Visgi po poros metų darbo teisme Armandas teisininko karjerą metė ir tapo mokytoju. Jo tėvų, dirbusių pedagoginį darbą – tėtis buvo mokyklos direktorius, mama – pradinių klasių mokytoja – tai anaiptol nepradžiugino, mat sūnus ėmėsi mokyti ne rimtų dalykų, o veidotyros, vėliau ir meditacijos.
Tiesa, kadangi jis jau dešimtus metus naujoje srityje darbuojasi sėkmingai ir jaučiasi atradęs save, dabar tėvai prie to jau pripratę ir džiaugiasi jo sėkme.
Armandas pastebėjo, kad savotiškai medituoti jis pramoko būdamas vos penkerių, nors tuo metu, žinoma, nesuprato, jog medituoja. Pedagogai tėvai savo sūnui buvo gana griežti, jo nemušdavo, bet, kai prasikalsdavo, už bausmę statydavo į kampą.
„Mama sakydavo, kad stovėsiu ten tol, kol atsiprašysiu už savo blogą elgesį. Bet aš buvau išdidus, neatsiprašydavau, stovėdavau sau kampe, kol nelikdavo minčių ir nurimdavau – tokia ir yra meditacijos esmė, ilgai būti vienoje vietoje be jokių dramų. Paskui jau mama pati ateidavo, ragindavo atsiprašyti, kad galėčiau grįžti prie žaidimų – bet aš nenusileisdavau ir toliau stovėdavau kampe“, – prisiminė Armandas.
Gerokai vėliau, kai jau domėjosi įvairiais mokymais apie žmogaus psichologiją ir tobulėjimą, jis suvokė, kad taip pamedituoti – tai yra, tiesiog nurimti, atsitraukus nuo aplinkos šurmulio, ir leisti savo mintims klajoti – labai naudinga psichikai, padeda atgauti jėgas ir geriau susivokti savyje.
Iki tol, kai pradėjo žmones mokyti meditacijos, jis kurį laiką nuoširdžiai tikėjo, kad galės save išreikšti teisininko darbe ir būti naudingas žmonėms.
Iš gyvenimo užsinorėjo kitko
Pradėjęs dirbti teisme Armandas netrukus pajuto, kad viskas vyksta kitaip nei įsivaizdavo ir, žinoma, kitaip negu filmuose. Bendraujant teisine kalba reikia sakyti tai, ką reikia, o ne tai, ką nuoširdžiai norėtumei. Be to, Armandui labiau patikdavo reikšti mintis žodžiu, ne raštu, o teismuose didžioji dalis reikalų tvarkomi raštiškai.
„Man norėjosi daryti gera žmonėms, bet tame darbe nesijautė, kad tą darau. O ir perspektyvos neviliojo – geriausiu atveju, jei labai pasiseks, po kokių 10–15 m. gali tapti teisėju, bet aš jau suvokiau, kad iš gyvenimo noriu ne to“, – pasakojo Armandas.
Jam kliuvo ir tai, kad kai kurie teisėjai nevengia ir alkoholio, o jam tai svetima – jis niekada gyvenime nėra rūkęs, na, tik studijų metais kelis kartus išgėrė gal po 100 gramų.
Suvokęs, kad būti teisininku nebenori, vyrukas apie pusmetį dar dirbo ir intensyviai galvojo, ką daryti toliau. Jo hobiu jau kurį laiką buvo veidotyra, jam labai patiko stebėti ir analizuoti žmones ir atrodė, kad ši metodika tikrai daug apie juos pasako, taip pat domino meditacija bei kiti su dvasiniu tobulėjimu susiję dalykai, bet jis labai abejojo, ar iš savo pomėgių pavyktų pragyventi. O ir aplinkiniai, išgirdę jo svarstymus, tikino, kad mesti teisininko darbą būtų visiška nesąmonė. Teko išgirsti ir replikų „Gal tau su galva negerai?!“
„Tas pereinamasis etapas buvo nelengvas – vis galvojau, kaip pasielgti, keldavausi 4 val. ryto, kad galėčiau prieš darbą paskaityti psichologines knygas, ir kiek galėdamas taupiau pinigus, kad kurį laiką, išėjęs iš darbo, turėčiau bent jau už ką pavalgyti“, – pasakojo Armandas.
Beje, šiuo metu jis valgo vos vieną kartą per dieną, bet tikrai ne dėl nepritekliaus – jis su savo mityba daug eksperimentavo ir padarė išvadą, kad tuo metu, kai neturi didesnio krūvio, jam pakanka pavalgyti tik kartą, juk virškinimas organizmą apkrauna, o kai to mažiau, jautiesi energingesnis ir mintys skaidresnės. Tomis dienomis, kai būna didesnis fizinis krūvis, pavalgo ir antrą kartą.
