Kaip teigia ji pati, ši vasara buvo viena įsimintiniausių. „Aplankiau Pietų Korėją, Malaiziją, Indoneziją ir Vietnamą. Tai buvo neįtikėtina patirtis“, – priduria.
Neįtikėtina ir tai, kad dalį Rytų ir Pietryčių Azijos mergina apkeliavo visiškai viena. O dar įdomiau tai, kad ir pati pirmoji Ugnės solo kelionė buvo po Aziją: pernai metų vasarą ji vyko į Singapūrą, Indoneziją ir Šiaurės Vietnamą. Ugnė pripažįsta nežinanti, kaip pasiryžo tokiam dideliam žingsniui, nes įprastai žmonės pirmajai solo kelionei renkasi artimesnius, saugesnius miestus, pavyzdžiui Milaną. Vis dėlto milžiniškas noras išvykti nugalėjo baimes ir tėvų nepritarimą.
„Tėvai vos proto nepametė – tikrai labai jaudinosi, bet aš labai norėjau. O jei aš kažko labai noriu, manęs nesustabdysi“, – šypsosi mergina.
Tiesa, iš pradžių Ugnė neplanavo į Aziją vykti viena. Ji tikina ieškojusi kelionės partnerio, siūliusi draugams į nuotykį leistis kartu. Vis dėlto visiems kelionė pasirodė per ilga ir tolima.
„Supratau, kad ta kelionė buvo mano (pabrėžia) svajonė ir niekas neprivalėjo man padėti jos įgyvendinti. Vadinasi, susikroviau kuprinę ir iškeliavau“, – sako kelionių aistruolė.
Išbandė save naujose veiklose
Ugnė pripažįsta nesanti nei miesto, nei šalčio žmogus – gal todėl Ugnę taip traukia Azijos kryptis. Merginą keri Azijos ryškiaspalvė žaluma, egzotika, nuolatinė saulė ir vandenynai. Dėl meilės vandeniui ir vandens sporto šakoms (surfinimui ir wakeboardinimui), draugai ją juokais vadina „vandens mergaite“ ar „undinėle“.
Pirmosios solo kelionės metu, Balyje, mergina atrado surfinimą. Čia, noro vedima, ji dvi savaites praleido banglenčių stovykloje, kur mokėsi gaudyti bangas. Ugnė giliai širdyje žinojo, kad tai jos sportas, o iš draugų pusės skriejantys epitetai ne iš piršto laužti. Ši patirtis – tai tik patvirtino.
Pirmąją bangą mergina pagavo banglenčių stovykloje prieš metus. Ji juokiasi, kad banga, kurią pagavo tąkart, net nebuvo panaši į bangą, tačiau tai jai atrodė įspūdingai. „Šiemet jau surfinau ant tokių bangų, kurios buvo virš mano galvos. Aš negaliu paaiškinti žodžiais, koks tai jausmas. Atrodo, kad su kiekviena banga vis labiau pamilstu šį sportą ir jei anksčiau sakiau, kad wakeboardinimas yra kažkas įspūdingo, tai surfinimas nesulyginama patirtis“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Kaip jau supratome, Ugnė renkasi aktyvų keliavimą ir išbando save vis naujose rogėse. Šiemet ji pasiryžo užkopti į antrą didžiausią veikiantį ugnikalnį Indonezijoje, kurio aukštis siekia beveik 4 tūkst. metrų. Visgi juokdamasi ji prisipažino: „jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku – būčiau tiesiog nekopusi.“
„Į ugnikalnį kopti dar nebuvau bandžiusi, todėl atrodė labai įdomu. Visgi negalvojau, kad bus taip sunku – šis žygis peržengė visiškai visus mano limitus. Nors atrodo ir sportuoju, ir nuolatos palaikau aktyvų gyvenimo būdą, – atvirauja mergina. – Kasdien, 3 dienas iš eilės kopėme po 11 valandų. Ne ėjome, bet nuolatos kopėme aukštyn. Tai dariau su sunkia kuprine ant pečių ir mažai miego. Prie viso to prisidėjo ir emociniai sunkumai: turėjau save įtikinti, kad aš galiu, kad įveiksiu. Liko paskutinės 3 valandos kelio, o atrodė – nors sukis atgal ir ridenkis žemyn.
Tikslas buvo pasiekti viršūnę dar iki saulėtekio. Prisimenu, kad kai pagaliau pasiekėme viršūnę ir tikslą įvykdėme, tas saulėtekis man buvo visiškai nesvarbus. Svarbiausia buvo tai, kad aš tai padariau – užkopiau, nors buvo taip sunku.“
Pamesti daiktai ir vagystė – tamsioji solo keliavimo pusė
Žinoma, kai keliauji vienas, neapsieini ir be kurioziškų situacijų. Solo kelionėse nuolat susiduriama su iššūkiais, kuriuos turi įveikti pats vienas: vagystės, pamesti daiktai, ligos, ilgi atstumai, nuovargis. Ugnė prisimena, kad vos tik nusileidusi Singapūro oro uoste, čia paliko rankinę ant juosmens, kurioje buvo pasas, piniginė, dokumentai, krovikliai, grynieji pinigai ir kortelės.
„Ugnė susikrauna kuprinytę, iškeliauja viena į Aziją, nes yra tokia nepriklausoma ir savarankiška, atskrenda į Singapūrą ir net neišėjusi iš oro uosto pameta pasą, – nesulaiko juoko mergina. – Norėjau pasidaryti nuotrauką oro uoste prie milžiniško krioklio. Su savimi turėjau rankinę ant juosmens, bet pagalvojau – juk negraži nuotrauka išeis, jei būsiu su ta rankine. Pasidėjau ją ant žemės, pasidariau nuotrauką ir išėjau. Ačiū dievui, rankinė buvo pristatyta apsaugai, aš ją radau ir viskas baigėsi gerai. Vis dėlto tą akimirką pagalvojau: „Ugne, kas tave išleido čia vieną?“
Šiemet, kaip pati įvardijo, vyšnia ant torto tapo vagystė Indonezijoje. Jau pačią pirmąja dieną vagys jai iš rankų išlupo telefoną.
