Kitą mėnesį savo 35-ąjį gimtadienį švęsiančiai moteriai prieš 20 metų buvo diagnozuota žvynelinė (psoriazė), po kažkurio laiko ir psoriazinis artritas. Teko kęsti baisius skausmus. Tačiau diagnozė netapo kliūtimi Šarūnei įveikti ilgas bėgimo distancijas.
– Papasakokite daugiau apie psoriazinį artritą – kas tai yra?
– Liaudiškai tariant tai yra žvynelinė. Man labai nepatinka žodis „liga“, greičiau, tai yra „būklė“. Psoriazė yra autoimuninė liga, kuri pasireiškia odos, nagų bei sąnarių pažeidimais.
Ji man buvo diagnozuota prieš 20 metų (tuo metu buvau paauglė), kai dar gyvenau Lietuvoje. Pirmus sąnarių skausmus pajutau maždaug po pusantrų metų nuo žvynelinės diagnozės – kai užsiminiau apie tai gydytojai, ji pasakė, kad man dar per anksti sąnarių skausmams. Apie tai, kad žvynelinė gali pažeisti sąnarius, sužinojau gerokai vėliau.
2015 metais, kai gimė mano pirmagimė Henrieta, žvynelinė išbėrė visą mano kūną, man stipriai skaudėjo sąnarius, būdavo dienų, kai negalėdavau lipti laiptais be skausmo, skaudėdavo tiek kojų, tiek rankų pirštų sąnarius. Naktimis iki šiol be nuskausminamųjų yra sunku miegoti.
Pamenu, kai laukiausi sūnaus Simono, esu apsipylusi karšta pomidorų sriuba visą pilvą, nes tiesiog negalėjau tuo metu išlaikyti dubenėlio. 2015 metais rugpjūčio mėnesį gavau oficialiai psoriazinio artrito diagnozę.
– Kodėl persikraustėte į Airiją?
– Esu įsitikinusi, kad gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Esame tam tikru momentu, tam tikroje vietoje, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Aš gyvenu Šiaurės Airijoje, nedidelėje Airijos saloje, kurios dalis priklauso Jungtinei Karalystei. Taip gyvenime nutiko, kad dar 2005 metais mano mama išvyko į Šiaurės Airiją, kur jau gyveno mano seserys.
Kai baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į tuo metu vadinamąjį VPU studijuoti lietuvių filologijos. Po pusmečio supratau, kad tai yra ne man, o keli metai Jungtinėse Karalystėse atrodė patraukliai ir šia galimybe pasinaudojau.
Vėliau sutikau savo vyrą, atsirado vaikai, mokslai, darbai... Didžiąją emigracijos dalį dirbu privačiuose slaugos namuose slauge. Netrukus jau švęsiu 16-liktą emigracijos gimtadienį, taip pat vis dar „saugau“ lietuvių kalbą kiek galiu, į didžiuosius bėgimo renginius vežuosi Lietuvos vėliavą, bet bent jau šiandien mano namai yra Antrimas – miestas Šiaurės Airijoje.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado sveika mityba ir sportas?
– Nemanau, kad tai buvo apsireiškimas iš giedro dangaus. Yra gražus posakis „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“, tai aš manau, kad mano gyvenime įvykiai vedė link šio taško. Jeigu pradedu pasakoti savo istoriją, visada pradedu nuo psoriazės diagnozės, tai yra kertinis akmuo šioje istorijoje.
Didelę įtaką turėjo mano svorio problemos, su kiekvienu nėštumu atsirasdavo papildomi 10 kilogramų, kurie taip ir likdavo. Turiu įgimtą gimdos kaklelio patologiją, mano abu vaikai gimė su cezario pjūvio operacija. Sūnaus gimimo dieną prieš operaciją svėriau 90,5 kilogramų, o ūgis 1 metras ir 62 centimetrai.
Po sūnaus gimimo pradėjau bijoti maisto. Valgiau mažai kalorijų turinčią mėsą, perdirbtą maistą, kurį laikydavau sveiku, nes taip teigė etiketės. Numečiau iki 68 kilogramų, bet dabar suvokiu, kad tai buvo mitybos sutrikimas.
Be abejo, kai dažnai vaikštai pusiau alkana, ilgai neištempsi. Tada pasidaviau su dietomis ir nusprendžiau, kad geriau būsiu apkūni, bet valgysiu viską. ką norėsiu. Ir prasidėjo mano „žiurkėno ratas“ – ryte nevalgai, per pietus kažką užkandi, o vakare pavalgai už visą dieną.
Man labai ilgą laiką atrodė, kad savimi rūpintis gali savanaudė mama – kaip gali leisti sau turėti šiltą maistą ar šiltą kavą, kai tuo metu tavo vaikui kojinė nusmukusi? Dabar mes su vyru kartais pakalbam, kad nelabai atsimenam laikotarpio iki tol, kol Simonui suėjo dveji metai.