Pasirodė, kad galima uždirbti
Tuo sunkiu laikotarpiu, kai dirbdamas teisme Armandas galvojo, ką daryti toliau, jam padėdavo ir meditacija – grįždamas po pietų pertraukos sėsdavo į automobilį, kad 10–15 min. pamedituotų, o kartais net darydavo tai darbovietės tualete (daugiau nebuvo kur, mat po su Drąsiumi Kedžiu susijusių įvykių visur buvo įrengtos stebėjimo kameros ir per jas medituojantis darbuotojas būtų atrodęs itin keistai).
Visgi galiausiai Armandas pasiryžo, 2015 m. iš darbo išėjo ir ėmėsi veiklos, susijusios su savo pagrindiniu pomėgiu – veidotyra. Tuo metu jau buvo baigęs veidotyros mokymus ir gavęs meistro sertifikatą Kinijoje. Pasak jo, sutikęs naują žmogų ir jį nužvelgęs, jis labai greitai gali padaryti išvadą, kas tai per asmenybė, kokie jos pliusai ir minusai, kokios veiklos būtų jai tinkamiausios ir pan.
„Vieną savaitgalį pats surengiau veidotyros mokymus ir per juos nemažai uždirbau – net pats nustebau, kad taip gali būti, ir man labai palengvėjo supratus, kad jeigu stengsiuos ir dirbsiu iš širdies, badauti neteks (kai dar dirbau teisme, pabandyti vesti mokymų negalėjau – dirbant valstybinėje įstaigoje ta mano papildoma veikla būtų atrodžiusi įtartinai)“, – pasakojo Armandas.
Netrukus jis įsitikino, kad veidotyra žmones tikrai domina, būdavo ir taip, kad per savaitę surengdavo po 4–6 mokymus įvairiuose Lietuvos miestuose, o lankytojų netrūkdavo.
Medituoja ir ant vinių
Visgi šiuo metu Armandas daugiau užsiima ne veidotyros, o meditacijų mokymais. Kodėl? „Pastebėjau, kad veidotyros seminaruose žmonės manęs mielai klausosi, įsitraukia, bet kažin ar ką su tomis žiniomis daro paskui? O man norėjosi į jų gyvenimus įnešti realių kokybinių permainų, paskatinti juos keisti požiūrį – tad pamaniau, kad verta imtis meditacijos mokymų“, – aiškino pašnekovas.
Klausiu jo, kuo visgi tas buvimas su savo mintimis žiūrint į vieną tašką gali būti naudingas? „Meditacija – tai stipri vidinė savistaba su atpalaiduotu kūnu ir nurimusiais jausmais. Dar paprasčiau sakant, tai gilus atsipalaidavimas išlaikant budrią sąmonę. Tokioje būsenoje žmogus daug geriau pastebi subtilius dalykus ir savo viduje, ir aplinkoje. Taip prasiplečia mūsų sąmonė, tampame įžvalgesni ir būna lengviau priimti reikiamus sprendimus. Susiguli mūsų mintys ir jausmai, geriau suprantame save ir pajuntame savo kūną“, – aiškino Armandas.
Dažnai žmonės jo klausia, ką visgi reikia daryt medituojant. Ogi nieko – tačiau nieko nedaryti, tiesiog ramiai būti ir stebėti aplinką, šiuolaikiniam nuolat skubančiam žmogui nėra lengva.
Labai supaprastinus meditaciją dienos metu galbūt galima palyginti su pietų miegu. Jei dieną pavyksta trumpam nusnūsti, paprastai po to jaučiamės atsigavę ir energingesni. Panašiai būna ir pameditavus. Tiesa, medituojant užsnūsti nederėtų, nors visgi jei taip nutinka – nieko baisaus (tik pradedantiesiems pašnekovas pataria pradžioje dėl viso pikto nusistatyti žadintuvą).
Kiek laiko per dieną Armandas rekomenduotų skirti meditacijai? „Praktika rodo, kad ramūs, „neišsibarstę“ žmonės nurimsta pameditavę jau 10–15 min., aktyvesniems prireikia 30–40 min., o tiems, kurie jaučiasi ypač išsibalansavę, turintys daug problemų, prireiks 50–60 min. Būna, jie man sako, kad taip jausdamiesi niekaip neišbus ramiai – ką gi, tuomet aš jiems sakau, kad užsuktų pas mane į svečius, ir aš juos priversiu“, – nusišypsojo pašnekovas.
Pažengusieji, prižiūrimi Armando, medituoja ir lediniame vandenyje, ir stovėdami ant vinių.
„Kai pagalvoju, jei man taip dūšia būtų atsivėrusi teisinėse temose, kaip čia, tai ir toje srityje būčiau daug pasiekęs ir dabar turėčiau aukštesnį statusą. Bet, kaip sakoma, su širdim nesusitarsi. Dabar kai kas mane laiko keistuoliu, ir aš tikrai nesu visai standartinis, bet aš tikiu tuo, ką darau, kuo gyvenu, ir tuo dalinuosi su kitais. Ir man labai svarbu, kad galiu visa tai daryti nuo dūšios“, – sakė pašnekovas.
