. Moteris pabrėžia, kad jiems laimę teikia ne namo sienos, bet kūrimo procesas, leidžiantis vaikams pažinti gamtą per patyrimus ir stiprinantis šeimos tarpusavio ryšį.
„Suprantu, kad įprastai žmonės pirmiausia statosi namą, o tada tvarko aplinką. Mes darome atvirkščiai, nes mums gera būti tame grožyje, kurį kuriame. Mums gera pasistatyti pietų stalą kieme, pasimerkti lauko gėlių, stebėti mūsų pačių sutvarkytą aplinką ir svajoti apie tai, kas dar bus“, – svajingai kalba klaipėdietė.
Tiesa, vėsesnėmis dienomis šeima sodyboje ilgai neužsibūna – užtenka poros naktų. Visgi apsilankę žavisi lėtu, tykiu gyvenimo tempu ir Platelių ramybe.
Rytai apdovanoja šeimą tyru oro gūsiu, maloniu gamtos kvapu, raminančiais miško garsais. Įspūdingas vaizdas, kai žemę dar dengia rasa, o patekėjusi saulė nuspalvina gėles, vandenį, medžius tviskančiomis spalvomis, piešia gražų vaizdą Eglė.
„Čia galime mėgautis lėtais rytais, todėl visada su šeima apeiname „ryto ratą“: vaikštome aplink sodybą, pasižiūrime, kas pamiškėse, nueiname iki pelkės, stebime paukščius, o jei praeina – ir miško gyvūnus. Sodybos plotai tokie dideli (apie 3 ha), kad kaskart randame kuo pasidžiaugti, – patyrimais dalijasi pašnekovė. – Drįsčiau teigti, kad tai net ne apie gamtos grožį, bet apie prabangą pabūti visiems kartu. Turiu omenyje – tikrai pabūti, įsiklausyti ir tuo mėgautis. Juk namie mes esame užsiėmę savo darbais: kas valgyti gamina, kas televizorių žiūri, kas knygą skaito.“
Trobą nugriovė, vietoje jos – ypatingas pastatas
Žinoma, sklypas turėjo namą, o namas – savo istoriją. Eglė pasakoja, kad namo viduje, langą apvyniojusiame apynių vijoklyje tūnojo susirangiusi žalčių šeimyna. „Tai mums iš karto buvo geras ženklas, nes jie renkasi šventas vietas“, – nusijuokia pašnekovė. Išties, juk nuo senovės lietuviai žalčius laikė gerovės ir turtų simboliais, todėl užsukusių į namus nevydavo.
Namą iššniukšinėjo ir Liudviko brolis Vaidotas – mat domisi istorija. Anot jo, troboje galėjo gyventi neturtingi, bet labai kūrybingi, neaukšto ūgio žmonės, kurie namuose stengėsi palaikyti tvarką ir grožį. Visgi vieną vasaros dieną sodybos teritorijoje netikėtai pasirodė šio namo savininkų anūkė ir apie juos papasakojo daugiau.
„Ji ašarojo ir sakė, kad ši sodyba jai buvo labai brangi, nes vaikystėje čia vasarodavo. Moteris pasakojo, kad jos seneliai buvo geros širdies žmonės, mylėję gamtą ir nugyvenę gražų, ramų gyvenimą. Ilgai, giliai kalbėjomės ir ji mums patvirtino, jog ši vieta mus priartins prie gamtos ir pamatinių žmogaus vertybių“, – prisimena Eglė.
Deja, namas buvo toks senas ir apleistas, kad teko jį nugriauti. Eglė sako liūdėjusi, kad namo nepavyks renovuoti, tad nusprendė išsaugoti bent dalelę pastato: pasiliko jo rąstus, kuriuos panaudos lysvių formavimui ar suoliuko gamybai. „Bandysime likusias namo detales prikelti naujam gyvenimui ir bent taip palikti prisiminimą apie čia kadaise stovėjusią trobą“, – atsidūsta.
Pagerbdami vietą, kurioje stovėjo troba, šeima jos vietoje statys pirtį. Kaip teigia pati moteris, pirtis – tai sodybos širdis, šeimos ritualų ir sveikatinimosi vieta. „Pirtis bus didelė – joje tilpsime ir mes, ir svečius kviesime“, – ateities planais dalijasi pašnekovė.