Didžiausios problemos prasidėjo 2020 m. rugsėjį pandemijos metu, tuo metu mano svoris pasiekė 85 kg, mano kūnas buvo išbertas žvyneliais, ant dešiniojo riešo buvo apie 5 cm pločio ir 9 cm ilgio židinys, kuris iš karto pradėdavo kraujuoti vos susierzinus. Žmonės žiūrėdavo į riešą su pasišlykštėjimu, klausdavo, ar nusideginau bei ar įmanoma užsikrėsti. Priėjau iki to, kad bijodavau susitikti su naujais žmonėmis.
Nepadėjus nei kremams, nei vaistams, gydytoja pasiūlė pamėginti naujus vaistus – pagal jos pasakojimus, ten buvo mažų mažiausiai stebuklas, taip pat buvo ir šalutinių poveikių. Dabar aš suprantu, kad tai nebuvo tik vaistai, gerokai prie visko prisidėjo ir mano mityba bei gyvenimo būdas – karščio bangos, širdies permušimai, hormonų disbalansas, sutrikęs menstruacinis ciklas, galvos skausmai, nemiga. Tačiau žvynelinės dariniai mažėjo, psoriazinis artritas 2–3 kartus per savaitę primindavo apie save.
Praėjus 2 mėnesiams po naujų vaistų vartojimo, bežiūrint televizorių, mano kairėje akyje atsirado juodas rūkas, tai buvo vienas iš šalutinių vaistų poveikių. Paskambinus gydytojai, jos atsakymas buvo griežtas: „O ko tu nori, Šarūne? Tu pažįsti savo ligą, žinai, kad ji nepagydoma, susitaikyk.“.
Man tai atnešė naują gyvenimo būdą, tad nuoširdžiai esu jai dėkinga. Pradėjau daug domėtis apie mitybą, skaityti knygas, iki šios dienos mano namų bibliotekoje rasite įvairių mitybos knygų, taip pat pradėjau klausyti dietologų patarimų.
Po dviejų savaičių pastebėjau, kad pakeitusi mitybą aš pradėjau jaustis geriau. Mokiausi valgyti pusryčius, daugiau valgyti daržovių, įprastus produktus keisti į sveikesnius, galima sakyti, mokiausi iš naujo gamintis valgyti.
Dar po kelių savaičių pastebėjau, kad žvynelinė nors ir nedingsta, bet ir nesiplečia, nenaudojau jokių vaistų, tik natūralius muilus, aliejus ir drėkinamuosius kremus. Mano mylimas sijonas pradėjo suktis ant juosmens, tada tik suvokiau, kad kinta ir svoris.
2021 m. balandžio mėnesį įkūriau feisbuko grupę „Skaniai. Sveikai. Laimingai.“, joje yra dalinamasi sveikais receptais, kalbama apie sveiką mitybą, pasmerkiamos dietos. Tų metų vasarą įgijau pirmą mitybos sertifikatą, ir toliau mokiausi – suvokiau, kokią galią mes visgi turime, ir kad savo gyvenimą kuriame tik mes patys.
Minimalus sportas mano gyvenime atsirado tais pačiais metais gruodį. Mano pilvas po dviejų cezario pjūvių buvo kaip „pripūstas kamuolys“, tai nebuvo tik nėštumo padarinys. Yra nuostabus posakis – „Abs are made in the kitchen“. Ir nors tie kilogramai krito, vaizdas veidrodyje manęs netenkino.
Pirmi bandymai sportuoti buvo su jogos kilimėliu bežiūrint per telefoną programėlę. Pradėjau kelti sau iššūkius – „padaryk „planką“, išlaikyk „planką“, padaryk tiek ir tiek atsispaudimų‘‘. Buvo atsiradę „heiteriai“, kurie teigė, kad nieko nepasieksiu sportuodama namuose, jog be reikalo vargstu, ir kad geriau eičiau į sporto salę. Tuo metu neturėjau galimybės eiti į salę. Norėdama pasportuoti keldavausi 6 valandą ryte, tyliai atlikdavau iki 30-ies minučių treniruotę, praktiškai be inventoriaus.
Su feisbuko grupe „Skaniai. Sveikai. Laimingai.“ pradėjom rengti sportinius iššūkius – kas daugiau kilometrų nueis, įvairūs pilvo pratimai visą mėnesį, sėdmenų mėnuo ir taip toliau. Kai randi bendraminčių, viskas lengviau. Esu dėkinga visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems grupės nariams.