„Atkeliavau į Indoneziją, išsikeičiau pinigus, pavalgiau ir ruošiausi sėsti į traukinį bei važiuoti į viešbutį. Na ir aišku, juk Ugnė – mūsų mažoji influencerė – viską filmuoja, fotografuoja. Prie perėjos du motociklininkai pagriebė telefoną tiesiai man iš rankos ir nuvažiavo – viskas įvyko per sekundę“, – nemalonų įvykį prisimena vilnietė. Laimei tąkart Ugnė į kelionę vežėsi du telefonus.
Tokios patirtys, atrodo, užgrūdina. Išties, ir šilto, ir šalto patyrusi keliautoja tikina – su kiekviena solo kelione patiria vis mažiau baimių. Vis dėlto, vagystę savo kailiu patyrusi Ugnė pripažįsta: ramiai miegoti negalėjo dar bent kelias naktis.
„Viena – kai telefoną ištraukia iš kišenės ir tu to nepastebi, bet visai kas kita, kai jį išplėšia tiesiai tau iš rankų. Daug merginų man rašo, kad keliauti vienos bijo būtent dėl galimo fizinio užpuolimo. Aš irgi to prisibijau, bet, žinoma, stengiuosi saugotis. Kartais tiesiog pasitaikai netinkamoje vietoje ar netinkamu laiku“, – atvirauja Ugnė.
Ji priduria, kad keliaudama viena stengiasi neatrodyti iššaukiančiai: dedasi kepurę, po ja slepia plaukus, atsisako šortų, trumpų palaidinių, stengiasi apsirengti juodai ir susilieti su minia. Ji pabrėžia, kaip svarbu nevaikščioti „išsižiojus“, atsisakyti naktinių pasivaikščiojimų, o aplinkiniams neišsiduoti savo nakvynės vietos.
Atsisakė pramoginių šokių karjeros
Ugnė neskaičiuoja aplankytų krypčių ir šalių. Ji tvirtai sako: „Apie keliones kalba išgyventos istorijos, o ne bereikšmiai skaičiai. Aš nekeliauju dėl to, kad padėčiau varnelę prie šalies. Pavyzdžiui, šiais metais buvau Malaizijoje, bet aplankiau tik Kvala Lampūrą, tai ar galiu sakyti, kad keliavau po Malaiziją? Žinoma, kad ne.“
Žinoma, Azija nėra vienintelė merginos kelionių kryptis. Ji mėgsta trumpas savaitgalio keliones Europoje su draugais, metus yra gyvenusi Italijoje, nuolat keliavo ir su tėvais bei šokių komanda. Būtent šokiai, netiesiogiai, bet paskatino Ugnę leistis tyrinėti pasaulio.
„Visą gyvenimą šokau sportinius šokius. Dažnai vykdavome į įvairias šalis, tik tos kelionės buvo nuo salės iki salės: sudalyvaudavome šokių varžybose ir grįždavome namo“, – prisimena buvusi šokėja.
Ji tikina – baigusi sportinių šokių karjerą sau pažadėjo keliauti daugiau, tik šį kartą su tikslu pamatyti pasaulį, o ne skirtingas šokių sales. Ji pabrėžia, kad buvimas profesionaliu sportininku atima didžiąją dalį laiko: 6 dienas per savaitę, 7 valandas per dieną Ugnė skyrė treniruotėms. „Šokiai tampa tavo darbu, – atvirai sako pašnekovė. „Koronos“ laikotarpiu susimąsčiau, kiek dar laiko noriu tai tęsti ir priėmiau sprendimą pasitraukti. Norėjau pagyventi tiesiogine to žodžio prasme.“
Tiesa, šokių mergina galutinai nepaleido – tapo sportinių šokių trenere ir savo patirtį perduoda vaikams. Kartu ji ir vizažo meistrė, o laisvu laiku dirba su socialinių tinklų administravimu, vaizdo montavimu.
„Visi, pamatę mano Instagram paskyrą, galvoja, kad aš keliauju 365 dienas per metus ir nieko daugiau neveikiu. Iš tiesų, tai tik optinė apgaulė. Aš tiesiog nesidalinu savo kasdienybe, nes pirma, ji nėra įdomi, antra – ji tokia pati kaip ir bet kurio kito žmogaus. Tai dirbu nemažai, tik to, galbūt, nesimato“, – paaiškina.
Paklausta, ar turi minčių gyventi svetur, pašnekovė susimąsto. Ji neslepia nežinanti, ar galėtų visą likusį laiką nugyventi Vilniuje, Lietuvoje. „Atrodo, yra tiek dalykų, ką pamatyti, nuveikti, aplankyti, kad jei visą gyvenimą praleisčiau Vilniuje, jausčiausi iš gyvenimo pasiėmusi ne viską“, – svarsto.
Ji neatmeta galimybės pabandyti gyvenimą kurti ne Lietuvoje, o kitiems iš širdies siūlo atrasti kelionių džiaugsmą.
„Labai noriu, kad kiekvienas žmogus pabandytų keliauti. Visai nesvarbu – vienas ar su kažkuo; į Milaną ar į Aziją. Aš tikrai nuoširdžiai kiekvienam to linkiu, nes kelionėse patiriami žodžiais nepaaiškinami jausmai ir nuotykiai“, – pokalbį užbaigia Ugnė.