Puoselėja gėlyną
Eglei sodyba siejasi ne tik su poilsiu, bet ir su kūryba. Ji čia puoselėją svajonių gėlyną arba kaip pati įvardija – mini gėlių ūkį.
Žinias apie gėlių sodinimą moteris rinko „Geltonojo karučio“ apželdinimo kursuose, žiūrėjo vaizdo įrašus „Youtube“ platformoje. Galvoje susikūrė natūralistinio gėlyno, plevėsuojančio išvien su vėju, vaizdą ir ėmėsi darbo.
„Pasidariau sąrašą gėlių ir pasodinau turbūt 454 augalus. Jie visi suvešėjo ir sužydėjo. Pagalvojau – gera ta mano vizija buvo“, – nusijuokia.
Suprasti sodinimo ypatumus padėjo ir Eglės sukurta instagramo paskyra „supa_miskas_ir_vanduo“. Ji aiškina, kad pradžioje jautėsi tarsi balta varna. „Aš neturėjau, ko paklausti patarimo. Pavyzdžiui, medžių genėjimas – kaip tai daryti, ar išvis verta tai daryti, ar medis gyvas ir kaip jį išsaugoti. Patekau į visiškai nepažintą erdvę ir turėjau galybę klausimų. Būtent instagrame gavau palaikymą ir atsakymus, kurių man taip reikėjo, – instagramo susikūrimo priežastis aiškina pašnekovė. – Parodai medį, paklausi, ką daryti, gauni atsakymą. Čia labai daug bendraminčių, pamačiau, kad yra žmonių, kuriems aktualūs tokie patys dalykai, kaip ir man. Realybėje to nejutau. Jaučiu, kad ir aš galiu jiems padėti: dalinamasi bandymais, išbandymais ir surinktomis žiniomis.“
Instagramas moteriai padovanojo ne tik žinių, bet ir neįkainojamų draugysčių. Čia ji susipažino su jau drauge tapusia, gėles auginančia Evelina. Tai ji Eglei įskiepijo pasitikėjimą savimi šioje, tuomet dar nepažintoje, srityje. „Evelina tikėjo, kad aš galiu sukurti savo gėlyną ir tai nėra raketų mokslas. Tai reikalauja tik didelės meilės augalams ir noro, kurį aš tikrai turėjau“, – atvirauja.
Sodyboje vaikams nereikia ekranų
Šiuolaikiniai vaikai, gyvenantys besivystančių technologijų pasaulyje, ne visada žino, koks įdomus ir pamokantis gali būti buvimas gamtoje. Tik ne Eglės vaikai – mažieji Jonas (6 m.) ir Jogailė (2 m.) jau nuo gimimo yra pažindinami su gamta.
„Noriu, kad mūsų vaikai pažintų mišką, o ne prekybos centrą, žinotų augalų pavadinimus, o ne prekių ženklus“, – atvirai sako vaikų mama.
Ir instagrame, be sodybos puoselėjimo, viena pagrindinių transliuojamų Eglės žinučių yra šeimos ryšio kūrimas gamtoje bei vaikų ryšio su gamta kūrimas. „Mano manymu, ši sodyba yra tobula erdvė tam kurti“, – svarsto pašnekovė.
Ji atskleidžia, kad vaikams čia nereikia jokių ekranų: juos atstoja knygos ir pačių sugalvotos veiklos ar iš gamtos lobių sukurti žaislai. Buvimas gamtoje yra neišsenkamos fantazijos vaisius, teigia Eglė. „Džiaugiuosi, kad vaikai patys nori ir prašosi važiuoti į sodybą, laukia. Atrodo, ko gi norėti, juk nėra nei namo, nei televizoriaus, nei žaislų, kurių turime namuose. Visgi jie krykštauja iš džiaugsmo, kai važiuojame į sodybą: jie nori grybauti, statyti vabalų viešbučius, smėlio pilis. Jonas išvis pats reiškia norą turėti savo daržą, puikiai įsitraukia į sodinimo darbus“, – priduria.
Moteris pasakoja, kad į sodybą pasikviečia ir sūnaus Jono draugus – vaikus, kurie gyvena mieste, žaidžia kompiuterinius žaidimus, laiką leidžia prie telefonų. Ji tikina, kad ir miesto vaikai gali visą dieną dūkti gamtoje, surasti veiklos ir be pykčių pailsėti nuo ekranų.