Pirmą kartą pastebėjau, kad tapau raumeningesnė, maždaug po 9 mėnesių, po pirmo bandymo sportuoti, pasidariau asmenukę ir nusiunčiau sesei. Viktorija gyvena Vokietijoje, dirba kartu su projektu nuo jo atsiradimo dienos – ir jos reakcija į asmenukę buvo įrodymas, kad mano kūnas pasikeitė.
Taip ir užkibau, sportas tapo kasdienybė, išmokau net ir dienas be sporto leisti aktyviai, daug vaikščioti, lipti į kalnus, kurių Antrime netrūksta. Vyras visada skatino sportuoti, grįždamas iš darbo tai pasipriešinimo gumas parneša, tai svarsčius, tai naujus rūbus sportui. Matė, kiek man įtakos daro sportas, kaip išnaudoju energiją ir kaip tvarkosi mano gyvenimas.
Dabar turiu apie 500 kg svorių namuose, nuo svarsčių iki štangų – namuose svetainė daugiau yra sporto salė. Atlieku „cross fit“, „strenght‘‘ treniruotes, priklauso nuo to, ar ruošiuosi varžyboms, ar ne, kiek smarkiai bėgioju. Šiuo metu esu patyrusi kelio raiščio traumą, kai visai negaliu bėgioti, tačiau prieš kelias dienas pradėjau jau sportuoti su savo kūno svoriu.
– Kodėl iš visų sporto šakų pasirinkote bėgimą?
– Galbūt bėgimas pasirinko mane? Esu pastebėjusi, kad geriausi mano gyvenimo sprendimai yra priimami tada, kai mane kažkas stipriai emociškai sukrečia. Pavyzdžiui 2016 m. mečiau rūkyti, kai teko sudalyvauti mažos mergaitės laidotuvėse, kuri pralaimėjo kovą su vėžiu.
Kai 2022 m. vasario mėnesį Rusija įsiveržė į Ukrainą, emociškai buvo labai sunku, negaliu apsakyti, kas darėsi mano galvoje. Man sunku išreikšti tiksliai savo jausmus – aš galiu juoktis, bet širdyje pragaras verda, ir galiu verkti, kai esu labai laiminga. Prasidėjus karui pasirodė pirmosios aukos, straipsniai internete ir, svarbiausia, nežinomybė – kas toliau..?
Paprastai su savo sunkumais tvarkausi vaikščiojimu ir štangų kilnojimu, tada tai jau nepadėjo. Buvo kovo 8-tos dienos rytas, nuvedžiau vaikus į mokyklą (Š. Airijoje vaikai į mokyklą pradeda eiti labai anksti, 3–4 metų), grįžau namo ir pagalvojau – o kodėl man nepabėgiojus? Bėgimo batelius turėjau, buvo padovanojęs vyras anksčiau. Jis bėgiodavo jau seniau už mane – neilgus atstumus, 4–8 km. Aš vis sakydavau vyrui, kam bėgti, jei jo vis tiek niekas nesiveja. Tačiau tuo metu mane vijosi emocijos.
Išpurčiau dulkes nuo batelių ir išbėgau, tuo metu širdis „kalatojosi“, bet taip gera buvo. Be problemų nubėgau 5 km – jausmas buvo labai geras, nuo lengvo nuovargio iki prakaitu permirkusių rūbų. Prieš tai atrodydavo, kad kažko trūko, o dabar viskas buvo vietoje, norėjosi tik bėgti.
Po mėnesio bėgiojimo užsiminiau darbe, kad norėčiau gal ir varžybose išbandyti save. Kolegė papasakojo apie „Park run“, jis, mano žiniomis, visai neseniai pradėjo vykti ir Lietuvoje, Vilniuje. Tai yra 5 km bėgimas kiekvieną šeštadienį, tereikia vieną kartą užsiregistruoti, gauni savo kodą ir pirmyn. Pasiėmiau kartu savo vyrą, kad drąsiau būtų.
Net nepamenu tiksliai, per kiek laiko atbėgau, kažkur apie 27–28 minutes. Taip ir užsikrėčiau, po 6 savaičių startavau pirmame pusmaratonyje „Lisbun Vitality Half marathon“, kuriame gavau savo pirmąjį bėgimo medalį. Po šio bėgimo nusprendžiau, kad privalau įveikti pilną maratoną – ilgiausią olimpinę trasą – 42 195 kilometrų.
– Kokią ilgiausią trasą esate nubėgusi ir per kiek laiko?
– Ilgiausia mano įveikta distancija buvo „Belfasto Miesto Mash direct“ maratonas, kuris įvyko šiais metais balandžio 30 d. Ruoštis maratonui pradėjau dar praėjusiais metais spalio mėnesį. Tada atsitiko problemos slaugos namuose (kuriuose dirbu), įsivėlė COVID-19, susirgo darbuotojai, buvau viena iš pirmųjų aukų.
Vieną rytą prieš pat savo gimtadienį tiesiog nesugebėjau pakelti galvos nuo pagalvės, sirgau tikrai sunkiai, bet blogiau buvo vėliau, pasveikus. Kūnas nenorėjo bėgti – lapkričio mėnesį grįžau į treniruotes ir suvokiau, kad sveikatos turiu eiti greitesniais žingsniais, bet ne bėgimui.
Blogiau buvo, kad nelabai kas suprato kas man darosi. Čia man pagelbėjo „instagrame“ vedamas „Sveikazauras“ profilis – mano sekėjai skatino man nepasiduoti. Aš manau, kad jeigu ne „Sveikazauras“, būčiau metusi bėgimą. Esu labai dėkinga visiems savo sekėjams, kad skatino nepasiduoti.
Ir ką, vėl pradėjau nuo mažų atstumų, nuo lėtų bėgimų. Sausio mėnesį, likus 4 mėnesiams iki maratono, jau pilnai treniravausi – keturi bėgimai per savaitę, vis ilginant atstumus, trys kartai – pasipriešinimo treniruotės. Esu dėkinga savo viršininkei Siobhan, kuri visais būdais derino mano darbo valandas prie mano treniruočių ir varžybų, neturint tokio palaikymo nemanau, kad būtų pavykę. Pavasarį atstumai tapo nuo 20 iki 30 km – aš bėgioju, o vyras ir vaikai šalia manęs važiuoja su dviračiais.
Apskritai prie mano maratono medalio prisidėjo labai daug žmonių, aš tik nubėgau. Pavyzdžiui mano vyras su manimi nubėgo paskutinius pusantro kilometro, pats bėgo su džinsais, be tinkamų batų – perdavė man Lietuvos vėliavą, kad galėčiau finišą kirsti su ja. Tai buvo mano pirmas maratonas, neturėjau jam didelių lūkesčių, norėjau įveikti ir sužinoti, kaip viskas vyksta. Tikėjausi, kad pavyks įveikti per mažiau negu penkias valandas, finišą kirtau po 4 valandų, 38 minučių ir 49 sekundžių.
Maratonas buvo puiki patirtis visomis prasmėmis. Labai tikiuosi kitais metais bėgti Dublino maratone, vis dažniau apie tai kalba ir mano vyras – gal pakartosime ir pernešim trispalvę Lietuvos vėliavą ir maratono trasoje, kaip padarėme šiemet Vokietijoje pusmaratonio trasoje.
– Ar teko atsisakyti kokių nors produktų dėl sveikesnės mitybos?
– Klausimas vertas milijono – ką galima valgyti ir ko negalima. Atsisakyti neteko nieko, labiau teko pakeisti į vertingesnius produktus. Mūsų virtuvė ir produktai gerokai išsiplėtė pradėjus žiūrėti ką „dedame į burną“.
Aš sunkiai draugauju su glitimu, jį valgau ribotai. Namuose neturime saldiklių, cukrus tik svečiams ir tik su pareikalavimu. Man stipriai pasisekė su vyru, mes abu esam geri kulinarai ir abu ne didžiausi lietuviškos virtuvės gerbėjai. Visai neseniai sukūrėme bendrą projektą „Mrs and Mr Sta kitchen“, ten dalinamės kulinariniais Stasiūnų šeimos receptais.
Tai, žinoma, teko pakeisti ne tokius vertingus produktus į vertingesnius: baltus ryžius pakeitėm į „basmati“, „yasmin“, ruduosius, baltus miltus į viso grūdo, grikių, avižų. Namuose nėra rafinuotų aliejų ar margarinų, neturime majonezo. Vietoje to yra kokybiški tyri aliejai, „ghee“ sviestas, padažus gaminamės patys.
Dar labai svarbu ir kaip gaminamas maistas, stengiamės valgyti kuo natūralesnį, mažiau termiškai apdorotą. Yra toks angliškas posakis: „Cooked from the scratch“, tokią taisyklę stengiamės taikyti namuose. Patys auginame vištas, stengiamės ir kuo daugiau daržovių auginti, kitais metais dar didinsim jų kiekį.
Pradėjus bėgioti mityboje tikrai padaugėjo angliavandenių, ir tai yra normalu – kitoks gyvenimo būdas, kitokia mityba.
Bet šiaip visada visiems siūlau išlaikyti stebuklingąjį ketvertą: subalansuota mityba, vidutinis fizinis aktyvumas, geras ir kokybiškas miegas bei sveika emocinė būsena. Niekas kitas mumis negali pasirūpinti, tik mes patys – o kai esame patys sveiki ir laimingi, galime rūpintis ir kitais.
